Фрэнк Маккорт - Tataigis

Здесь есть возможность читать онлайн «Фрэнк Маккорт - Tataigis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, Биографии и Мемуары, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tataigis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tataigis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Tataigis" - antroji Franko McCourto (g. 1930 m.) atsiminimų trilogijos dalis. Išgyvenęs skurdžią, alkaną vaikystę Limerike, autorius emigruoja į airių svajonių šalį - Ameriką, kuri taip pat nepasitinka jo ištiestomis rankomis. Naivumo, savito humoro ir tragizmo mišinys, žymintis pirmąją, garsiausią, trilogijos knygą „Andželos pelenai", niekur nedingsta; drauge su autoriumi išgyvename komiškų nutikimų kupinus tarnybos armijoje metus, meilę Albertai, komplikuotus šeimos santykius, nuolatinę nuomojamų būstų kaitą, darbą sandėlyje, studijas universitete ir nepaliaujamą norą pasiekti „amerikietišką gerovę", ten žmonės turi kiek nori rankšluosčių ir tobulus baltus amerikietiškus dantis.

Tataigis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tataigis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Kadangi pažymiai negresia, jie nesiskundžia, jog užsiimame vaikiškais reikalais, ir kai pasiūlau, kad patys parašytų po knygą vaikams, neinkščia ir neprieštarauja.

Aha, jo, nuostabi idėja.

Jiems reikia knygą parašyti, iliustruoti ir surišti, viską patiems, o kai pabaigia, nešu jas į pradinę mokyklą netoliese, Pirmajame aveniu, kad skaitytų ir vertintų tikrieji kritikai, tie, kurie šitokias knygas ir skaitytų, trečiaklasiai ir ketvirtaklasiai.

Aha, jo, mažiukai, kaip žavu.

Speiguotą sausio dieną mokytoja atveda mažiukus į Stiuvesantą. Vaje, tai bent, tik pažiūrėkit. Kokie jie ž-a-v-ū-s. Kokie mažyčiai paltukai ir ausinytės, kumštinės pirštinytės, spalvoti batukai, maži sušalę veidukai. Vaje, kaip žavu.

Knygos sudėtos ant ilgo stalo, visokiausių dydžių ir formų, klasė net mirga nuo spalvų. Mano mokiniai sėdi ir stovi, užleidę vietas mažiesiems kritikams, kurie užsiropštę ant suolų tabaluoja kojomis. Jie ateina po vieną prie stalo pasiimti knygos, kurią perskaitė, ir pareikšti nuomonės. Jau įspėjau savo mokinius, kad šitie mažiukai meluoti nemoka, kol kas jie težino vien tiesą. Jie skaito iš lapų, kuriuos pasiruošė mokytojos padedami.

Knyga, kurią aš perskaičiau, vadinasi „Pitis ir kosminis voras“. Ji yra visai nieko, išskyrus pradžią, vidurį ir pabaigą.

Knygos autorius, augalotas Stiuvesanto vienuoliktokas, išspaudžia šypseną ir žiūri į lubas. Jo draugė jį apkabina.

Kita kritikė. Knyga, kurią aš perskaičiau, vadinasi „Ten, Europoje“, ji man nepatiko todėl, kad negerai rašyti apie karą ir kaip žmonės šaudo vienas kitam į veidą ir taip išsigąsta, kad pridaro į kelnes. Negerai rašyti apie tokius dalykus, kai galima rašyti apie gražius dalykus, gėles arba blynus.

Mažosios kritikės bendraklasiai kelia audringas ovacijas, o iš Stiuvesanto rašytojų — mirtina tyla. „Ten, Europoje“ autorius rūsčiai dėbso virš kritikės galvos.

Jų mokytoja buvo prašiusi, kad mokiniai atsakytų į klausimą: ar pirktum šitą knygą sau ar kam nors kitam?

Ne, aš nepirkčiau šitos Knygos nei sau, nei kam nors kitam. Tokią knygą aš jau turiu. Ją parašė Daktaras Ziūsas.

Kritiko bendraklasiai juokiasi, ir nors mokytoja jiems sako „ša“, negali nusiraminti, o plagiatorius, kuris sėdi ant palangės, paraudonuoja ir nežino, kur dėti akis. Jis negeras vaikas, blogai pasielgė, davė pamatą mažųjų patyčioms, bet norėčiau jį paguosti todėl, kad žinau, kodėl taip padarė, kad jam visai nebuvo nuotaikos rašyti vaikiškas knygas, kai tėvai išsiskyrė per Kalėdų atostogas, kad dabar jis yra įpainiotas į nuožmias kovas, kuriose sprendžiama, katras jį globos, nežino nė ką daryti, kai motina ir tėvas plėšo į priešingas puses, ir jau norėtų pabėgti pas senelį į Izraelį, kad per visą šitą kebeknę savo anglų užduočiai tesugebėjo susegti į krūvą keletą lapų ir ant jų nurašyti Daktaro Ziūso istoriją bei iliustruoti ją figūrėlėmis iš pagaliukų, kad tai neabejotinai pati bjauriausia akimirka jo gyvenime, ir kaip atlaikyti pažeminimą, kai tave nusikaltimo vietoje sugauna visažinis trečiaklasis, kuris dabar štai stovi kvatodamasis visų dėmesio centre. Jis žiūri į mane iš kito klasės galo, o aš papurtau galvą tikėdamasis, kad jis supras, jog viską suprantu. Norėčiau prieiti ir jį paguosti uždėjęs ranką ant peties, bet susilaikau, nes nenoriu, kad trečiokai ar vienuoliktokai pagalvotų, jog toleruoju plagijavimą. Šią akimirką privalau išlaikyti aukštus moralės principus ir palikti jį kankintis.

Mažieji apsivelka žieminius drabužius ir išeina, klasėje tyla. Vienas iš Stiuvesanto rašytojų, kuriam kliuvo negatyvios kritikos, pareiškia viltį, kad tie prakeikti vaikiūkščiai prasmegs sniege. Dar vienas išstypęs vienuoliktokas, Aleksas Niumenas, sako, kad pats tai jaučiasi normaliai, nes jo knyga buvo pagirta, bet tikras siaubas, kaip tie vaikai sudirbo keletą kitų. Jis tvirtina, kad kai kurie iš jų — tikri galvažudžiai, ir visa klasė jam pritaria.

Užtat dabar jie jau paruošti vienuoliktos klasės amerikiečių literatūrai, pasirengę skambioms „Nusidėjėlių pikto dievo rankose“ tiradoms. Mes skanduojame poetus Vachelį Lindsį ir Robertą Servisą, ir T. S. Eliotą, kurį galėtų savintis abidvi Atlanto pusės. Pasakojam anekdotus, nes kiekvienas jų — tai trumpa istorija su degtuvu ir sprogimu. Keliaujam atgal į vaikystę prie žaidimų ir skanduočių, o į klasę užsukę ugdymo specialistai nesupranta, kas joje dedasi.

Pasakykite man, pone Makortai, kaip visa tai paruoš mūsų vaikus aukštajai mokyklai ir visuomenės poreikiams?

55

Staliukas prie lovos mamos bute nustatytas buteliukais su piliulėmis, tabletėmis, kapsulėmis ir mikstūromis, gerkite šitą nuo to, o tą nuo šito triskart per dieną, jeigu ne keturis, bet tik ne tada, kai vairuojate ar eksploatuojate sunkiąją mašineriją, gerkite prieš valgį, su valgiu ir po valgio, venkite alkoholio ir kitų stimuliuojamųjų bei žiūrėkite, kad vaistų nemaišytumėte, ką mama ir padarė, supainiojusi emfizemos piliules su piliulėmis nuo skausmo dėl pakeisto klubo bei piliulėmis, kurios migdė ar budino, ir kortizonu, nuo kurio pampo ir ant smakro jai taip žėlė plaukai, jog iš namų nė kojos nekėlė be mėlyno vienkartinio skustuvo, kad tik kur neužsibūtų ir neiškiltų grėsmė apaugti visokios rūšies plaukais, nes tuomet jai būtų gėda dėl savo gyvenimo, tataigis, gėda tikrai.

Miestas parūpino moterį, ši ją prižiūrėjo, maudė, virė valgyti ir išvesdavo pasivaikščioti, kai būdavo tam pajėgi. Kai nebūdavo, žiūrėdavo televizorių, ir ta moteris žiūrėdavo kartu, nors vėliau pasakė, kad mama daugiausia laiko praleisdavo spoksodama į vieną tašką ant sienos arba pro langą ir labai džiaugdavosi, kai užsukdavo anūkas Konoras ir juodu plepėdavo jam kabant ant geležinių grotų, saugančių jos langus.

Ta moteris prieš naktį surikiuodavo vaistų buteliukus ir primindavo, kad gerti juos reikia tam tikra tvarka, bet mama pamiršdavo ir būdavo tokia sutrikusi, jog niekas nebūtų pasakęs, ką galėjo pasidaryti, ir greitoji turėdavo ją vežti į Lenoks Hilo ligoninę, kur mamą jau visi pažinojo.

Kai ji paskutinį kartą atsidūrė ligoninėj, paskambinau iš mokyklos paklausti, kaip jaučiasi.

Ak, nežinau.

Kaip suprast — nežinai?

Man viskas įkyrėjo. Jie kažką į mane kiša ir kažką iš manęs traukia.

O tada sušnibždėjo: jeigu tu pas mane eisi, ar galiu tavęs kai ko paprašyti?

Žinoma. Ko?

Tik niekam apie tai neprasitark.

Neprasitarsiu. Ko norėtum?

Ar galėtum man atnešti mėlyną vienkartinį skustuvą?

Vienkartinį skustuvą? Kam?

Nesvarbu. Gal galėtum jį atnešti neklausinėjęs?

Jos balsas užlūžo, pasigirdo kūkčiojimas.

Gerai. Atnešiu. Ar tu dar ten?

Pro ašaras ji vos prakalbėjo. O kai ateisi, paduok skustuvą slaugei ir neik į vidų, kol ji nepakvies.

Laukiau, kol slaugė nunešė skustuvą ir širma atitvėrė mamą nuo pasaulio. Išeidama sušnibždėjo: ji skutasi. Tai kortizonas. Gėdijasi.

Gerai, pasakė mama, dabar gali užeiti ir neuždavinėk jokių klausimų, nors ir nepadarei, ko tavęs prašiau.

Ką tu tuo nori pasakyti?

Aš prašiau mėlyno vienkartinio skustuvo, o tu atnešei baltą.

Koks skirtumas?

Skirtumas didelis, bet tu nesuprasi. Daugiau apie tai nesakysiu nė žodžio.

Tu gerai atrodai.

Aš nesijaučiu gerai. Man viskas įkyrėjo, jau sakiau. Aš tik noriu numirti.

Ai, liaukis. Iki Kalėdų tave paleis. Galėsi eiti šokti.

Nešoksiu. Tik pažiūrėk, šioje šalyje pilna moterų, kurios darosi abortus į kairę ir į dešinę, o aš negaliu net numirti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tataigis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tataigis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Tataigis»

Обсуждение, отзывы о книге «Tataigis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x