Фрэнк Маккорт - Tataigis

Alberta kviečia sėstis vakarienės, mūsų laukia tuno troškinys su žaliomis salotomis. Bet mama prie stalo neskuba. Jai reikia pabaigti cigaretę ir kokia čia iš viso skuba.

Alberta sako, kad troškinį geriausia valgyti iškart, kol dar karštas.

Mama atrėžia karšto maisto nemėgstanti, jis degina gomurį.

Dėl Dievo meilės, baik cigaretę ir sėskis prie stalo.

Ji ateina nutaisiusi įžeistos miną. Prisitraukia kėdę ir pastumia salotas tolyn. Amerikietiškos salotos jai nepatinka. Bandau išlikti ramus. Klausiu: ir koks, po velnių, skirtumas tarp šitų salotų ir salotų Airijoje. Ji tvirtina, kad didelis, kad salotos čia visai neturi skonio.

Alberta sako: ai, niekis. Salotas ne visi mėgsta.

Mama pasižiūri į troškinį ir pradeda stumdyti makaronus ir tuną rankiodama žirnius. Ji sako, kad žirnius mėgsta, nors šitie ir nėra tokie skanūs kaip Limerike. Alberta klausia, gal norėtų jų daugiau.

Ne, ačiū.

Dabar ji jau knisasi po makaronus, ieškodama tuno.

Ar makaronai tau nepatinka? — klausiu.

Ką?

Makaronai. Ar tujų nemėgsti?

Nežinau, kaip tas daiktas vadinasi, bet man jis nepatinka.

Norėčiau pasilenkti jai prie veido ir išdėti, jog elgiasi kaip laukinė, jog Alberta šitiek suko galvą, ką čia pagaminti, kad įtiktų, o ji tiktai sėdi, suraukusi nosį, tarsi ją kažkas nuskriaudė, ir jeigu jai kas nors nepatinka, tai gali apsivilkti savo prakeiktą paltą ir važiuoti atgal į Manheteną, į vakarėlį, kurį turėjo praleisti, aš nežadu daugiau jos varginti kviesdamas vakarienės.

Norėčiau visa tai išrėžti, bet Alberta mane nuramina. Ai, nieko baisaus. Mamą, ko gero, išvargino Niujorko įspūdžiai, va išgersime puodelį arbatos, suvalgysim gabalėlį torto ir visi atsipalaiduosim.

Mama sako „ne, ačiū“ tortui, ji nesuvalgytų nė kąsnelio daugiau, o arbatos tai išgertų, bet staiga ir vėl pamato puodelyje maišelį ir pareiškia, kad čia ne arbata.

Sakau, kad kokią mes geriam, tokią duodam ir jai, bet nutyliu, kad norėčiau paimti tą arbatos maišelį ir sviesti jai į tarpuakį.

Ji ką tik pasakė, kad torto nevalgys, tačiau dabar tik kemšasi jį į burną ir ryja nė nekramtydama, o tada surankioja ir suvalgo trupinėlius iš lėkštės, nors ką tik sakėsi torto nenorinti.

Ji pasižiūri į arbatą. Na, jeigu tokią teturit, ką gi, teks tokią gerti. Su šaukšteliu pakabina maišelį ir spaudžia tol, kol vanduo paruduoja, o tada paklausia, kodėl ant jos lėkštelės padėta citrina.

Kai kurie mėgsta arbatą su citrina, sako Alberta.

Mama pareiškia nieko panašaus negirdėjusi, tai bjauru.

Alberta citriną paima, o mama pasako, kad norėtų pieno ir cukraus, jeigu neprieštaraujate. Tuomet paprašo prisidegti ir išgeria tik pusę puoduko, kad parodytų, kaip jai nepatinka.

Alberta klausia, ar juodu su Alfiu nenorėtų nueiti čia netoliese pažiūrėti filmo, bet mama sako: ne, jiems laikas grįžti į Manheteną, jau vėlu.

Alberta sako, kad nėra taip vėlu, bet mama prieštarauja: vėlu pakankamai.

Mamą ir Alfį palydžiu Henrio gatve į Borough Hal l stotį. Giedras sausio vakaras, palei visą gatvę languose dar švyti ir blykčioja Kalėdų lemputės. Alfis sako, kad tie namai jam atrodo labai elegantiški, ir dėkoja už vakarienę. Mama sakosi nesuprantanti, kodėl žmonės negali tiesiog dėti maisto į dubenį, kam dar po juo reikia lėkštės. Ji mananti, kad tai pasipūtimas.

Kai atvažiuoja traukinys, paspaudžiu Alfiui ranką. Tada pasilenkiu pabučiuoti mamos ir kartu įduoti dvidešimties dolerių banknotą, bet ji patraukia veidą ir įlipusi į traukinį atsisėda į mane nugara, o aš įsikišu pinigus atgal į kišenę ir nueinu.

44

Aštuonerius metus keliavau Steiteno salos keltu. Važiuodavau RR traukiniu iš Bruklino į Vaitholo gatvę Manhetene, eidavau iki terminalo, įmesdavau penkiacentį į turniketo plyšį, nusipirkdavau kavos ir spurgą, paprastą, be cukraus, ir laukdavau ant suolo su laikraščiu, pilnu vakarykščių nelaimių.

Ponas Džounsas mokė muzikos Makėjaus mokykloje, nors kai pamatydavai jį kelte, būtum pagalvojęs, kad jis koks universiteto profesorius arba teisinės firmos vadovas. Galėdavai taip pagalvoti, nors jis ir buvo negras, kurie vėliau pasidarė juodaodžiais, o paskui afroamerikiečiais. Kas dieną jis dėvėdavo skirtingus trijų dalių kostiumus ir atitinkamą skrybėlę. Nešiojo marškinius su apykaklėmis arba susegtus auksiniais smeigtukais. Jo laikrodis ir žiedai taip pat buvo auksiniai, rafinuoti. Senieji italai batų valytojai jį mėgo, nes kasdien gaudavo darbo ir dosnius arbatpinigius, ir batus blizgindavo nepriekaištingai. Kas rytą jis skaitė Times laikraštį laikydamas pirštais, kyšančiais iš mažų odinių pirštinių, kurios dengė plaštaką nuo riešų iki pirštų narelių. Šypsodamasis man pasakodavo, kokiuose koncertuose ir operose vakar vakare lankėsi ir apie savo vasaros keliones į Europą, ypač į Milaną ir Zalcburgą. Uždėjo savo ranką ant manosios ir pasakė, kad neturėčiau numirti nepamatęs „La Skalos“. Kitas mokytojas vieną rytą pajuokavo, kad vaikams Makėjuje jis tikrai turėtų daryti įspūdį savo drabužiais ir elegancija, kaipgi, o ponas Džounsas atsakė: rengiuosi taip, kaip jaučiuosi. Tas kitas mokytojas tada tik papurtė galvą, o ponas Džounsas ir vėl įniko į savo Times. Po pietų grįžtant keltu atgal anas mokytojas man pasakė, kad ponas Džounsas savęs apskritai nelaiko negru ir kad liepia juodaodžiams mokiniams liautis džiazavus po visą koridorių. Juodaodžiai vaikai nežinodavo nė ką galvoti apie poną Džounsą ir jo eleganciją. Tik žinojo: kad ir kokia muzika jiems patiktų, ponas Džounsas kalbės apie Mocartą, leis jo muziką per gramofoną arba pats iliustruos ištraukas pianinu, o kai ateidavo laikas Kalėdų šventėms, jo berniukai ir mergaitės scenoje giedodavo kalėdines giesmes kaip angeliukai.

Kas rytą keltu praplaukdavau Laisvės statulą ir Eliso salą ir galvodavau apie tai, kaip į šitą šalį atvyko mano motina ir tėvas. Ar kai atplaukė, jie irgi buvo tokie susijaudinę kaip aš savo pirmąjį saulėtą spalio rytą? Mokytojai, vykstantys į Makėjaus ir kitas mokyklas Steiteno saloje, sėdėdami kelte irgi žiūrėdavo į statulą ir salą. Ir tikriausiai galvojo, kaip čia atplaukė jų tėvai ir seneliai, o galbūt prisimindavo ir šimtus tų, kurie buvo išsiųsti atgal. Turbūt ir jiems buvo graudu matyti apleistą ir yrančią Eliso salą, keltą, prišvartuotą prie kranto ir suzmekusį vandeny, tą patį, kuriuo imigrantai iš Eliso salos pasiekdavo Manheteną, ir jeigu tik jie įsižiūrėdavo geriau, matydavo vaiduoklius, nekantraujančius pasiekti krantą.

Mama su Alfiu susirado butą Vestsaide. Vėliau Alfis iš ten išsikėlė į Bronksą, nes norėjo gyventi savarankiškai, o mama — į Fletbušo aveniu prie Didžiosios armijos aikštės Brukline. Pastatas, į kurį atsikraustė, buvo aptriušęs, bet ji jautėsi patogiai, turėdama savo kampą, kur gali gyventi nuo nieko nepriklausoma.

Galėjo kada tik panorėjusi vaikščioti į bingo žaidimus ir, ačiū, buvo viskuo patenkinta.

Pradėjęs mokytojauti Makėjaus mokykloje įstojau į Bruklino koledžą ir ėmiau lankyti paskaitas, kad gaučiau anglų kalbos ir literatūros magistro laipsnį. Pirmiausia užsirašiau į vasaros semestrą, o prasidėjus mokslo metams studijavau po pietų ir vakarais. Plaukdavau keltu iš Steiteno salos į Manheteną, eidavau iki metro Bowling Green stotelę ir važiuodavau į patį Fletbušo linijos galą netoli Bruklino koledžo. Kelte ir traukinyje galėjau ruoštis paskaitoms ir taisyti savo mokinių Makėjuje darbus.

Mokiniams kartodavau, kad noriu tvarkingų, švarių ir įskaitomų darbų, bet tai, ką jie paduodavo, būdavo greitomis pakeverzota autobusuose, traukiniuose, per praktinius užsiėmimus, kai nematydavo mokytojas, arba valgykloje. Jų rašiniai mirgėdavo nuo kavos, kokakolos, ledų, kečupo, čiaudalų ir blizgalų, kai mergaitės dažydavosi lūpas. Gavęs krūvą tokių rašinių, būdavo, taip susierzinu, kad šveičiu juos per kelto bortą ir patenkintas žiūriu, kaip jie grimzta į vandenį ir primena neraštingumo Sargasą.