Фрэнк Маккорт - Tataigis

Į Airiją atskrido mama ir kuriam laikui apsistojo su mumis bute, kurį nuomojomės Dubline. Alberta išėjo apsipirkti, o mudu su mama — pasivaikščioti po Šv. Stepono parką išsistūmę Megės vežimėlį. Atsisėdome prie vandens ir mėtėme trupinius antims bei žvirbliams. Mama pasakė, kad puiku yra būti šitoje Dublino vietoje rugpjūčiui besibaigiant, kai gali justi, jog jau ateina ruduo, iš to, kaip prieš akis nusklendžia lapas ir ant ežero keičiasi šviesa. Mudu žiūrėjom, kaip vaikai ant žolės imasi, ir mama kalbėjo, kaip būtų puiku pasilikti čia keletą metų ir matyti, kaip Megė auga kalbėdama airiška tartimi, ne, ji neturinti nieko prieš amerikietišką akcentą, bet juk širdžiai tikras džiaugsmas klausytis tų vaikų, ji jau reginti, kaip paaugusi Megė žaidžia čia ant žolės.

Kai atsakiau, kad būtų puiku, mano kūnu perbėgo drebulys, kažkas vaikščioja ant tavo kapo, pasakė ji. Mudu stebėjom žaidžiančius vaikus ir žiūrėjom į šviesą ant ežero, ir ji ištarė: tu juk visai nenori grįžti atgal, argi ne taip?

Grįžti kur?

Į Niujorką.

Iš kur žinai?

Nereikia pakelti dangčio, kad žinotum, kas puode.

Šelburno viešbučio durininkas pasakė, kad jam nebus jokio vargo užmesti akį į Megės vežimėlį, kurį palikome lauke, prie turėklų, o mudu atsisėdom bare ir užsisakėm šerio mamai, pintą man ir buteliuką pieno Megei, kuri gulėjo mamai ant kelių. Dvi moterys prie gretimo staliuko kalbėjo, kad Megė — tikra meilutė, o, tikrų tikriausia, gražuolė, grynas mamos paveikslas. Ak, ne, pasakė mama, aš esu tik senelė.

Moterys kaip ir mano mama gėrė šerį, o trys greta sėdintys vyrai lenkė pintą po pintos ir iš tvido kepurių, raudonų veidų bei stambių paraudusių rankų galėjai matyti, kad yra ūkininkai. Vienas, su tamsiai žalia kepure, kreipėsi į mamą: tas vaikelis, žinoma, gražutis, ponia, bet ir tamsta esi nieko sau.

Mama nusijuokė ir atsiliepė: žinoma, kurgi ne, ir tamsta visai nieko.

Vajetus, ponia, jeigu tamsta būtum bent kiek vyresnė, aš pačią pasigrobčiau.

Taigi, pasakė mama, o jeigu tamsta būtum bent kiek jaunesnis, aš sutikčiau.

Visi aplinkui leipo juokais, mama ir pati kvatojosi atlošusi galvą, ir iš spindesio jos akyse galėjai matyti, kad jai baisiai smagu. Ji juokėsi, kol Megė pradėjo knirkti, tuomet pasakė, kad vaiką reikia pervystyti ir mes jau turėsim eiti. Vyras žaliąja kepure puolė maldauti. Oje, neišeikit, ponia. Mudviejų laukia tokia ateitis. Esu turtingas našlys, turiu gerą ūkę.

Pinigai dar ne viskas, pasakė mama.

Bet aš turiu dar ir traktorių, ponia. Galėtuva juo kartu važinėtis, negi tamstai nepatiktų?

Kurgi ne, tarė mama, tik vis dar esu ištekėjusi moteris, bet kai jau nešiosiu našlės gedulą, iškart tamstai pranešiu.

Ką gi, sutarta, ponia. Aš gyvenu trečiame name iš kairės, kai įvažiuoji į pietvakarinę Airijos pakrantę, šaunioje vietoje, kuri vadinasi Kerio vardu.

Esu apie ją girdėjusi, kalbėjo mama. Ji garsi avimis.

Ir galingais avinais, ponia, tikrai galingais.

Tamsta tikriausiai niekados neieškai žodžio kišenėj?

Atvažiuokit į Kerį, ponia, ir mudu eisim kalvelėm tylėdami.

Alberta jau buvo parėjusi ir troškino ėrieną, o kai užsuko Kevinas Salivanas su Benu Kiliu, rašytoju, maisto užteko visiems, mes gėrėm vyną ir dainavom todėl, kad nėra pasauly dainos, kurios nemokėtų Benas. Mama papasakojo apie mūsų nuotykius Šelburno viešbutyje. Viešpatie aukštybėse, kalbėjo ji, tas vyriškis tai jau turėjo liežuvį ir jeigu nebūtų reikėję vystyti ir prausti Megės, dabar būčiau pakeliui į Kerį.

Aštuntajame dešimtmetyje mamai buvo per šešiasdešimt. Nuo emfizemos, kurią paliko dešimtmečiai rūkymo, ji pradėjo taip dusti, kad bijojo išeiti į lauką, o kuo daugiau sėdėjo namie, tuo labiau augo svoris. Kurį laiką ji dar važinėjo į Brukliną savaitgaliais pabūti su Mege, bet paskui liovėsi, nes nebegalėjo įveikti metro stočių laiptų. Aš apkaltinau ją, kad nebenori matyti anūkės.

Tataigis aš noriu ją matyti, bet kad man per sunku vaikščioti.

O kodėl tau nenumetus svorio?

Tataigis nėra lengva senai moteriškei mesti svorį, o ir kam man to reikia?

Negi nenori gyventi normalų gyvenimą, o ne tik sėdėti per dieną savo bute ir žiūrėti pro langą?

Savo gyvenimą jau nugyvenau, ir kas man iš to buvo? Aš noriu tik ramybės.

Jai užeidavo priepuoliai, kai nebegalėdavo kvėpuoti, o kai nuvažiavo pas Maiklą į San Franciską, teko ją vežti į ligoninę. Pasakėm, kad ji gadinanti mums gyvenimą, nes visuomet suserga per šventes — Kalėdas, Naujuosius, Velykas. Ji tik gūžtelėjo, nusijuokė ir tarė: kaip man jūsų gaila, vargšiukai.

Kad ir kokia būtų buvusi jos sveikata, kad ir kaip būtų kankinęs dusulys, ji vis tiek kopdavo į kalvą, ant kurios stovėjo Brodvėjaus bingo salė, kol vieną vakarą krito ir susilaužė klubą. Po operacijos buvo išsiųsta į sanatoriją šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, o paskui atvažiavo pabūti su manim į vasarvietę Brizi Pointe, pačiame Rokavėjaus pusiasalio smaigaly. Rytais ji ilgai miegodavo, o kai pagaliau atsibusdavo, sėdėdavo susmukusi ant lovos krašto ir spoksodavo pro langą į sieną. Po kurio laiko atslinkdavo į virtuvę pusryčiauti, o kai pradėdavau rėkti, kad valgo per daug duonos ir sviesto, tuoj netilps į namus, atrėždavo: Jėzau, susimildamas, palik mane ramybėj. Tik tokia paguoda man ir beliko.

52

Kai Henris Vozniakas dėstė kūrybinį rašymą bei anglų ir amerikiečių literatūrą, kasdien vilkėjo marškinius, kaklaraištį ir sportinį švarką. Buvo atsakingas už Stiuvesanto vidurinės mokyklos literatūros žurnalą Caliper ir bendrąją moksleivių organizaciją, be to, aktyviai dalyvavo profsąjungoje, Jungtinėje mokytojų federacijoje.

Jis pasikeitė. Pirmąją mokslo metų dieną 1973-iųjų rugsėjį atūžė Penkioliktąja gatve apsižergęs Harley - Davidson motociklą ir pasistatė jį prie mokyklos. Moksleiviai jam sakė: sveiki, pone Vozniakai, nors ir nebuvo lengva jį atpažinti — skusta galva, auskaras, juodas odinis švarkas, juodi marškiniai be apykaklės, nunešioti džinsai tokie aptempti, kad būtų apsiėjęs ir be plataus diržo su stambia sagtimi ir kabančiu raktų ryšuliu, juodi odiniai batai su paaukštintais kulnais.

Į moksleivių pasveikinimą jis atsakė, bet su jais neužsibuvo ir nesišypsojo kaip anksčiau, kai neprieštaravo, kad jį vadintų Vozu. Dabar buvo santūrus ir su jais, ir su mokytojais prie laikmačio. Anglų skyriaus vedėjui Rodžeriui Gudmenui pareiškė, kad nori paprastų anglų kalbos pamokų, netgi sutinka paimti devintokus bei dešimtokus ir kalti jiems į galvas gramatiką, rašybą ir žodyną. O direktoriui pranešė, kad pasitraukia iš visos popamokinės veiklos.

Per Henrį aš pradėjau mokyti kūrybinio rašymo. Tu sugebėsi, tikino Rodžeris Gudmenas ir nupirko alaus bei mėsainį Gashouse bare už kampo, kad būčiau stipresnis. Susitvarkysi, kalbėjo jis. Šiaip ar taip, aš jau esu rašęs Village Voice ir kitiems laikraščiams, o be to, juk planuoju rašyti ir toliau?

Gerai, Rodžeri, bet kas per velnias tas kūrybinis rašymas yra ir kaip jo mokyti?

Pasiklausk Henrio, pasakė Rodžeris, jis darė tai prieš tave.

Henrį radau bibliotekoje ir paklausiau, kaip dėstomas kūrybinis rašymas.

Disneilendas, tarė jis.

Kas?

Nuvažiuok į Disneilendą. Kiekvienas mokytojas turėtų tai padaryti.

Kodėl?

Tai labai praturtina. O tuo tarpu prisimink vieną vaikišką eilėraštuką ir kartok jį kaip mantrą:

Maža piemenaitė praganė avis,