Фрэнк Маккорт - Tataigis

Nežino, kur jų ieškoti.

Liaukis ieškojus, jos pačios pareis

Ir ims uodegėlėm mosuoti18

Tai viskas, ką man pavyko ištraukti iš Henrio, ir, išskyrus atsitiktinį „labas“ koridoriuje, mes daugiau niekuomet nesikalbėjom.

Rašau savo pavardę lentoje ir prisimenu pono Sorolos pastabą, kad penkiasdešimt procentų mokymo sudaro metodika, o jeigu tai yra tiesa, tai nuo ko man pradėti? Ši pamoka yra pasirenkama, tai reiškia, kad čia susirinko tik tie, kurie norėjo, tad jeigu užduosiu ką nors parašyti, jokio verkšlenimo neturėtų būti.

Man reikia minutės, kad pradėčiau kvėpuoti. Ant lentos užrašau: Laidotuvių laužai, du šimtai žodžių, prie darbo.

Kas? Laidotuvių laužai? Kas čia dar per tema? Ir kas iš viso per daiktas — laidotuvių laužai?

Juk žinote, kas yra laidotuvės? Ir žinot, kas yra laužas. Juk esat matę vaizdus, kaip moterys Indijoje lipa ant savo vyrų laidotuvių laužų? Tai vadinama suti, naujas žodis jūsų žodynui.

Mergaitė suklinka: tai šlykštu, tai siaubinga.

Kas?

Kad moterys žudosi vien dėl to, jog mirė jų vyrai. Kokia nesąmonė.

Jos taip tiki. Galbūt taip parodo savo meilę.

Kaip tai gali rodyti meilę, jei vyras miręs? Negi tos moterys visai neturi savigarbos?

Žinoma, kad turi, ir ją parodo pasidarydamos suti.

Ponas Vozniakas niekados neduotų rašyti apie tokius dalykus.

Pono Vozniako čia nėra, taigi sėdat ir rašot.

Jie rašo ir įteikia prikeverzotus lapus, o aš suprantu, kad pradėjau ne ta koja, bet taip pat žinau, kad jeigu norėčiau klasėje sukelti gyvą diskusiją, visuomet galėsiu grįžti prie suti.

Šeštadienio rytais mano dukra Megė su drauge Klere Fikara, kuri gyvena kaimynystėje, per televizorių žiūri filmukus. Jos kikena ir klykauja, kumščiuoja viena kitą, šokinėja aukštyn žemyn, tuo tarpu aš su paniekinama šypsenėle sėdžiu virtuvėje ir skaitau laikraštį. Pro jų tarškėjimą ir televizoriaus triukšmą mane pasiekia tipiškai amerikietiškos šeštadienio ryto mitologijos nuotrupos, kas savaitę kartojami vardai: Lakstūnas, Geniukas Vudis, Ančiukas Donaldas, Partridžų šeimynėlė, Kiškis Kvanka, Breidžių šeima, Hekelis ir Džekelis. Mintis apie mitologiją mano panieką sušvelnina ir pasiėmęs savo kavą prisidedu prie mergaičių prieš televizorių.

O, tėti, tu su mumis žiūrėsi?

Žiūrėsiu.

Oho, Mege, sako Klerė, tavo tėtis kietas.

Aš sėdžiu čia su jomis dėl to, kad jos man padėjo susieti du nesulyginamus personažus: Kiškį Kvanką ir Odisėją.

Megė pasakė: Kiškis Kvanka visados taip bjauriai elgiasi su Elmeriu Fadu, o Klerė atsakė: jo, Kvanka yra toks šaunus ir linksmas, ir gudrus, bet kodėl jis toks bjaurus Elmeriui?

Pirmadienio rytą grįžęs į klasę paskelbiau savo didįjį atradimą — panašumus taip Kvankos ir Odisėjo, kad abu jie buvo paklydėliai, romantikai, klastingi ir žavūs, kad Odisėjas buvo pirmasis herojus, kuris bandė išvengti kariuomenės, tuo tarpu neturime jokių įrodymų, kad Kvanka kada nors gynė savo šalį ar kad apskritai būtų kam nors ką nors padaręs, išskyrus žalą, kad didžiausias skirtumas tarp jų tas, jog Kvanka tiesiog keliavo nuo vienos eibės prie kitos, o Odisėjas turėjo misiją — grįžti namo pas Penelopę ir Telemachą.

Tai man davė ir mintį iškart paklausti vieno paprasto klausimo, ir po jo klasėje įvyko sprogimas: kai jūs buvot maži, ką žiūrėjot šeštadienio rytais?

Peliuką Mikį, Floutsamą ir Džetsamą, Tomą ir Džerį, Stipruolį Peliuką, Triušį Karžygį, šunis, kates, peles, beždžiones, paukščius, skruzdėles, milžinus.

Gana. Užtenka.

Pradėjau mėtyti kreidą. Štai tu, tu ir tu, eikit prie lentos. Surašykit tų filmukų ir laidų pavadinimus. Suskirstykit pagal kategorijas. Po tūkstančio metų prie jų sėdės mokslininkai. Tai jūsų mitologija. Kiškis Kvanka. Ančiukas Donaldas.

Sąrašai užėmė visas lentas, bet vis tiek nesutilpo. Jie būtų uždengę grindis ir lubas ir dar nusitęsę į koridorių, kai trisdešimt penki mokiniai kiekvienoje klasėje iš atminties gelmių traukė atplaišas gausybės šeštadienio ryto laidų. Aš perrėkiau ūžesį: ar tos laidos turėjo savo dainas ir muziką?

Kitas sprogimas. Dainos, niūniavimas, nuotaikinga muzika, mėgstamiausių scenų ir epizodų prisiminimai. Jie būtų galėję dainuoti, skanduoti, vaidinti dar ir po skambučio, iki pat vakaro. Sąrašus nuo lentos nusirašinėdami į sąsiuvinius, jie neklausinėjo kodėl ir nesiskundė. Tik stebėjosi patys ir sakė, kad ir įsivaizduoti sunku, kiek laiko per savo gyvenimą praleido prie televizoriaus. Valandų valandas. Oho. Kai paklausiau, kiek valandų, jie atsakė: dienas, mėnesius, gal net metus. Oho, dar kartą. Jei tau buvo šešiolika, prieš televizorių, ko gero, buvai praleidęs kokius trejus metus.

53

Prieš Megei gimstant svajojau, kad būsiu vienas iš tų nuolat fotografuojančių tėvelių. Įsigysiu fotoaparatą ir rinksiu į albumą svarbiausius vaizdus: Megė ką tik gimusi, Megės pirmoji diena darželyje, Megė baigia darželį, pradinę, vidurinę ir, žinoma, aukštąją.

Ji tai jau neis į kokią po visą miestą išsibarsčiusią aukštąją — Niujorko universitetą, Fordamą ar Kolumbiją. Ne, mano puikioji dukrelė ketverius metus praleis vienoje iš tų mielų Naujosios Anglijos aukštųjų, kurios yra tokios rafinuotos, kad į Gebenės lygą žiūri iš aukšto. Šviesiaplaukė ir įdegusi, ji žingsniuos per pievelę su episkopaline vartinio teniso žvaigžde, Bostono intelektualų giminės palikuoniu. Jo vardas bus Dagas. Jis turės skaisčias mėlynas akis, galingus pečius ir tiesų, atvirą žvilgsnį. Kreipsis į mane „pone“ ir nuoširdžiai vyriškai spaus ranką. Juodu susižieduos universiteto miestelyje iš tikro akmens pastatytoje episkopalinėje bažnyčioje ir bus apmėtyti konfeti po arka, padaryta iš vartinio teniso, sporto, kuriuo užsiima geresnės klasės žmonės, lazdų.

Ir aš ten būčiau, išdidus tėtis su fotoaparatu, laukčiau savo pirmojo anūko, per pusę airio kataliko, per pusę episkopaliečio Bostono intelektualo. Vyktų krikštynos ir vakarėlis sode, aš tik pleškinčiau savo aparatu, baltos palapinės, moterys su skrybėlaitėm, viskas pastelinių spalvų, Megė su vaikučiu, ištaiga, klasė, saugumas.

Štai apie ką svajojau duodamas buteliuką, keisdamas vystyklus, maudydamas virtuvės kriauklėje, įrašinėdamas vaikišką gugavimą. Pirmuosius trejus metus įsidėdavau ją į mažą kraitelę ir važinėdavau dviračiu po Bruklin Haitsą. Kai pradėjo vaikščioti, vedžiojausi į žaidimų aikštelę ir, kol ji atradinėjo smėlį bei kitus vaikus, slapčia klausydavausi aplink susirinkusių mamų. Jos kalbėjosi apie vaikus ir vyrus ir kaip laukia nesulaukia, kada galės grįžti prie savo karjeros tikrame pasaulyje. Jos prislopindavo balsus ir šnabždėjosi apie romanus, o aš pradėjau svarstyti, gal ir man vertėtų su kuria pabandyti. Ne. Jos ir taip įtariai į mane žiūrėjo. Kas čia per tipas, kuris trinasi tarp mamų vasaros rytą, kai tikri vyrai sėdi darbe?

Jos nežinojo, jog buvau kilęs iš žemesniosios klasės ir naudojausi dukra bei žmona, kad galėčiau įsigauti į jų pasaulį. Jos nerimavo dėl kažko, kas eina prieš darželį, parengiamosios grupės, ir aš sužinojau, kad vaikai visą laiką turi būti užsiėmę. Galima leisti keletą minučių pašėlti smėlio dėžėje, bet žaidimai būtinai turi būti prižiūrimi ir turėti struktūrą. Struktūros niekuomet nebus per daug. Jeigu vaikas agresyvus, reikia susirūpinti. Tylus? Irgi negerai. Ir viena, ir kita kliudo socialumui. Vaikas turi išmokti prisitaikyti arba...

Norėjau leisti Mėgę į valstybinę pradinę arba gal net į katalikišką mokyklą, kuri buvo čia pat, bet Alberta stojo piestu už gebenėmis apsivijusius rūmus, kuriuose kitados buvo episkopalinė mergaičių mokykla, o aš neturėjau jokio noro jai priešintis. Žinoma, taip bus daug respektabiliau ir mes bendrausime su geresnės klasės žmonėmis.