Фрэнк Маккорт - Tataigis

Hmm, pone, o čia būtų laidojimas ar kremavimas?

Kremavimas.

Prieš jam atsakant bandau pakelti nuotaiką pasakodamas jam ir saviškiams apie pokalbį su mama prieš kokią savaitę.

Ką nori, kad mes su tavimi darytume, kai išeisi?

Ak, norėčiau būti parvežta ir palaidota prie savo giminės Limerike.

Mama, o ar tu žinai, kiek kainuotų pervežti tokią kaip tu?

Ką gi, pasakė ji, tuomet mane sumažinkit.

Laidotuvių konsultanto mano pasakojimas nepralinksmina. Jis sako, kad viską galėtume padaryti už tūkstantį aštuonis šimtus dolerių — balzamuoti, surengti šermenis, kremuoti. O kam pirkti karstą, jei jis vis tiek bus sudegintas, klausia Malachis, toks įstatymas, atsako konsultantas.

Tokiu atveju, pareiškia Malachis, gal mums vertėtų tiesiog įdėti ją į didelį šiukšlių maišą ir pastatyti lauke, kad išvežtų?

Visi mūsiškiai prapliumpa juoktis, o konsultantas turi minutėlę išeiti.

Štai kur tikrai pateptas gyvenimas, pastebi Alfis. Konsultantas grįžta visiškai sutrikęs dėl mūsų juoko.

Viskas sutvarkyta. Mūsų motinos kūnas vieną dieną gulės pašarvotas, kad vaikai galėtų pamatyti savo mirusią senelę ir su ja atsisveikinti. Konsultantas pasiteirauja, ar nenorėtume išsinuomoti limuzino ir dalyvauti kremavime, bet nė vienas, išskyrus Alfį, nėra nusiteikęs keliauti į Nort Bergeną Naujojo Džersio valstijoje, galų gale net ir jis apsigalvoja.

Limerike mama turėjo draugę, Merę Paterson, kuri kartą paklausė: tu žinai ką, Andžela?

Ne, ką, Mere?

Aš dažnai susimąstau, kaip atrodysiu, kai numirsiu, ir žinai, ką padariau, Andžela?

Nežinau, Mere.

Apsivilkau savo rudą tretininkų ordino abitą ir žinai, ką tada dariau, Andžela?

Nežinau, Mere.

Atsiguliau ant lovos su veidrodžiu kojūgalyje, susinėriau rankas apsivyniojusi rožinį ir užsimerkiau, ir tu žinai, ką dar padariau, Andžela?

Nežinau, Mere.

Vieną akį pramerkiau ir žvilgterėjau į veidrodį, ir tu žinai ką, Andžela?

Nežinau, Mere.

Aš atrodžiau labai rami.

Niekas nedrįstų tvirtinti, kad mano mama karste atrodo labai rami. Viso gyvenimo vargas atsispindi jos veide, išpurtusiamc nuo ligoninės vaistų, o vienur kitur styro kuokštai plaukų, kurie išvengė vienkartinio skustuvo.

Prie manęs atsiklaupusi į senelę žiūri Megė, per dešimtį savo gyvenimo metų ji pirmąkart mato negyvą kūną. Šitokioms aplinkybėms ji neturi nei žodyno, nei religijos, nei maldos, kas irgi yra labai liūdna. Ji tegali žiūrėti ir klausti: kur ji dabar, tėti?

Jei yra dangus, Mege, tai ji dabar tenai ir karaliauja.

O dangus ar yra, tėti?

Jeigu jo nėra, Mege, tuomet aš nesuvokiu Viešpaties kelių.

Ji nesupranta, ką vapu, o aš ir pats nelabai suprantu, nes prasiveržia ašaros, ir ji vėl pakartoja: tėti, verkti yra gerai.

Kai miršta tavo mama, negali tik sėdėti gedulingai atrodydamas ir prisimindamas jos dorybes priiminėti draugų ir kaimynų užuojautą. Turi atsistoti priešais karstą su broliais Malachiu ir Alfiu bei Malachio sūnumis Malachiu, Konoru ir Kormaku, susikabinti už parankių ir dainuoti dainas, kurias tavo mama mėgo, ir dainas, kurių tavo mama nekentė, nes tik taip gali iš tiesų įsitikinti, kad ji mirusi, ir mes dainavome:

Motinos meilė — didi dovana,

Kad ir kur nukeliautum;

Saugoki ją ir globoki, sūnau,

Nes kai nebus, pasigesi.20

Ir:

Sudie, brangusis Džoni, kai tu būsi toli,

Nepamiršk savo brangios senos motinos

Toli už jūrų marių.

Parašyk laiškelį

Ir siųsk jai, kiek gali,

Ir nepamiršk, kad ir kur nukeliautum,

Jog esi airis.

Žmonės žvalgosi vienas į kitą ir tu žinai, ką jie galvoja. Kas čia per gedulas, kai sūnūs su anūkais dainuoja ir šoka prie tos vargšės moters karsto? Negi jie visai negerbia savo motinos?

Mes ją pabučiuojam, ir aš padedu ant krūtinės šilingą, kurį kadaise buvau pasiskolinęs, o kai ilgu koridoriumi jau einame lifto link, dar atsisuku pažiūrėti į savo papilkėjusią motiną pigiame pilkame karste ir regiu skurdo spalvą.

56

1985-ųjų sausį mano brolis Alfis paskambino pasakyti, kad yra liūdnų žinių iš mūsų giminaičių Belfaste — anksti rytą Karališkojoje Viktorijos ligoninėje mirė mūsų tėvas, Malachis Makortas.

Nežinau, kodėl Alfis pavartojo žodį „liūdnos“. Tai nebuvo tinkamas apibūdinimas mano jausmams ir aš prisiminiau eilutę iš Emilės Dikinson: „Po didžio sielvarto ateina jausmas formalus.“

Formalus jausmas mane aplankė, bet sielvarto nebuvo.

Mano tėvas ir motina mirė, likau našlaitis.

Jau būdamas suaugęs vyras Alfis aplankė tėvą iš smalsumo ar meilės, ar vedamas kokių kitų paskatų, dėl kurių norėjo pamatyti žmogų, kuris mus paliko, kai man buvo dešimt, o Alfiui vos vieni. Dabar jis sakėsi vakare skrendąs į laidotuves, kurios bus rytoj, ir jo balse galėjai girdėti klausimą: ar tu nevyksti?

Tas klausimas buvo švelnesnis už „ar tu vyksti?“, ne toks įsakmus, nes Alfis žinojo, kas dedasi jo paties ir jo brolių Frenko, Malachio, Maiklo širdyse.

Vyksti? Kodėl turėčiau skristi į Belfastą, į laidotuves žmogaus, kuris išvažiavo dirbti į Angliją ir pragerdavo kiekvieną centą? Jeigu mano motina būtų gyva, ar ji važiuotų į laidotuves žmogaus, kuris paliko ją skurde?

Ne, pati važiavusi gal ir nebūtų, bet man būtų sakiusi važiuoti. Kad ir ką tėvas būtų mums padaręs, jis turėjo bėdą, padermės prakeiksmą, tėvas miršta ir būna laidojamas tik vieną kartą, būtų kalbėjusi ji. Jis nebuvo pats blogiausias pasaulyje, o kas mes tokie, kad teistume, tam yra Dievas, ir iš savo gailestingumo uždegtų žvakutę ir pasimelstų.

Išskridau į tėvo laidotuves su viltimi, kad nuskridęs susivoksiu, kodėl tai darau.

Iš oro uosto važiavom neramiomis Belfasto gatvėmis — ginkluoti automobiliai, kariniai patruliai, jauni vyrai stabdomi, statomi prie sienų, apieškomi. Mūsų pusbroliai pasakė, kad dabar čia ramu, bet užtektų vienos bombos, protestantų ar katalikų, ir galėtum pamanyti, kad atsidūrei pasauliniame kare. Niekas nebeprisiminė, kada paskutinį kartą gatvėmis buvo galima vaikščioti ramiai. Jeigu išeini nusipirkti sviesto, gali pareiti be kojos ar nepareiti išvis. Po to, kai jie taip pasakė, geriausia buvo šita tema nebekalbėti. Vieną dieną visa tai baigsis, ir jie galės ramiai sau vaikščioti pirkti sviesto arba šiaip sau bastytis.

Mano pusbrolis, Frensis Makroris, nuvežė mudu pamatyti tėvo, pašarvoto Karališkojoje Viktorijos ligoninėje, ir kai mes privažiavom prie šarvojimo salės, supratau, kad esu vyriausias gedėtojas, ir visi giminaičiai į mane žiūrėjo, giminaičiai, kuriuos jau vos beprisiminiau, o kai kurių ir nepažinojau išvis, Makroriai, Makortai, Foksai. Čia buvo ir trys iš tebegyvų tėvo seserų — Megė, Eva ir sesuo Komgal, kurios vardas prieš įžadus buvo Moja. Teta Vera, dar viena sesuo, neturėjo sveikatos atvykti iš Oksfordo.

Mudu su Alfiu, jauniausias ir vyriausias to gulinčio karste žmogaus sūnūs, atsiklaupėm. Mūsų tetos ir pusbroliai žiūrėjo į tuodu vyrus, kurie atkeliavo tokį kelią dėl šitos misterijos, ir, žinoma, ieškojo sielvarto ženklų.

Bet kokia čia gali būti širdgėla, kai mano tėvas guli susitraukęs karste, be dantų, subliūškusiais skruostais, aprengtas prašmatniu juodu kostiumu su balta šilkine varlyte, iš kurios pats būtų tik pasityčiojęs, visa tai man sukėlė įspūdį, kad žiūriu į žuvėdrą, ir aš pradėjau taip kratytis nuo tylaus juoko spazmų, kad visi susirinkusieji, tarp jų ir Alfis, ko gero, buvo įsitikinę, jog mane apėmė nesuvaldomas sielvartas.