Фрэнк Маккорт - Tataigis

Vargšas Luisas, tarė ji, Kefauverio15 komisija nedavė jam ramybės, bet jis mirė savo lovoje ir aš niekur nebesivažinėju, nors jis ir paliko man ginklą apačioje, nori pamatyti mano ginklą, Frenki, ne? Taigi, aš jį tebeturiu ir jeigu kas susimanytų užeiti į mano butą be kvietimo, gaus, Frenki, tiesiai į tarpuakį, pykšt pokšt, ir baigta.

Kaimynai šypsojosi, linkčiojo ir sakė, kad nusipirkome aukso kasyklą, kad visi žino, jog Luisas slėpė pinigus mūsų naujojo namo rūsyje, kur tebegyveno Hortenzija, arba virš mūsų galvų, netikrose svetainės lubose. Tereikėjo išardyti lubas ir būtume iki pažastų maudęsi šimtinėse.

Kai Hortenzija išsikraustė, iškasėme rūsį, norėdami nutiesti naują kanalizacijos vamzdį. Jokių užkastų pinigų. Išardėme netikras lubas, atidengėme plytas ir sijas. Barbenome sienas, kažkas net siūlė pasikonsultuoti su ekstrasensais.

Radome seną lėlę su keletu kuokštų plaukų, be akių, be rankų, viena koja. Ją palikome savo dvimetei Megei, ji praminė ją Pabaisa ir mylėjo labiausiai iš visų savo lėlių.

Hortenzija išsikėlė į mažą butelį pirmame aukšte Korto gatvėje, ten ir pasiliko, kol numirė arba sugrįžo į Puerto Riką. Vis pagalvodavau, kaip būtų buvę smagu dažniau su ja pasėdėti prie butelio romo arba supažindinti ją su Vergilijum Frenku, tuomet būtume galėję gerti romą bei airišką viskį ir kalbėtis apie Luisą Vėberį bei aukso nutekėjimą ir būdus, kaip sumažinti telefono išlaidas su kiaušinio laikmačiu.

51

1969-ieji, pavaduoju Džo Kuraną, kurį keletui savaičių atjungė alkoholis. Jo mokiniai klausia, ar moku graikų, ir atrodo nusivylę, kad nemoku. Nes ponas Kuranas atsisėsdavo ant savo stalo ir skaitydavo arba iš atminties deklamuodavo ilgas „Odisėjos“ ištraukas, jo, graikiškai, ir kas dieną savo mokiniams primindavo, kad yra baigęs Bostono lotynų mokyklą ir Bostono koledžą, bei kartodavo, kad tas, kas nemoka graikų ar lotynų kalbos, negali savęs laikyti išsilavinusiu, niekuomet negalėtų tvirtinti esąs džentelmenas. Taip, taip, nors čia ir Stiuvesanto vidurinė, kalbėjo ponas Kuranas, o jūs, ko gero, esate gabiausi vaikai nuo čia iki pat Uolinių kalnų ir jūsų galvos prikimštos gamtos mokslų bei matematikos, iš tikrųjų gyvenime tereikia Homero, Sofoklio, Platono, Aristotelio ir Aristofano šviesesnėms akimirkoms, Vergilijaus tamsiems laikams, Horacijaus — kad pabėgtum nuo kasdienybės, ir Juvenalio — kai pasaulis visiškai užknisa. Didybės, berniukai, didybės, kokia buvo Graikiją, ir šlovės, kokia buvo Roma.

Jo mokiniams patiko ne graikai ar romėnai, o tos keturiasdešimt minučių, kai Džo skaitė ir deklamavo, o jie galėjo svajoti, ruošti kitų pamokų namų darbus, paišinėti, kramsnoti sumuštinius iš namų, raižyti savo inicialus ant suolų, kuriuose galbūt yra sėdėjęs Džeimsas Kagnis, Telonijus Monkas ar kokie nors Nobelio laureatai. Arba svajoti apie devynias mergaites, kurios ką tik buvo priimtos į šią mokyklą pirmą kartą istorijoje. Devynios nekaltos vestalės, kaip jas vadino Džo Kuranas, o iš tėvų atėjo skundų, kad jo kalbų dviprasmiškumas yra nederamas.

Tegul susikiša tą „nederamas“ sau į šikną, pasakė Džo. Kodėl jie negali kalbėti paprasta anglų kalba? Kodėl negali vartoti tokio paprasto žodžio kaip „blogas“?

Džo moksleiviai kalbėjo: jo, nieko sau — pamatyti mergaitę mokyklos koridoriuje, devynios mergaitės, beveik trys tūkstančiai berniukų, o kaip su tais berniukais, penkiasdešimt procentų, dėl Dievo meilės, kurie tų mergaičių nenori, kaip su jais? Ką, jie yra apmirę žemiau juostos ar kaip?

Tuomet pagalvoji ir apie patį poną Kuraną prie mokytojo stalo, kuris pereina prie anglų kalbos, kad papasakotų apie „Iliadą“ ir Achilo draugystę su Patroklu, apie tuodu senovės graikus jis kalbėjo nesiliaudamas, kaip Achilas taip įtūžo ant Hektoro už Patroklo nužudymą, jog net Hektorą užmušė ir tampė jo kūną prisirišęs prie kovos vežimo, kad įrodytų savo meilės mirusiam draugui didybę, meilės, kuri nedrįsta ištarti savo vardo.

Bet, berniukai, o, berniukai, ar yra literatūroje gražesnė akimirka už tą, kai Hektoras nusiima šalmą, kad išvaikytų savo vaiko baimes? O kad taip mūsų visų tėvai nusiimtų savo šalmus. Ir kai Džo imdavo žliumbti į pilkšvą nosinę ir vartoti tokius žodžius kaip „myžti“, pasidarydavo aišku, kad per pietų pertrauką jau buvo išbėgęs iš mokyklos burnelei į Gashouse barą už kampo. Būdavo dienų, kai jis grįždavo taip sujaudintas minčių, kurios atėjo besėdint ant baro kėdės, jog tenorėdavo dėkoti Dievui, parodžiusiam jam mokytojo kelią, kad kuriam laikui galėtų pamiršti graikus ir giedoti ditirambus didžiajam Aleksandrui Popui, kuris parašė „Odę vienatvei“.

Laimingas tas žmogus, kam rūpesčiai ir norai

Keliais tėvo akrais remiasi,

Patenkintas jisai kvėpuoja gimtu oru

Savo paties žemėje.

Ir atsiminkite, berniukai ir mergaitės, ar yra čia mergaičių? Pakelkite ranką, jei esate mergaitė, nėra? Atminkite, berniukai, kad Popas yra skolingas Horacijui, o Horacijus skolingas Homerui, o Homeras skolingas dar dievai žino kam. Ar prisiekiate savo motinų galvomis, kad tai atsiminsite? Jeigu atminsite Popo skolą Horacijui, tai žinosite, kad niekas neiššoka visiškai susiformavęs iš savo tėvo galvos. Ar atsiminsite?

Atsiminsime, pone Kuranai.

Ką pasakysiu Džo mokiniams, kurie skundžiasi, kad turi skaityti „Odisėją“ ir visas kitas senienas? Kam rūpi, kas vyko antikinėje Graikijoje ar Trojoje, kur vyrai mirdavo į kairę ir į dešinę dėl tos kvailos Elenos? Niekam tai ne galvoj. Berniukai klasėje sako, kad jie tai jau nesikautų iki mirties dėl kažkokios merginos, kurijų nenori. Jo, jie gali suprasti „Romeo ir Džuljetą“ dėl to, kad daugelis šeimų žiūri kreivai, jei susitikinėji su kito tikėjimo žmogumi, jie supranta „Vestsaido istoriją“ ir gaujas, bet negali įsivaizduoti, kad suaugę vyrai paliktų namus, kaip Odisėjas paliko Penelopę su Telemachu, ir išvyktų kariauti dėl kažkokios kvailos mergos, kuri net nesusigaudė, kada įeiti vidun. Jie turį pripažinti, kad Odisėjas buvo kietas dėl to, kaip bandė išvengti kariuomenės, apsimetė kvaileliu ir panašiai, ir jiems patiko, kaip Achilas jį apmovė, nes Achilas nė iš tolo nėra toks gudrus kaip Odisėjas, bet jie negali patikėti, kaip jis, tipo, dvidešimt metų išbuvo už jūrų marių kariaudamas bei duodamasis ir manė, kad Penelopė tai jau, tipo, tik sėdės su savo verpimais bei audimais ir varys visus garbintojus šalin. Mergaitės klasėje sakosi tikinčios, kad tai tikrai įmanoma, moterys gali likti ištikimos amžinai, nes tokios jau moterys yra, o viena iš jų pareiškia skaičiusi Bairono poemoje, kad vyrui meilė jo gyvenime išlieka atskirai, o moteriai ji — pats gyvenimas. Berniukai į tai tik švilpia, o mergaitės ploja ir aiškina jiems, ką rašo visi psichologijos vadovėliai: kad jų amžiaus berniukų protinis išsivystymas trejais metais atsilieka, nors šitoje klasėje yra ir tokių, kurie atsilikę kokiais šešeriais, todėl turėtų užsičiaupti. Berniukai bando būti sarkastiški, kilnoja antakius ir rėkauja vienas kitam: oi oi oi, pauostyk mane, aš išsivystęs, bet mergaitės tik susižvalgo tarpusavyje, gūžteli, kresteli plaukus ir su panieka balse manęs paprašo: gal galėtume grįžti prie pamokos.

Pamokos? Apie ką jos kalba? Kokios pamokos? Aš prisimenu tik įprastą mokyklinį inkštimą, kodėl mes turime skaityti tą ir kodėl turime skaityti aną, o mano susierzinimas, mano neištartas atsakymas jiems yra: jūs privalote skaityti, po šimts, todėl, kad tai yra programos dalis, ir dėl to, kad liepiu aš, o aš esu mokytojas, ir jeigu nesiliausite vaitoję bei skundęsi, tai iš anglų gausite tokį trimestro pažymį, kad nulis šalia jo atrodys kaip dievų dovana, nes aš stoviu čia jūsų klausydamasis ir žiūrėdamas į jus, privilegijuotuosius, išrinktuosius, išlepintus, kuriems nieko nereikia veikti, tik eiti į mokyklą, pasitrinti, truputį pasimokyti, baigti aukštąją, susirasti vietą, kur lengvai darytum pinigus, ir išplerti sulaukus keturiasdešimties, vis dar tebeinkščiant, tebesiskundžiant, kai milijonai pasaulyje atiduotų rankų ir kojų pirštus, kad galėtų būti jūsų vietoje, gražiai aprengti, sočiai prišerti, kuriems jūra iki kiaušių.