Фрэнк Маккорт - Tataigis

Koks ožkos sūris?

Šitas baltas daiktas. Feta. Tai ožkos sūris.

Tataigis ne.

Tataigis taip.

Na, jei būčiau žinojusi, kad čia ožkos sūris, nebūčiau prie jo nė lietusis, nes vieną kartą kaime, už Limeriko, mane buvo užpuolusi ožka, gi nevalgyčiau daikto, kuris mane puolė.

Kaip gerai, pasakiau, kad tavęs niekuomet nebuvo užpuolusi didžiulė krevetė.

50

1971 metais Vienybės ligoninėje Bedfordo-Stiuvesanto rajone Brukline gimė mano duktė Megė. Nebuvo jokio pavojaus, kad parsivešime namo ne tą vaiką, nes ji, regis, buvo vienintelė baltoji visame kūdikių skyriuje.

Alberta norėjo natūralaus Lamazo gimdymo, bet gydytojai ir seselės šitoje ligoninėje neturėjo kantrybės su vidurinės klasės moterimis ir jų keistybėmis. Jie neturėjo laiko šitai moteriai ir jos kvėpavimo pratimams ir suleido jai anestetikų gimdymui paspartinti. Tačiau tai, atvirkščiai, sulėtino ritmą taip smarkiai, kad nekantrus gydytojas suspaudė Megės galvą chirurginėmis žnyplėmis ir plėšte išplėšė ją iš motinos įsčių, ir man magėjo trinktelėti jam už tą plokštumą, kurį paliko jai ant smilkinių.

Seselė nunešė kūdikį į kampą apvalyti ir nuplauti, o baigusi pamojo, kad dabar jau galiu pamatyti savo dukterį raudonu nustebusiu veiduku ir juodomis pėdutėmis.

Jos padai buvo juodi.

Dieve, ką jūs padarėte mano vaikui? Bet seselei negalėjau pasakyti nieko, nes ji buvo juodaodė ir būtų galėjusi įsižeisti, kad juodos mano dukters pėdutės man neatrodo žavios. Įsivaizdavau, kaip mano dukrytė išauga į jauną moterį, kuri vartosi paplūdimy, tikra gražuolė su maudymosi kostiumėliu, bet turi mūvėti kojines, kad paslėptų fizinius trūkumus.

Seselė paklausė, ar kūdikis bus maitinamas krūtimi. Ne. Alberta buvo sakiusi, kad neturės laiko, kai sugrįš į darbą, ir daktaras kažką padarė, kad jai išdžiūtų pienas. Jie norėjo sužinoti kūdikio vardą ir nors Alberta buvo galvojusi apie Mikaelą, tuo metu ji vis dar gulėjo bejėgė veikiama anestetikų, ir aš pasakiau seselei: Margareta Ana, pagal abi mano seneles ir seserį, kuri mirė būdama dvidešimt vienos dienos šitame pačiame Bruklino rajone.

Albertą išvežė atgal į palatą, o aš paskambinau Malachiui pranešti geros naujienos, kad jau turime dukrą, tik kad ji apsigimusi, su juodomis pėdomis. Jis nusijuokė man į ausį ir pasakė, kad esu asilas, kad seselė, ko gero, paėmė pėdų atspaudus vietoj pirštų atspaudų. Ir pasiūlė susitikti „Liūto galvoje“, visi man statė išgerti ir aš taip pasigėriau, jau taip nusilakiau, kad Malachis turėjo mane partempti namo taksi, o bevažiuojant pasidarė taip bloga, kad vėmiau per visą Brodvėjų, ir vairuotojas pradėjo rėkti, kad turėsiu sumokėti dvidešimt penkis dolerius už automobilio valymą, labai neprotingas reikalavimas, dėl kurio jis negavo arbatpinigių ir ėmė grasinti iškviesiąs policiją. O ką tu ketini jiems pasakyti? — paklausė Malachis. Ar žadi jiems pasakyti, kad varinėji zigzagais nuo vienos Brodvėjaus pusės iki kitos, kol visiems pasidaro bloga, ar šitai jiems pasakysi? Vairuotojas taip įsiuto, kad jau norėjo išlipti ir pasiaiškinti su Malachiu, bet apsigalvojo, kai mano brolis atsistojo ant šaligatvio mane prilaikydamas, stambus, raudona barzda, ir mandagiai paklausė, ar vairuotojas dar turi ką nors pasakyti prieš tai, kai susitiks su savo Kūrėju. Tuomet vairuotojas tik pasidrabstė nešvankybėmis mūsų ir airių apskritai adresu ir nuvažiavo per raudoną šviesą, pro langą iškišęs kairę ranką su pakeltu didžiuoju pirštu.

Malachis prinešė aspirinų ir vitaminų ir pasakė, kad ryte būsiu sveikas kaip ridikas, aš pradėjau mąstyti, ką tai reiškia — „sveikas kaip ridikas“, bet tą klausimą iš galvos išstūmė Megės paveikslas ir plokštumas, kurį paliko chirurginės žnyplės jai ant smilkinių, ir jau buvau pasiryžęs šokti iš lovos ir pričiupti tą prakeiktą daktarą, kuris neleido mano dukrai gimti savo laiku, tiktai kad kojos manęs neklausė ir aš užmigau.

Malachis buvo teisus. Jokių pagirių nejutau, vien tik džiaugsmą, kad vienas mažas vaikelis Brukline turės mano pavardę ir dabar aš galėsiu visą gyvenimą žiūrėti, kaip jis auga, ir kai paskambinau Albertai, vos galėjau prašnekėti su ašaromis gerklėje, o ji tik nusijuokė ir pacitavo mano mamą: tavo pūslė yra prie pat akies.

Tais pačiais metais mudu su Alberta nusipirkome namą su rausvo smiltakmenio fasadu, kurio pirmą aukštą prieš tai nuomojomės. Galėjome jį nusipirkti tik todėl, kad mūsų draugai Bobis ir Merė Ana Baronai paskolino pinigų, ir dėl to, kad Vergilijus Frenkas mirė ir paliko mums aštuonis tūkstančius dolerių.

Kai nuomojomės butą Klintono gatvės 30-ajame name Bruklin Haitse, Vergilijus gyveno dviem aukštais žemiau. Jam buvo per septyniasdešimt, jis turėjo vešlius baltus atgal sušukuotus plaukus, išraiškingą nosį, savus dantis ir trupinėlį mėsos ant kaulų. Aš nuolat pas jį užsukdavau, nes su juo praleista valanda buvo vertesnė nei filmai, televizija ir daugelis knygų.

Jo butas buvo vienas kambarys su virtuvėle ir vonia. Jo lova — gultas prie sienos, už jo stalas ir langas su oro kondicionieriumi. Priešais lovą pastatyta knygų spinta, prikrauta veikalų apie gėles, medžius ir paukščius, kuriais jis žadėjo užsiimti vieną dieną, kai nusipirks žiūronus. Pirkdamas žiūronus turi būti labai apdairus, kalbėjo Vergilijus, nes kai nueini į parduotuvę, kaip tu juos patikrinsi? Pardavėjai parduotuvėje sakys: taip, jie labai geri, jie labai stiprūs, bet kaip tu sužinosi? Jie taigi tau neleis jų išsinešti lauk, kur galėtum pasidairyti po Fultono gatvę, kad kartais neimtum bėgti su tais žiūronais, bet tai juk nesąmonė. Kaip, po šimts, tu su jais pabėgsi, kai tau septyniasdešimt? O tuo tarpu jis mielai stebėtų paukščius pro savo langą, bet kad pro šitą langą tepamatysi balandžius, kurie sanguliauja ant oro kondicionieriaus, ir tai jį užknisa.

Juos tai jau jis stebi, kurgi ne, stebi ir stebi, o pastebėjęs tranko į langą su musių mušekliu ir rėkia: dinkit iš čia, prakeikti balandžiai. Sanguliaukit ant kokio kito oro kondicionieriaus. Jie yra tik žiurkės su sparnais, aiškina jis man, jie tiktai lesa ir sanguliauja, o kai nustoja sanguliauti, padrebia krūvą ant oro kondicionieriaus, ir nevieną, šika kaip pasiutę tie paukščiai, tai yra paukščiai, prakeikimas, aš ir vėl kalbu bruklinietiškai, o tai nėr gerai, kai pardavinėji vandens aušintuvus, kaip tie paukštšūdžiai Pietų Amerikoje, kur visi kalnai juo nukloti, kaip jis ten? Guanas, jo, jis labai gerai, kai ką nors augini, bet ne oro kondicionieriams.

Be knygų apie gyvąją gamtą, jis turėjo ir trijų tomų rinkinį „Šv. Tomo Akviniečio Sumina Theologica“, o kai vieną iš jų atsiverčiau, tarė: nežinojau, kad tau patinka tie dalykai. O ne paukščiai tau labiau patinka? Atsakiau, kad knygų apie paukščius gali gauti visada, o tokių kaip jo Summa — reta, ir jis pareiškė, kad galėsiu jas pasiimti, tiktai turėsiu palaukti, kol jis numirs. Bet nesijaudink, Frenkai, aš paliksiu tau jas testamentu.

Jis taip pat žadėjo man palikti ir savo kaklaraiščių kolekciją, kuri mane apstulbindavo kaskart, kai jis atidarydavo spintos duris, tokių ryškių, spalvingų kaklaraiščių dar nebuvau matęs.

Tau jie patinka, ką? Čia yra kaklaraiščių, kurie ateina net iš trečiojo dešimtmečio, ir iš ketvirtojo bei penktojo. Tada vyrai rengtis mokėjo. Jie nevaikščiojo ant pirštų galiukų kaip dabartiniai žmonės pilkais medvilniniais kostiumais, bijantys net menkiausios spalvos. Aš visada sakydavau: niekuomet nešykštėk kaklaraiščiui ir skrybėlei, juk turi atrodyti gerai, kai pardavinėji vandens aušintuvus, ką aš ir dariau keturiasdešimt penkerius metus. Būdavo, ateinu į įstaigą ir sakau: ką? Ką? Tai jūs vis dar geriat vandenį iš čiaupo, iš šitų pasenusių puodelių ir stiklinių. Negi nežinot, kokį pavojų keliat savo sveikatai?