Фрэнк Маккорт - Tataigis

Moksleiviai priešinosi, nusirašinėjo ir manęs nemėgo, o aš irgi pradėjau jų nemėgti už tai, kad nemėgsta manęs. Perpratau nusirašinėjimo gudrybes. O, tas atsitiktinis žvilgsnis į aplinkinių užrašus. O, tas menkutis kostelėjimas, draugei siunčiamas Morzės kodas, ir jos miela šypsena, kai pagauna atsakymą į daugybinio pasirinkimo klausimą. Jeigu ji už tavęs, skėsčioji pirštus ant pakaušio, trys penkių pirštų skėstelėjimai būtų penkioliktas klausimas, smilius, kasantis dešinį smilkinį, tai atsakymas A, o kiti pirštai reiškia kitus atsakymus. Klasėje netilsta kosčiojimai, daromi visokie judesiai, kai nusirašinėtojus pagaunu, šnypščiu į ausį, kad geriau jau liautųsi arba darbai bus suplėšyti ir atsidurs šiukšlių dėžėje, o gyvenimas sugadintas. Aš esu klasės viešpats, žmogus, kuris pats tai niekados nenusirašinėtų, ką jūs, ne, net jeigu atsakymai ir blyksėtų žaliomis raidėmis ant šviesiosios mėnulio pusės.

Kas dieną mokau sukaupęs visą valią, šmėžuodamas už stalo priešais klasę, žaisdamas mokytojų žaidimus su kreida, trintuku, raudonu parkeriu, mokytojo knygomis, naudodamasis apklausos, testo, kontrolinio galia, aš išsikviesiu tavo tėvą, aš išsikviesiu tavo motiną, aš paskųsiu tave vedėjui, aš sugadinsiu tau vidurkį, vaikeli, taip, kad tik džiaugsiesi įstojęs į kokį bendruomenės koledžą Misisipėje — grasinimo ir kontrolės ginklais.

Abiturientas Džonatanas tranko kaktą į suolą ir aimanuoja: kodėl? Kodėl? Kodėl mes turime taikstytis su tokiom sušiktom nesąmonėm? Mokyklą lankom jau nuo darželio, trylika metų, bet kuriems galams mums reikia žinoti, kokios spalvos batus avėjo ponia Delovėj savo suknistame vakarėlyje, ir kaip reikėtų suprasti Šekspyrą, kuris kamuoja kurčią dangų savo bergždžiom raudom, kas apskritai per velnias yra tos bergždžios raudos ir nuo kada apkurto dangus?

Per klasę nuvilnija pasipiktinimo banga ir mane suparalyžiuoja. Jie sako „jo, jo“ Džonatanui, kuris nustoja daužęs galvą, kad paklaustų: pone Makortai, ar jums vidurinėje reikėjo visa tai daryti? Ir vėl nuaidi pritarimų choras, o aš nežinau nė ką sakyti. Ar pasakyti teisybę, kad nebuvau nė kojos įkėlęs į vidurinę, kol pradėjau vienoje jų dirbti, ar atsipirkti melu apie Krikščionių brolių mokyklos griežto ugdymo patirtį Limerike?

Mane išgelbsti arba pasmerkia kitas moksleivis sušukdamas: pone Makortai, mano pusseserė lankė Makėjų Steiteno saloje ir sakė, kad esat jiems pasakojęs, jog iš viso nėjot į vidurinę, ir sakė, kad buvot palyginti nieko mokytojas, nes pasakodavot istorijas, kalbėjot ir nekankinot su visokiais testais.

Klasėje pasirodo šypsenos. Mokytojas demaskuotas. Mokytojas, kuris pats į vidurinę nėjo, bet tik pažiūrėk, ką daro su mumis, varo iš proto su testais ir apklausomis. Ir man amžiams priklijuojama etiketė — mokytojas, kuris nelankė vidurinės.

Taigi, pone Makortai, o aš maniau, kad norint Niujorke mokytojauti reikia gauti licenciją.

Reikia.

O studijuoti aukštojoje ar nereikia?

Reikia.

Tai negi nereikia dabaigti vidurinės?

Turi galvoje — pabaigti vidurinės, baigti vidurinės, baigti, baigti, baigti.

Jo, jo. Gerai. Negi nereikia baigti vidurinės, kad įstotum į aukštąją?

Manau, kad reikia.

Būsimasis teisininkas surengė mokytojui apklausą ir pasiekė pergalę, žinia apskrieja ir kitas mano klases. Oho, pone Makortai, jūs išvis nėjot į vidurinę ir mokot Stiuvesante? Nu jūs ir kietas, žmogau.

Į šiukšlių dėžę išmetu mokytojo knygas, apklausas, testus, kontrolinius, visažinio mokytojo kaukę.

Esu nuogas ir pradedu viską iš naujo, nors ir nežinau, nuo ko.

Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje studentai nešiojo ženkliukus ir galvaraiščius, reikalaudami lygių teisių moterims, juodaodžiams, indėnams ir visoms engiamoms mažumoms, Vietnamo karo pabaigos, išsaugoti atogrąžų miškus ir apskritai visą planetą. Juodaodžiai ir garbanoti baltaodžiai želdinosi afrikietiškas šukuosenas, o dašiki16 ir rištinės batikos marškinėliai tapo būtinu apdaru. Studentai boikotavo paskaitas, rengė protesto disputus, visur kėlė riaušes, išsisukinėjo nuo šaukimo į kariuomenę, bėgo į Kanadą ir Skandinaviją. Moksleiviai į mokyklą ateidavo per televizijos žinias prisižiūrėję karo vaizdų — vyrai, sudraskyti į gabalus ryžių laukuose, ore pakibę sraigtasparniai, suglumę Vietkongo kareiviai, išsprogdinti iš savo tunelių, sukryžiavę rankas už galvų, laimingi, kad nebuvo dar vieno sprogimo, kuris būtų iškart sugrūdęs atgal, ir įtūžio apraiškos namuose — žygiai, demonstracijos, ne, ne, neišgraušit, ne, ne, nekariausim, sėdimieji protestai, disputai, studentai, krintantys prieš Nacionalinės gvardijos šautuvus, juodaodžiai, besitraukiantys nuo Buliaus Konoro17 šunų, dek, vaike, dek, juoda yra gražu, nepasitikėk niekuo, kam per trisdešimt, aš turiu svajonę, ir, galų gale, jūsų prezidentas — ne apgavikas.

Gatvėse ir metro sutinku buvusius Makėjaus moksleivius, jie pasakoja apie paimtus į Vietnamą vaikinus, kurie išvyko kaip herojai, o atgal grįžo lavonmaišiuose. Bobas Bogardas paskambino pasakyti apie laidotuves vaikinuko, kurį abudu mokėm, bet aš nenuėjau, nes žinojau, kad Steiteno saloje bus didžiuojamasi jo kruvina auka. Berniukai iš Steiteno salos pripildys tiek lavonmaišių, kad Stiuvesantas negalėtų nė įsivaizduoti. Mechanikai ir santechnikai turėjo kariauti, kol universitetų studentai iš įtūžio kratė kumščius, sanguliavo Vudstoko laukuose ir sėdėjo protestuodami.

Savo klasėje nenešiojau jokių ženklelių, nepalaikiau nevienos pusės. Aplinkui ir taip netrūko skambių kalbų, o be to, atlaikęs penkias pamokas per dieną, aš ir pats jausdavausi, it būčiau išėjęs iš minų lauko.

Pone Makortai, kodėl mūsų pamokos negali būti aktualios?

Aktualios kuo?

Taigi žinot, tik pažiūrėkit į padėtį pasaulyje. Žiūrėkit, kas dedasi.

Pasaulyje visuomet kas nors dedasi, mes galėtume prasėdėti šioje klasėje ketverius metus kvaksėdami apie antraštes ir eidami iš proto.

Pone Makortai, negi jums nerūpi kūdikiai, kuriuos napalmu degino Vietname?

Taip, rūpi, kaip ir kūdikiai Korėjoje bei Kinijoje, Aušvice bei Armėnijoje, ir kūdikiai, kuriuos Kromvelio kareiviai maustė ant iečių Airijoje. Papasakojau jiems, ką dėstydamas Niujorko technologijos koledže Brukline išmokau iš savo studentų — dvidešimt trijų moterų, daugiausia iš Karibų salų, ir penketo vyrų. Tarp jų buvo penkiasdešimt penkerių metų vyras, kuris norėjo baigti aukštąją, kad galėtų grįžti į Puerto Riką ir visą likusį gyvenimą praleisti padėdamas vaikams. Buvo jaunas graikas, kuris studijavo anglų kalbą, kad galėtų rašyti disertaciją iš anglų renesanso literatūros. Buvo trys jauni afroamerikiečiai, o kai vienas iš jų, Rėjus, pasiskundė, kad ant metro platformos prie jo kabinėjosi policija dėl to, kad jis juodas, moterys iš Karibų nesusilaikė. Jos pareiškė, kad jeigu jis sėdėtų namie ir mokytųsi, tai nepakliūtų į bėdą, jų pačių vaikai parėję namo tokių istorijų nepasakotų. Jos nusuktų jiems galvas. Rėjus nutilo. Su moterimis iš Karibų nepasiginčysi.

Denisė, kuriai buvo netoli trisdešimties, į paskaitas dažnai vėluodavo ir jau grasinau, kad neišlaikys, bet ji parašė tokį autobiografinį rašinį, kad paprašiau perskaityti prieš visą grupę.

Ne, ne, ji neskaitysianti. Būtų gėda, jei žmonės sužinotų, kad ji turinti du vaikus, kurių tėvas ją paliko ir sugrįžo į Montseratą, iš kur nesiunčia nė cento. Ne, ji neprieštarauja, kad jos rašinį garsiai perskaityčiau aš, jei tik neišduosiu, kas jį rašė.