Фрэнк Маккорт - Tataigis

Štai ką aš norėčiau pasakyti, bet niekuomet to nepadarysiu, nes galiu būti apkaltintas vartojant nederamus žodžius, o tuomet įsiusčiau taip pat kaip Džo Kuranas. Ne. Negaliu taip kalbėti, nes turiu surasti savo kelią šitoje mokykloje, kurios su Makėjaus profesine technikos mokykla nė nepalyginsi.

1972-ųjų pavasarį Anglų kalbos ir literatūros skyriaus vedėjas Rodžeris Gudmenas pasiūlė man nuolatinį darbą Stiuvesanto vidurinėje mokykloje. Turėsiu penkias klases ir budėjimą, vėl žiūrėsiu tvarkos moksleivių valgykloje, kad niekas ant grindų nemėtytų ledų popierėlių ar dešrainių gabalėlių, nors čia berniukams ir mergaitėms leidžiama sėdėti kartu, o meilė užmuša apetitą.

Turėsiu ir nedidukę auklėjamąją klasę, tas pirmąsias devynias mergaites, kurios dabar jau abiturientės ir ruošiasi baigti mokyklą. Tos mergaitės su manim elgiasi labai maloniai. Prineša visokių dalykų, kavos, bandelių, laikraščių. Bet yra labai kritiškos. Aiškina, kad turėčiau susitvarkyti plaukus, užsiauginti žandenas, dabar juk 1972-ieji, privalau neatsilikti, atrodyti kietai ir pagalvoti apie savo drabužius. Jos sako, kad rengiuosi kaip senis, bet nors jau turiu keletą žilų plaukų, galėčiau taip senai ir neatrodyti. Jos tvirtina, kad esu įsitempęs, o viena pradeda masažuoti sprandą ir pečius. Atsipalaiduokit, sako ji, atsipalaiduokit, mes nepavojingos, ir visos nusijuokia taip, kaip juokiasi moterys, kai jas vienija bendra paslaptis, o tu galvoji, kad ji susijusi su tavimi.

Turiu penkias pamokas per dieną penkias dienas per savaitę, man reikia įsiminti šimto septyniasdešimt penkių moksleivių vardus ir pavardes, o kitais metais jau gaunu ir visą auklėjamąją klasę, tai dar trisdešimt penkios pavardės ir vardai, ir turiu būti ypač atidus su kinų ir korėjiečių moksleiviais, kurie sarkastiškai mesteli: nieko baisaus, kad nežinot mūsų vardų, pone Makortai, juk mes visi atrodom vienodai. Arba juokiasi: jo, ir jūs, baltieji, visi vienodai atrodot.

Visa tai man jau pažįstama iš tų dienų, kai buvau pavaduojantis mokytojas, tačiau dabar žiūriu, kaip mano mokiniai, maniškiai, sugriūva į mano nuosavą kabinetą tą 1972-ųjų vasario pirmąją, Šv. Brigitos dieną, ir meldžiuosi tau, Brigita, nes tuos vaikus turėsiu matyti penkias dienas per savaitę penketą mėnesių, bet nežinau, ar esu tam pasirengęs. Laikai keičiasi ir gali pastebėti, kad šitie Stiuvesanto vaikai skiriasi šviesmečiais nuo tų, kuriuos savo karjeros pradžioje sutikau Makėjuje. Nuo to laiko prasidėjo karai ir nužudymai: abu Kenedžiai, Martinas Liuteris Kingas, Medgaras Eversas. Berniukai Makėjuje nešiojo plaukus trumpai arba pompadūrus, užpakalyje sulaižytus į anties uodegą. Mergaitės vilkėjo palaidinukes ir sijonus, o jų šukuosenos buvo panašios į šalmą. Stiuvesanto berniukai nešioja plaukus tokius ilgus, kad žmonės gatvėje šaiposi: vos gali atskirti juos nuo panelių, cha cha. Jie dėvi rištinės batikos marškinėlius, džinsus, avi sandalus, iš kurių niekas nė neatspėtų, kad yra kilę iš pasiturinčių Niujorko šeimų. Stiuvesanto mergaitės leidžia savo plaukams ir krūtims kristi laisvai, dėl kurių geismas iš proto varo berniukus, ir perkerpa džinsus ties keliais dėl to kieto elgetiško efekto, kad žinotum, kaip jas, tipo, užknisa visos tos vidurinės klasės nesąmonės.

Jo, aišku, kad jie daug kietesni už Makėjaus vaikus, kai jiems viskas padėta ant lėkštutės. Po aštuonių mėnesių jie atsidurs geriausiose šalies aukštosiose: Jeilyje, Stanforde, Masačūsetso technologijos institute, Viljamse, Harvarde, šios žemės viešpačiai ir valdovės, o čia, klasėje, jie sėdi kur panorėję, plepa ir ignoruoja mane atsukę nugaras, juk tai tik dar vienas mokytojas, kuris painiojasi po kojomis kelyje į mokyklos baigimą ir tikrąjį pasaulį. Kai kurie spokso, tarsi sakytų: o kas čia per vienas? Jie sėdi sudribę ir susikūprinę ir vėpso pro langą arba man virš galvos. Turiu kažkaip atkreipti jų dėmesį, tad taip ir pasakau: atsiprašau, ar galėčiau paprašyti jūsų dėmesio? Keletas liaujasi kalbėję ir į mane žiūri. Kiti atrodo užsigavę, kad sutrukdžiau, ir vėl nusisuka.

Mano trys abiturientų klasės dejuoja dėl sunkaus vadovėlio, kurį turi kiekvieną dieną nešiotis, „Anglų literatūros antologijos“. Vienuoliktokai skundžiasi, kad jiems reikia tampytis „Amerikiečių literatūros antologiją“. Tos knygos prašmatnios, gausiai iliustruotos, skirtos iššūkiams kelti, intriguoti, paaiškinti, patrauklios ir nepigiai kainuoja. Sakau moksleiviams, kad vadovėlių nešiojimas stiprina viršutinę kūno dalį, ir tikiuosi, kad turinys įsiskverbs į jų protus.

Jie piktai į mane dėbso. Kas čia per tipas?

Prie vadovėlių pateikiamos mokytojo knygos tokios detalios ir išsamios, kad pačiam nė galvoti nereikia. Jose tiek užduočių, testų ir kontrolinių, kad savo mokinius galėčiau laikyti nuolat apimtus nervinės įtampos. Šimtai daugybinio pasirinkimo klausimų, klausimų, į kuriuos reikia atsakyti „taip“ arba „ne“, užduočių, kur reikia užpildyti tuščius tarpus, stulpeliui A parinkti stulpelį B, probleminių klausimų, kurie liepia moksleiviams paaiškinti, kodėl Hamletas taip bjauriai elgėsi su motina, ką Kitsas turėjo galvoje sakydamas „negatyvūs gabumai“, ko siekė Melvilis skyriuje apie banginio baltumą.

Aš pasiruošęs, berniukai ir mergaitės, žingsniuoti per skyrius nuo Hotorno iki Hemingvėjaus, nuo „Beovulfo“ iki Virdžinijos Vulf. Šįvakar turėsite perskaityti nurodytus puslapius. Rytoj aptarinėsim. Gali būti ir apklausa. Nors gali ir nebūti. Bet rizikuoti nepatariu. Tiktai mokytojas žino, kaip ten nutiks iš tikrųjų. Antradienį bus testas. O po jo už trijų savaičių kontrolinis, rimtas kontrolinis ir taip, jis daug ką nulems. Trimestro pažymys priklauso nuo šito kontrolinio. Jūs taip pat turite testus iš fizikos ir matematikos? Man labai jūsų gaila. Bet čia yra anglų kalba ir literatūra, mokyklinės programos karalienė.

Ir nors jūs to nežinote, berniukai ir mergaitės, aš esu ginkluotas amerikiečių ir anglų literatūros mokytojo knygomis. Turiu jas čia, saugiai gulinčias krepšyje, su visais tais klausimais, kurie privers jus krapštytis savo galvytes, graužti pieštukus ir drebėti laukiant trimestro galo ir, ko gero, nekęsti manęs, nes esu tas, kuris gali sukliudyti jūsų ambicingoms svajonėms apie Gebenės lygą. Aš esu tas, kuris vaikščiojo ant pirštų galų po Biltmoro viešbučio vestibiulį, valydamas paskui jūsų tėvus ir motinas.

Čia yra Stiuvesantas, o argi tai ne geriausia vidurinė mieste, kai kas sako, kad ir visoje šalyje? Jūs patys to norėjote. Galėjote eiti į mokyklas savo rajonuose, ten būtumėte karaliai ir karalienės, numero uno, geriausi klasėje. Čia jūs tik eiliniai mokiniai, besigrumiantys dėl pažymio, kad nenukentėtų tas brangus vidurkis, kuris įkiš į Gebenės lygą. Vidurkis — tai jūsų didysis dievas, argi ne taip? Stiuvesanto rūsyje reikėtų įrengti šventovę su altoriumi. Ir ant to altoriaus pakabinti didžiulį raudoną mirksintį neoninį devynetą, mirkt mirkt mirkt, tą šventą pradinį skaitmenį, kurio taip trokštate kiekvienam pažymiui, kad turėtumėt kur melstis ir atnašauti. O Dieve, siųsk man tik A ir balus, kurie prasideda nuo 90.

Pone Makortai, o kodėl trimestre man išvedėt devyniasdešimt tris?

Buvau labai geras.

Bet aš viską padariau, parašiau rašinius, kuriuos uždavėt.

Du rašinius įteikei pavėlavęs. Įvertinimas sumažėjo dviem balais.

Bet, pone Makortai, kodėl dviem?

Taip jau yra. Tokie tavo balai.

Fe, pone Makortai, kodėl jūs toks bjaurus?

Kas man daugiau belieka.

Vadovavausi mokytojo knygomis. Klases apmėtydavau iš anksto paruoštais klausimais. Puldavau netikėtomis apklausomis ir testais, naikinau gremėzdiškais ir smulkmeniškais kontroliniais, sugalvotais universitetų profesorių, kurie sudarinėja vidurinių mokyklų vadovėlius.