Фрэнк Маккорт - Tataigis

Ji aprašė vieną savo gyvenimo dieną. Kaip keliasi anksti, kad galėtų pasimankštinti žiūrėdama Džeinės Fondos pratimų įrašus ir padėkoti Jėzui už padovanotą dar vieną dieną. Palenda po dušu, prikelia vaikus, aštuonerių ir šešerių, nuveda į mokyklą ir bėga į paskaitas. Popiet eina tiesiai į darbą banke Bruklino centre, o po darbo pas savo mamą. Mama jau būna paėmusi iš mokyklos vaikus ir Denisė nežino, ką be jos darytų, ypač kai jos mama turi tą baisią ligą, kada pirštai susimeta į gumbus, Denisė nemoka parašyti jos pavadinimo. Parsivedusi vaikus namo, paguldžiusi ir paruošusi drabužius rytdienai, prie lovos pasimeldžia, pasižiūri į kryžių, dar kartą padėkoja Jėzui už nuostabią dieną ir bando užmigti sapnuose regėdama jo kančią.

Moterys iš Karibų pasakė, kad tai nuostabi istorija, ir žvalgėsi viena į kitą mėgindamos atspėti, kuri ją parašė, o kai Rėjus pareiškė, kad Jėzumi netiki, liepė jam užsičiaupti, negi jis ką supranta trindamasis po metro platformas? Jos dirbo, rūpinosi šeimomis, studijavo ir joms tai buvo puiki šalis, kur gali daryti, ką tiktai nori, nors ir esi juodas kaip naktis, o jei jam čia nepatinka, gali grįžti į Afriką, jeigu tik sugebės ją surasti neįsivėlęs į ginčus su policija.

Pasakiau moterims, kad jos yra herojės. Ir puertorikiečiui — kad jis yra herojus, o Rėjui pasakiau, kad jis irgi gali būti herojus, jei vieną dieną suaugs. Jie žiūrėjo į mane nustebę. Jie manim nepatikėjo ir galėjai nuspėti, ką dabar galvoja — kad jie tik daro tai, ką reikia daryti, rūpinasi gauti išsilavinimą, tai kodėl tas mokytojas juos vadina herojais?

Mano moksleiviai Stiuvesante rodė nepasitenkinimą. Ko čia dabar aš pasakoju kažkokias istorijas apie moteris iš Karibų, puertorikiečius ir graikus, kai pasaulis eina po velnių?

Todėl, kad tos moterys iš Karibų tiki išsilavinimo galia. Jūs galite demonstruoti ir kratyti kumščius, deginti šaukimus į kariuomenę ir kūnais blokuoti eismą, bet kas lieka po viso to? Moterims iš Karibų aktualu tik vienas dalykas — išsilavinimas. Šitai jos žino puikiai. Šitai žinau ir aš. Daugiau žinoti man ir nereikia.

Vis dėlto galvoje man buvo sumaištis bei tamsa ir reikėjo išsiaiškinti, ką aš čia, klasėje, veikiu, arba eiti lauk. Jei jau turėjau stovėti prieš penkias klases, negalėjau leisti, kad dienos tekėtų pro šalį aiškinant mokyklinę gramatiką, rašybą, žodyną, kapstantis po poeziją dėl gilesnių prasmių, dalijant kūrinius į gabaliukus daugybinio pasirinkimo klausimų testams, kurie duodami tam, kad universitetai būtų aprūpinti geriausiais ir gabiausiais. Reikėjo pradėti džiaugtis mokymo procesu, o kad galėčiau tai padaryti, turėjau pradėti viską iš pradžių, kalbėti apie tai, ką mėgstu, ir velniop tą programą.

Tais metais, kai gimė Megė, pasakiau Albertai, ką sakydavo mano mama, — kad šešių savaičių vaikas pradeda matyti ir kad jeigu tai tiesa, turėtume nusivežti dukrą į Airiją, kad pirmasis pamatytas vaizdas būtų apsiniaukusio airiško dangaus, trumpalaikės liūties, pro kurią skverbiasi saulė.

Pedis ir Merė Klensiai pakvietė mus apsistoti savo sodyboje Karike prie Šuro, bet laikraščiai teigė, kad Belfastas, košmarų miestas, žaižaruoja ugnimi, ir aš norėjau pamatyti tėvą. Su Pėdžių Klensiu ir Kevinu Salivanu iškeliavom į šiaurę ir tą patį vakarą, kai tik atvykom, išėjom pasivaikščioti po katalikiškąjį Belfastą. Moterys gatvėse barškino į grindinį šiukšlių konteinerių dangčiais perspėdamos vyrus apie besiartinančius karinius patrulius. Jos žiūrėjo į mus įtariai, kol atpažino Pedį iš garsiųjų „Brolių Klensių“, tuomet be vargo praleido.

Kitą dieną Pedis ir Kevinas pasiliko viešbuty, o aš nuvykau pas dėdę Džerardą, kuris turėjo palydėti mane pas tėvą į Andersonstauną. Atidaręs duris tėvas linktelėjo dėdei Džerardui, o į mane pažiūrėjo tuščiu žvilgsniu. Tai tavo sūnus, tarė dėdė.

Ar tai mažasis Malachis? — paklausė tėvas.

Ne, aš tavo sūnus Frenkas.

Liūdna, kai tavo paties tėvas tavęs nepažįsta, kalbėjo dėdė Džerardas.

Mano paties tėvas pasakė: užeikit. Sėskitės. Gal norėsit arbatos?

Siūlyti tai pasiūlė, tik neatrodė, kad skubėtų į savo nedidukę virtuvėlę jos daryti, bet atėjo kaimynė ir arbata buvo paruošta. Matai, sušnibždėjo dėdė Džerardas. Jis pats nepajudina nė piršto. O kam jam reikia, jeigu visos Andersonstauno moterys neriasi dėl jo iš kailio. Kasdien gundo sriuba ir visokiais gardumynais.

Tėvas rūkė pypkę, o savo puoduko nė nepalietė. Neturėjo laiko, klausinėjo manęs apie motiną ir brolius. Och, tavo brolis Alfis buvo užsukęs manęs aplankyti. Tylus vyriokas tavo brolis Alfis. Och, je. Labai tylus. Tai jūs visi gerai laikotės Amerikoje? Neapleidžiate savo religinių pareigų? Och, turi būti geras savo motinai ir neapleisti religinių pareigų.

Norėjau nusijuokti. Jėzau, ir šitas žmogus dar pamokslauja? Norėjau pasakyti: tėti, ar tu neturi atminties?

Bet ne, kokia nauda. Bus geriau, jei paliksiu tėvą su jojo demonais, nors iš to, kaip romiai jis rūkė pypkę ir gėrė arbatą, galėjai matyti, kad demonai į jo duris nebesibeldžia. Dėdė Džerardas pasakė, kad mums verčiau iškeliauti, kol Belfaste dar nesutemo, ir aš nežinojau, kaip turėčiau atsisveikinti su tėvu. Paspausti jam ranką? Apsikabinti?

Paspaudžiau ranką, todėl, kad mes visuomet tik taip darydavom, išskyrus kartą, kai gulėjau ligoninėj dėl vidurių šiltinės, ir jis pabučiavo man į kaktą. Paleidęs mano ranką tėvas dar kartą priminė, kad būčiau geras berniukas, klausyčiau mamos ir nepamirščiau, koks galingas yra kasdien sukalbėtas rožinis.

Kai grįžome į dėdės namus, pasakiau, kad norėčiau pasivaikščioti po protestantų teritoriją, Šankilo kelią. Dėdė papurtė galvą. Tylus vyriškis. Kodėl, paklausiau.

Todėl, kad jie supras.

Ką?

Supras, kad tu katalikas.

Kaip supras?

Och, jie supras.

Dėdės žmona jam pritarė. Jie žino kaip, pasakė.

Ar tai reiškia, kad ir jūs galėtumėt atpažinti protestantą, jeigu jis eitų šita gatve.

Galėtumėm.

Kaip?

Dėdė nusišypsojo. Och, per šitiek metų...

Mums begeriant arbatą, pasigirdo šūviai Lisono gatvėje. Suklykė moteris, bet kai nuėjau prie lango, dėdė Džerardas pasakė: och, patrauk galvą. Sujudėsi, ir kareiviai paleis visą salvę, kai taip įsitempę.

Klyksmas pasigirdo dar kartą ir aš puoliau prie durų. Rankose moteris laikė vaiką, dar vienas buvo įsikibęs sijono, kareivis jos nepraleido ir kreiva šautuvo buože stūmė atgal. Moteris meldė, kad leistų jai pereiti Lisono gatvę pas kitus vaikus. Pagalvojau, kad galėčiau padėti paėmęs ant rankų mergytę, kuri buvo į ją įsikibusi, bet vos tik priėjau, moteris prasiveržė pro kareivį ir puolė per gatvę. Kareivis užsimojo ir įrėmė šautuvo buožę man į kaktą. Varyk į vidų, Pedi, o tai ištaškysiu tavo sūpistas smegenis.

Mano dėdė ir jo žmona Lotė sakė, kad pasielgiau labai kvailai, kad vis tiek niekam nebūčiau padėjęs. Nesvarbu, ar tu katalikas, ar protestantas, kaip Belfaste tvarkomi reikalai, žmogus iš pašalio niekuomet nesupras, kalbėjo jie.

Vis dėlto pakeliui į viešbutį, kur važiavau katalikišku taksi, svajojau apie tai, kaip iš keršto galėčiau perlėkti Belfastu su liepsnosvaidžiu. Kaip nusitaikyčiau į tą šunsnukį su raudona berete, kad iš jo teliktų krūvelė pelenų. Atsiskaityčiau britams už aštuonis šimtmečius tironijos. O, dėl Dievo, pasišvaistyčiau ir su penkiasdešimto kalibro kulkosvaidžiu. Tikrai tikrai, ir būčiau jau uždainavęs: „Rodis Makorlis keliauja mirti šiandien ant Tumo tilto“, bet staiga prisiminiau, kad tai mano tėvo daina, ir nusprendžiau, kad verčiau tyliai ramiai išgersiu pintą su Pėdžių ir Kevinu viešbučio bare, o prieš eidamas miegoti paskambinsiu Albertai, kad palaikytų ragelį prie Megės ir į sapnus galėčiau nusinešti savo dukrytės gugavimą.