Фрэнк Маккорт - Tataigis

Ir Vergilijus atsistodavo tarp lovos ir knygų spintos siūbuodamas kaip pamokslininkas ir rėždavo savo prekybinę oraciją apie vandens aušintuvus.

Taip, pone biuro administratoriau, aš parduodu vandens aušintuvus ir norėčiau jums pasakyti, kad yra penki dalykai, kuriuos galima daryti su vandeniu. Galima vandenį išvalyti, galima jį užteršti, galimąjį pašildyti, galimąjį atšaldyti ir, cha cha, galimąjį pardavinėti. Jūs žinote, ir man nereikia jums aiškinti, pone biuro administratoriau, jūs galite vandenį gerti ir galite jame plaukioti, nors labai didelės paklausos plaukiojimo vandeniui vidutinėje Amerikos įstaigoje nėra. Norėčiau jums pasakyti, kad mūsų kompanija ištyrė įstaigas, kuriose geriamas mūsų vanduo, ir įstaigas, kurios mūsų vandens negeria, ir, taip taip, jūs visiškai teisus, pone biuro administratoriau, žmonės, kurie mūsų vandenį geria, yra sveikesni ir produktyvesni. Mūsų vanduo apsaugo nuo gripo ir gerina virškinimą. Mes nesakome, ne, to mes nesakome, pone biuro administratoriau, kad mūsų vandeniui tenka visa atsakomybė už didžiulį Amerikos produktyvumą ir gerovę, bet sakome, kad, mūsų tyrimų duomenimis, įstaigos, kurios mūsų vandens negeria, laikosi sunkiai, iš paskutiniųjų, ir nė patys nežino kodėl. Informaciją apie mūsų tyrimus gausite iškart, vos tik pasirašysime metinę sutartį. Be jokio papildomo mokesčio mes apklausime jūsų darbuotojus ir pateiksime jums vandens suvartojimo sąmatą. Aš labai džiaugiuosi matydamas, kad neturite oro kondicionieriaus, nes tai reiškia, kad jums reikės daugiau vandens jūsų nuostabiam personalui. Be to, mes žinome, pone biuro administratoriau, kad mūsų vandens aušintuvai žmones suburia. Prie popierinio puodelio vandens sprendžiamos problemos. Susitinka akys. Mezgasi romanai. Visi laimingi, visi dega nekantrumu eiti į darbą. Padidėja produktyvumas. Nesame gavę jokių nusiskundimų. Pasirašykite štai čia. Viena kopija jums, kita man, sutartis sudaryta.

Jį nutraukė beldimas į duris.

Kas ten?

Silpnas seniokiškas balsas. Vergilijau, čia Haris.

Negaliu su tavim dabar kalbėtis, Hari. Pas mane atėjo daktaras, išrengė nuogai ir apžiūrinėja.

Gerai, Vergilijau. Ateisiu vėliau.

Rytoj, Hari, rytoj.

Gerai, Vergilijau.

Jis pasakė, kad tai buvo Haris Bolas, aštuoniasdešimt penkerių, toks senas, kad negirdėtum jo balso nė per skalbinių virvę, jis baigia išvaryti Vergilijų iš proto su savo mašinos problemomis. Jis turįs tokią didžiulę mašiną, hudzoną, dabar tokių jau nebgamina, ar taip, nebgamina ar nebegamina? Tu gi anglų mokytojas. Aš nežnau. Aukščiau septintos klasės nebuvau. Pabėgau nuo seserų iš Švento Juozapo našlaičių prieglaudos, nors testamentu ir paliksiu joms pinigų. Nu, bet nesvarbu, taigi, Haris turi tą mašiną, bet niekur su ja nevažiuoja. Sako, kad kada nors važiuos su ja į Floridą aplankyti sesers, bet niekur jis nevažiuos, ta mašina jau tokia sena, kad su ja nepervažiuotum net per Bruklino tiltą, bet tas prakeiktas hudzonas yra jo gyvenimas. Jis tampo jį iš vienos gatvės pusės į kitą, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Kartais net išsineša sulankstomą aliumininę kėdę ir atsisėdęs šalia tos savo mašinos žiūri, ar neatsiras vieta perstatyti kitai dienai. Arba vaikšto aplink kvartalą ieškodamas vietos, o jeigu randa, tai iš džiaugsmo taip puola prie to savo hudzono, kad vos negauna infarkto, o kol nuvairuoja į tą naują vietą, jos jau nebėra, kaip nebėra ir tos, iš kurios išvažiavo, taip ir važinėjasi aplinkui be vietos, keikdamas valdžią. Kartą, kai buvau kartu, jis vos nepartrenkė rabino ir dviejų senučių, tada jam pasakiau: Jėzau, Hari, išleisk mane lauk, bet jis neišleido, turėjau iššokti prie pirmo raudono šviesoforo, o jis rėkė man iš paskos, jog esu iš tų, kurie žybčiojo šviesomis, kad japoškės galėtų surasti Perl Harborą, kol pasakiau, kad jis yra kvailas šunsnukis, kuris nežino, jog Perl Harboras buvo bombarduojamas pačioj dienos aky, bet jis vis tiek sėdėjo ten ir su manimi ginčijosi, net kai užsidegė žalia, o žmonės pradėjo signalizuoti ir rėkti: eik tu šikt su savo Perl Harboru, seni, judink tą prakeiktą hudzoną. Jis būtų galėjęs pastatyti mašiną garaže už aštuoniasdešimt penkis dolerius per mėnesį, bet tai yra daugiau, negu jis moka už nuomą, o dar neišaušo diena, kad Haris be reikalo iššvaistytų bent centą. Aš jau pats esu taupus, pripažįstu, bet prieš jį net pats Skrudžas atrodytų kaip išlaidūnas. Ar gerai pasakiau: išlaidūnas? Aš juk pabėgau iš prieglaudos septintoje klasėje.

Jis paprašė manęs nueiti kartu į ūkinių prekių parduotuvę Korto gatvėje, kad galėtų nusipirkti kiaušinio laikmatį telefonui, kurį ką tik įvedė.

Kiaušinio laikmatį?

Aha, tai toksai smėlio laikrodis, kuris byra tris minutes, būtent tiek aš ir verdu kiaušinį, o kai kalbėsiu telefonu, žinosiu, kada baigiasi trys minutės, nes būtent taip skaičiuoja tie šunsnukiai iš telefonų kompanijos. Pasidėsiu kiaušinio laikmatį ant stalo ir padėsiu ragelį sulig paskutiniu smėlio grūdeliu.

Korto gatvėje jo paklausiau, ar nenorėtų užsukti alaus ir sumuštinio į Blamey Rose. Jis niekuomet nevaikščiojo po barus ir buvo šokiruotas alaus bei viskio kainų. Devyniasdešimt centų už mažytę viskio taurelę. Niekada.

Tuomet mudu nuėjom į alkoholio parduotuvę, ten jis pradėjo užsisakinėti dėžes airiško viskio ir pasakė pardavėjui, kad jį mėgsta jo bičiulis Frenkas, bei dėžes vyno, degtinės ir burbono, kadangi šituos mėgsta jis pats. Ir pareiškė, kad tų prakeiktų mokesčių už pirkinį tai jau tikrai nemokės. Aš jums duodu didelį užsakymą, o jūs dar norite, kad išlaikyčiau ir tą suknistą valdžią? Ne, ponas. Mokėkitės pats.

Pardavėjas sutiko ir pasakė, kad tas dvidešimt penkias dėžes pristatys į namus.

Rytojaus dieną Vergilijus man paskambino. Nors ir šnekėjo silpnu balsu, pasakė: užsistačiau kiaušinio laikmatį, turiu kalbėti greitai. Ar gali nusileisti? Man reikia pagalbos. Durys neužrakintos.

Jis sėdėjo krėsle su chalatu. Šiąnakt negavau sudėti nė bluosto. Negalėjau įlipti į lovą.

Jis negalėjo įlipti į lovą, nes pardavėjas iš alkoholio parduotuvės visas dvidešimt penkias dėžes sukrovė aplinkui jo lovą, ir jos siekė taip aukštai, kad Vergilijui nepavyko perlipti. Jis juk turėjęs bent paragauti to airiško viskio ir vyno, bet tai ne itin padėjo, kai atėjo laikas lipti. Jis pasakė, kad jam reikia sriubos, įmesti ką nors į skrandį, kad nebūtų taip bloga. Kai atidariau skardinę sriubos ir suverčiau ją į puodą pripylęs tiek pat vandens, jis paklausė manęs, ar perskaičiau instrukciją ant skardinės.

Ne.

Iš kur tuomet žinai, ką daryti?

Iš bendro išsilavinimo, Vergilijau.

Susikišk tą išsilavinimą sau į šikną.

Jis buvo piktas nuo pagirių. Paklausyk manęs, Frenkai Makortai. Ar žinai, kodėl tu nieko gyvenime nepasieksi?

Kodėl?

Tu niekuomet nesivadovauji instrukcijomis ant pakuotės. Štai kodėl aš turiu banke pinigų, o tu — nė šikpuodžio nusimyžti. Aš visada vadovaujuosi instrukcijom.

Kažkas ir vėl pasibeldė į duris. Kas? Kas? — paklausė Vergilijus.

Voigilijau, tai aš. Pitas.

Pitas? Koks dar Pitas? Per duris nematau.

Pitas Buljozas. Aš tau šį tą turiu, Voigilijau.

Nekalbėk bruklinietiškai su manim, Pitai. Mano vardas — Vergilijus, ne Voigilijus. Buvo toks poetas, Pitai. Turėtum žinoti, juk tu italas.

Šito nieko neišmanau, Voigilijau. Aš tau kai ką turiu.

Aš nieko nenoriu, Pitai. Užeik po metų.

Bet Voigilijau, tau patiks, ką aš turiu. Kainuos tik keletą dolerių.

Kas ten yra?

Per duris negaliu sakyt, Voigilijau.