Фрэнк Маккорт - Tataigis

Dėl Dievo, kas bendra tarp tavęs ir moterų, kurios darosi abortus?

Jos akys prisipildė ašarų. Štai guliu lovoje ir mirštu ar nemirštu, o tu dar kankini mane su teologija.

Į palatą įžengė mano brolis Maiklas, ką tik atvykęs iš San Francisko. Iš pradžių pašmirinėjo aplink mamos lovą. Tuomet ją pabučiavo ir pradėjo masažuoti pečius bei pėdas. Tai tave atpalaiduos, tarė.

Kad aš ir taip atsipalaidavusi, pasakė ji. Jei būčiau dar labiau atsipalaidavusi, būčiau nebegyva, ir argi tai nebūtų atvanga.

Maiklas pasižiūrėjo į ją, į mane ir pradėjo dairytis po palatą, jo akys sudrėko. O mama kalbėjo, kad jis turėtų būti San Franciske su žmona ir vaikais.

Rytoj grįžtu.

Taigi, kažin ar tau išvis vertėjo dėl šitiek leistis į tokią kelionę.

Turėjau tave pamatyti.

Ji ėmė snūduriuoti ir mudu nuėjome į barą Leksingtono aveniu išlenkti pintos su Alfiu ir Malachio sūnumi Malachiu jaunesniuoju. Apie mamą nesišnekėjom. Klausėmės Malachio, kuriam buvo dvidešimt ir kuris nežinojo, ką su savo gyvenimu daryti. Kadangi jo motina buvo žydė, jis galėtų važiuoti į Izraelį ir stoti į kariuomenę, kalbėjau aš. Jis atsakė, kad jis ne žydas, bet aš laikiausi savo ir sakiau, kad jis turi grįžimo teisę. Sakiau, kad jeigu jis nueitų į Izraelio konsulatą ir pareikštų norįs užsirašyti į Izraelio kariuomenę, jiems tai būtų tikra propagandinė kampanija. Įsivaizduokit, Malachis Makortas jaunesnysis, su tokiu vardu, stoja į Izraelio kariuomenę. Jis būtų pirmuose visų Niujorko laikraščių puslapiuose.

Bet Malachis atrėžė: ne, jis nenorįs, kad jam subinę į orą išneštų kokie išprotėję arabai. O Maiklas pasakė, kad niekas jo ir nesiųstų į priešakines linijas, paliktų ten, kur būtų galima panaudoti propagandiniais tikslais, ir visos egzotiškos Izraelio gražuolės kabintųsi jam ant kaklo.

Bet Malachis nenusileido, ir tuomet aš pasakiau, kad neverta švaistyti laiko jį girdant, jeigu negali padaryti tokio paprasto dalyko kaip įstoti į Izraelio kariuomenę ir pasirūpinti savo karjera. Jeigu mano motina būtų žydė, seniai sėdėčiau Jeruzalėje, šnekėjau aš.

Tą vakarą grįžau į mamos palatą. Prie jos kojūgalio stovėjo vyras. Plikas, žila barzda, apsirengęs pilku trijų dalių kostiumu. Jis žvangino centus kelnių kišenėje ir mamai kalbėjo: žinote, ponia Makort, jūs turite visas teises pykti, kai sergate, ir turite teisę tą pyktį išreikšti.

Vyras pasisuko į mane. Aš esu jos psichiatras.

Aš visai nepykstu, tarė mama. Aš tik noriu numirti, o jūs man neleidžiat.

Ji atsigręžė į mane. Gal gali jam pasakyti, kad išeitų?

Išeikit, daktare.

Atleiskit, bet aš — jos gydytojas.

Išeikit.

Jis išėjo, o mama pasiskundė, kad ją čia kankina su kunigais ir psichiatrais, bet nors ir yra nusidėjėlė, ji jau šimtus kartų atpirkusį savo nuodėmes, ji jau gimė atgailaudama. Mirštu, kaip noriu ko nors į burną, pasakė ji, ko nors rūgštaus, gal kokio limonado.

Atnešiau jai dirbtinę citriną, pripildytą sulčių koncentrato, ir supyliau į stiklinę su trupučiu vandens. Ji paragavo. Aš prašiau limonado, o tu bruki man vandenį.

Ne, tai limonadas.

Ji ir vėl apsiašaroja. Paprašau tavęs vieno dalyko, vieno mažyčio dalykėlio, ir to negali dėl manęs padaryti. Ar tau būtų labai sunku, jei paprašyčiau perkelti mano kojas, a? Visą dieną jos guli vienoj vietoj.

Man maga paklausti, kodėl ji pati negali jų pajudinti, bet taip tik vėl ją pravirkdyčiau, taigi perkeliu tas jos kojas.

O kaip dabar?

Kas dabar?

Tavo kojos.

Ką — mano kojos?

Aš jas perkėliau.

Tikrai? Kad nė nepajutau. Tu neduodi man limonado. Neperkeli kojų. Neatneši mėlyno skustuvo. Ak, Dieve, kas iš to, kad turi keturis sūnus, jeigu niekas tau nė kojų nepataiso?

Gerai, gerai, Pažiūrėk. Aš jas judinu.

Pažiūrėt? Kaip man pasižiūrėt? Man sunku atplėšti galvą nuo pagalvės, kad pasižiūrėčiau į kojas. Ar baigsi mane kankinti?

Kas dar?

Čia karšta kaip pirty. Gal galėtum praverti langą?

Bet lauke speigas.

Prasideda ašaros. Negaliu gauti limonado, negaliu...

Gerai jau gerai. Pro atidarytą langą iš Septyniasdešimt septintosios gatvės įsiveržia ledinio oro šuoras ir sušaldo prakaitą jai ant veido. Jos akys užmerktos, kai ją pabučiuoju, druskos skonio nepajuntu.

Gal reikėtų pasilikti dar valandžiukę, o gal ir per naktį? Neatrodo, kad slaugės prieštarautų. Galėčiau prie sienos prisistumti kėdę, atremti galvą ir pasnausti. Ne. Verčiau eisiu namo. Megė rytoj gieda su choru Plimuto bažnyčioje, nenoriu, kad matytų mane apsmukusį, paraudusiomis akimis.

Visą kelią į Brukliną jaučiu, kad turėčiau grįžti į ligoninę, bet draugas kaip tik šį vakarą atidaro savo barą „Klarko gatvės stotis“. Girdėti muzika ir smagus ūžesys. Stoviu lauke. Įeiti negaliu.

Kai trečią nakties paskambina Malachis, jam nereikia nieko sakyti. Viskas, ką dabar galiu, tai pasidaryti puoduką arbatos, kaip mama kad darydavo, kai atsitikdavo kas nors neįprasto, ir sėdėti lovoje tamsumoje, kuri yra tamsesnė už tamsą, žinodamas, kad ją jau perkėlė į šaltesnę vietą, tą pilkšvą mėsingą kūną, kuris paleido į pasaulį septynetą mūsų. Tą karštą arbatą gurkšnoju kaip paguodą, nes mane užplūdo jausmai, kurių visai nesitikėjau. Galvojau, kad jausiu suaugusio vyro sielvartą, subtilų pakylėtą gedulą, elegišką gėlą, kaip tokiai progai ir pridera. Nežinojau, kad jausiuosi kaip apgautas vaikas.

Sėdžiu lovoje prisitraukęs prie krūtinės kelius, ir manyje kaupiasi ašaros, kurios ne kyla iki akių, bet plakasi kaip mažytė jūra aplink mano širdį.

Bent kartą, mama, mano pūslė nėra prie pat akies, ir kodėl taip yra?

Žiūriu, kaip mano puikioji dešimtmetė dukrytė Megė balta suknele su choru gieda protestantiškas giesmes Plimuto brolijos bažnyčioje, užuot ėjęs į mišias ir meldęsis už savo mamos, Andželos Makort, septynių vaikų motinos, tikinčiosios, nusidėjėlės, sielos ramybę, nors kai susimąstau apie jos septyniasdešimt trejus metus šioje žemėje, negaliu įsivaizduoti, kad Visagaliui Viešpačiui Dievui, sėdinčiam savo soste, galėtų net į galvą ateiti mintis pasiųsti ją į pragaro liepsnas. Toks Dievas nebūtų vertas nė grašio pagarbos. Pats gyvenimas jai buvo skaistykla, aišku, kad dabar ji jau rojuje kartu su trimis savo vaikais — Margareta, Oliveriu, Judžinu.

Kai po pamaldų Megei pasakau, kad mirė senelė, ji nusistebi, jog mano akys sausos. Žinai, tėti, verkti yra gerai.

Mano brolis Maiklas jau sugrįžo į San Franciską, o mes su Malachiu ir Alfiu susitinkam papusryčiauti Vakarų septyniasdešimt antrojoje gatvėje netoli Valterio B. Kuko laidotuvių namų. Kai Malachis užsisako sotų patiekalą, Alfis pareiškia: nesuprantu, kaip gali šitiek valgyti mamai mirus, o Malachis atsako: juk turiu kažkaip pasotinti savo sielvartą, negi ne?

Vėliau, jau laidotuvių namuose, prie mūsų prisideda Diana ir Lin, Malachio ir Alfio žmonos. Pusračiu susėdame prie laidotuvių konsultanto stalo. Jis mūvi auksinį žiedą, segi auksinį laikrodį, ant jo kaklaraiščio spindi auksinė sąsaga, ant nosies auksiniai rėmeliai. Rankose laiko auksinį parkerį ir žybčioja auksine paguodos šypsena. Ir ant stalo pasidėjęs didžiulę knygą pasakoja, kad pirmasis karstas yra labai elegantiškas variantas ir kainuotų šiek tiek mažiau nei dešimt tūkstančių dolerių, išties labai gražus. Bet mes prie jo neužsibūnam. Sakom, kad verstų puslapius toliau, kol pasiekia paskutinį variantą — karstą, kuris kainuoja mažiau nei tris tūkstančius. O kokia būtų pati mažiausia kaina? — teiraujasi Malachis.