Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kurgi ne, taip ir buvo. Sutikome biržos maklerių, investicinių portfelių valdytojų, inžinierių, senų turtų paveldėtojų, profesorių, akušerių. Per vakarėlius jie manęs klausdavo: o ką veiki tu? O kai atsakydavau, kad mokytojauju, iškart nusisukdavo. Nepadėjo net tai, kad turėjom namą su rausvo smiltakmenio fasadu Kobl Hilo rajone, kad koja kojon su kitais naujaisiais buržua atidengėme jo plytas, sijas, save pačius.

Viso to man buvo per daug. Nemokėjau būti vyru, tėvu, namo su dviem nuomininkais savininku, akredituotu vidurinės klasės nariu. Nežinojau, kaip elgtis, rengtis, per vakarėlius plepėti apie akcijų biržą, žaisti sieninį ir golfų, kaip tvirtai vyriškai spausti ranką ir žiūrint pašnekovui į akis sakyti: malonu susipažinti, pone.

Alberta sakydavo, kad nori gražių daiktų, o aš neturėjau žalio supratimo, ką tai reiškia. Arba man tai buvo nesvarbu. Ji norėjo vaikščioti po antikvariatus Atlanto aveniu, o aš — plepėti su Semu Koltonu, užsukęs į jo knygyną Montagju gatvėje, ar išgerti alaus Blamey Rose bare su Jonku Klingu. Alberta kalbėjo apie Karalienės Onės staliukus, regentystės indaujas, Viktorijos laikų ąsočius, o man buvo ant visko nusičiurkšti. Jos draugės šnekėdavo apie gerą skonį ir mane užsipuolė, kai pasakiau, kad geras skonis yra tai, kas atsiranda, kai miršta vaizduotė. Geras skonis tvyrojo ore, ir aš pradėjau dusti.

Mūsų santuoka virto nuolatinėmis rietenomis, o Megė buvo įstrigusi jų viduryje. Kasdien parėjusi iš mokyklos ji turėjo laikytis dienotvarkės, kurią perdavė jankė senelė iš Rod Ailando. Persirenk, atsigerk pieno, suvalgyk sausainį, ruošk pamokas, nes niekur neisi, kol jų neparuoši. Privalai taip daryti. Taip darė tavo mama. Paskui galėsi pažaisti su Klere iki vakarienės, o tada turėsi sėdėti su tėvais, kurie elgiasi kultūringai tiktai dėl tavęs.

Vakarus atpirkdavo rytai. Kai Megė augo, pradėjo vaikščioti, o paskui kalbėti, ji ateidavo į virtuvę dar apsisapnavusi ir pasakodavo, kaip su Klere skraidė virš apylinkių ir nusileido gatvėje, prieš pat namus. Balandį, būdavo, pažiūrės į magnolijos medį, žydintį už virtuvės lango, ir klausinės, kodėl tokia spalva nelieka visą laiką. Kodėl žali lapeliai išstumia gražiuosius rausvuosius žiedus? Atsakiau, kad visos spalvos turi savo vietą po sau le, ir ji, atrodė, liko patenkinta.

Rytai su Mege buvo tokie pat auksiniai, rausvi ir žali kaip tie, kuriuos patyriau su tėvu Limerike. Kol jis neiškeliavo, priklausė tik man. Kol viskas nesugriuvo, turėjau Mėgę.

Šiokiadieniais nuvesdavau ją į mokyklą, o tada traukiniu važiuodavau į pamokas Stiuvesanto vidurinėje. Mano paaugliai mokiniai grūmėsi su hormonais, juos kamavo problemos šeimose, skyrybos, tėvų kovos dėl vaikų globos, pinigai, narkotikai, tikėjimo mirtis. Man buvo gaila jų ir jų tėvų. Aš turėjau nuostabią mažylę ir man tikrai neteks susidurti su panašiomis bėdomis.

Vis dėlto teko — ir Megei, ir man. Mūsų santuoka byrėjo. Lūšnynuose augę airiai katalikai neturi nieko bendro su geromis mergaitėmis iš Naujosios Anglijos, kurių miegamuosiuose ant langų plevėsavo užuolaidėlės, kurios mūvėjo baltas pirštinaites iki pat alkūnių ir vaikščiojo į mokyklos šokius su simpatiškais vaikinukais, kurias etiketo mokė prancūzės vienuolės ir kurioms buvo sakoma: mergaitės, skaistybė — kaip numesta vaza. Galima ją suklijuoti, bet įtrūkimai liks. Lūšnynuose augę airiai katalikai tegali prisiminti, ką jiems sakė tėvas: kai pilvas pilnas, viskas yra poezija.

Senieji airiai man aiškino ir mama įspėjo: laikykis prie savų. Į žmonas imk saviškę. Geriau jau pažįstamas velnias nei velnias, kurio nepažįsti.

Kai Megei sukako penkeri, išėjau iš namų ir apsistojau pas draugą. Bet neilgam. Man trūko tų rytų su dukteria. Norėjau sėdėti ant grindų priešais židinį, pasakoti istorijas, klausytis Sergeant Pepper’s Lonely Hearts Club Band. Žinoma, kad po šitiekos metų galiu pasistengti dėl šitos santuokos, ryšėti kaklaraištį, lydėti Mėgę į gimtadienio šventes po visą Bruklin Haitsą, žavėti žmonas, žaisti sieninį, vaidinti susidomėjusį antikvariniais daiktais.

Lydėdavau Mėgę į mokyklą. Nešdavau jos krepšį su knygomis, o ji — savo Barbės dėžutę su priešpiečiais. Eidama aštuntus ji paskelbė: žiūrėk, tėti, aš noriu vaikščioti į mokyklą su draugėmis. Žinoma, ji norėjo atsiskirti, būti nepriklausoma, apsaugoti save. Ji turėjo nujausti, kad šeima yra, kad jos tėvas greitai išeis suvisam, taip kaip jo tėvas prieš daugelį metų, ir aš išėjau, kai iki aštuntojo jos gimtadienio liko savaitė.

54

Žiūriu į įrėmintus knygų viršelius „Liūto galvos“ bare ir džiūstu iš pavydo. Ar aš ten kada atsidursiu? Jų autoriai keliauja po šalį, pasirašinėja knygas, rodosi pokalbių laidose per televiziją. Visur tik vakarėliai, moterys ir romanai. Visi jų klausosi. Niekas nesiklauso mokytojų. Tik gailisi jų dėl vargingų algų.

Bet būna nuostabių dienų 205-ajame kabinete, Stiuvesanto vidurinėje mokykloje, kai aptarinėjant eilėraštį atsiveria durys, pro jas pasklinda ryški balta šviesa, ir visi supranta, apie ką tas eilėraštis, ir pajunta, ką tas supratimas reiškia, o kai toji šviesa išblėsta, mes šypsomės vieni kitiems, kaip kokie sugrįžę keliauninkai.

Moksleiviai to nežino, bet klasė man yra priebėga, kartais stiprybė, mano pavėlavusios vaikystės vieta. Mes pasineriam į „Motulę Žąsį“ ir „Alisą stebuklų šalyje“ su komentarais, o kai moksleiviai susineša savo pirmąsias knygas, po klasę pasklinda džiugesys. Tu irgi skaitei šitą knygą? Oho.

„Oho“ per bet kurią pamoką reiškia, kad kažkas įvyko.

Čia nėra kalbų apie apklausas ir testus, o jeigu pažymiai taip reikalingi biurokratams, ką gi, tuomet moksleiviai yra pajėgūs įsivertinti patys. Mes žinom, kas atsitiko „Raudonkepuraitėje“, kad jeigu neisi keliu, kuriuo liepia mama, sutiksi didelį baisų vilką ir bus bėdos, žmogau, tikrai, ir kaip čia, tipo, išeina, kad visi bamba dėl smurto per televizorių, bet niekas nieko nekalba apie tėvo ir pamotės žiaurumą pasakoje „Joniukas ir Grytutė“ kaipgi taip?

Iš klasės galo ataidi piktas berniuko balsas: tie tėvai yra tikri šikniai.

Per visą pamoką vyksta karštos diskusijos apie „Hamptį Damptį.

Hamptis Damptis sėdėjo aukštai.

Sudužo nukritęs žemyn nelauktai.

Karaliaus arkliai ir visa kariauna

Negali to Dampčio surinkt ir gana!19

Taigi, klausiu, apie ką šitas eilėraštukas? Pakyla rankos. Nu, tipo, tas kiaušinis nukrinta nuo sienos, o jeigu mokaisi biologijos ar fizikos, tai žinai, kad kiaušinio atgal sudėti neįmanoma. Nu, tipo, tai savaime suprantama.

O kas sako, kad tai kiaušinis? — klausiu.

Aišku, kiaušinis. Visi tai žino.

O kur pasakyta, kad kiaušinis?

Jie mąsto. Naršo po tekstą ieškodami kiaušinio, menkiausio paminėjimo, mažiausios užuominos. Jie nepasiduos.

Pakyla dar pora rankų, girdisi dar keli pasipiktinę tvirtinimai apie kiaušinį. Nuo pat gimimo jie moka šitą eilėraštį ir niekuomet nė neabejojo, kad Hamptis Damptis — tai kiaušinis. Su ta mintim jie buvo susigyvenę, tai kam mokytojams reikia ateiti ir viską sugriauti kažkokiom analizėm.

Aš nieko negriaunu. Tik noriu žinoti, iš ko sprendžiate, kad Hamptis yra kiaušinis.

Todė, pone Makortai, kad jis yra visuose paveiksliukuose, o tas, kuris pirmas pradėjo taip piešti, turėjo pažinoti vyruką, kuris parašė eilėraštį, kitaip nebūtų kiaušinio piešęs.

Gerai. Jeigu mintis apie kiaušinį jus tenkina, taip ir palikime, bet aš žinau, kad busimieji klasės teisininkai nieku būdu nepripažins, kad tai kiaušinis, jeigu nėra jokių įrodymų.