Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kai atvažiuojam į Malachio butą, Linda ruošia pusryčius, o mama supa neseniai gimusią Šivaną ir niūniuoja, lygiai taip pat kaip kitados mums septyniems. Linda sako: mama, ko norėtumėt, arbatos ar kavos?

Prašyčiau arbatos.

Kai pusryčiai paruošti, mama paguldo kūdikį, ateina prie stalo ir klausia, kas per daiktas plūduriuoja jos puodelyje. O kai Linda atsako, kad tai arbatos maišelis, iš karto suraukia nosį. Oi, aš tokių negeriu. O kaipgi, anokia čia arbata.

Malachio veidas įsitempia. Kitokios neturim, košia jis pro sukąstus dantis. Geriam tokią. Mes čia neturim tau paruošę svaro Lyons’ arbatos ir arbatinuko.

Na, tada aš negersiu nieko. Tik suvalgysiu kiaušinį. Nesuprantu, ir kas čia per šalis, kad negali gauti nė puodelio padorios arbatos.

Malachis jau ruošiasi kažką pasakyti, bet mažoji pravirksta ir jis nueina jos paimti iš lovelės, tuo tarpu Linda šypsodamasi šokinėja apie mamą, bandydama įtikti. Arbatinuką, mama, mes galėsime įsigyti, taip pat ir palaidos arbatos, ar ne taip, Malachi?

Bet Malachis tik žingsniuoja po svetainę su Įmerkiančiu kūdikiu ant peties ir gali matyti, kad dėl tų arbatos maišelių jis nenusileis, bent jau šįryt. Kaip ir visiems, kurie nors kartą paragavo padorios arbatos Airijoje, arbata maišeliuose jam visai nepatinka, tačiau jis turi amerikietę žmoną, kuri nežino, kad arbata būna ir ne maišeliuose, ir ką tik gimusį kūdikį, o dar šitiek visokių rūpesčių savo galvoje, kad jam nebeužtenka kantrybės su mama, kuri suraukia nosį dėl arbatos maišelių pačią pirmąją dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir jis jau visai nesupranta, kodėl, po šitiek išlaidų ir vargo, jis dar turės taikstytis su jos priekabėmis tris savaites tokiame mažame bute.

Mama atsistumia kėdę nuo stalo. Išvietė? — klausia Lindos. Kur yra išvietė?

Kas?

Išvietė. Išeinamoji vieta.

Linda žiūri į Malachį. Tualetas, sako jis. Vonios kambarys.

A, sako Linda. Štai ten.

Kai mama nueina į vonios kambarį, Alfis Lindai sako, kad tas arbatos maišelis nėra jau taip blogai. Jeigu nematytum jo plūduriuojant, tai galvotum, kad viskas gerai, ir Linda vėl nusišypso. Ir sako: štai kodėl kinai niekuomet nepatiekia didelių mėsos gabalų. Jie nenori žiūrėti į gyvūną, kurį valgo. Jeigu jie gamina viščiuką, tai sukapoja jį į mažus gabalėlius ir sumaišo su kitais dalykais, kad nesimatytų, jog tai viščiukas. Dėl to ir nerasi viščiukų šlaunelių ar krūtinėlių kinų restoranuose.

Štai kaip? — sako Alfis.

Mažylė vis dar verkšlena ant Malachio peties, bet prie stalo jau viskas gražu, kai Alfis su Linda aptarinėja arbatos maišelius ir kinų virtuvės paslaptis. Išėjusi iš tualeto mama Malachiui sako: tas vaikas prisirijęs oro, taigi. Duok ją man.

Malachis perduoda jai Šivaną ir atsisėdęs prie stalo geria arbatą. Mama vaikšto po kambarį su suplyšusiu batu, nuo kurio plaikstosi gabalas odos, ir aš žinau, kad turėsiu nusivesti ją į batų parduotuvę Trečiajame aveniu. Ji paplekšnoja mažylę, ši galingai atsirūgsta, ir mes visi nusijuokiame. Tuomet paguldo į lovelę ir prie jos pasilenkia. Aa aa va aa, kalbina, kūdikis suguguoja. Ji sugrįžta prie stalo, susideda rankas į sterblę ir pareiškia: atiduočiau abi savo akis už puodelį padorios arbatos, ir Linda pasako šiandien eisianti ir nupirksianti arbatinuką ir palaidos arbatos, ar gerai, Malachi?

Jis pasako „taip“, nes širdyje žino, kad nieko nėra geriau už arbatą, užplikytą arbatinuke, kurį išskalauji kunkuliuojančiu vandeniu, į kurį kiekvienam puodeliui įberi kaupiną šaukštelį ir užpili, o paskui uždengi, kad laikytųsi šiltai, kol arbata pritrauks, lygiai šešias minutes.

Malachis žino, kad taip mama arbatą ir ruoš, todėl nebesipriešina dėl arbatos maišelių. Jis taip pat žino, kad ji puikiai moka nuraminti kūdikį, kad iš to laimės visi, kūdikio ramybė tikrai verta puodelio padorios arbatos mamai.

Pirmą kartą per dešimt metų vėl esame visi kartu, mama ir keturi jos sūnūs. Malachis turi žmoną Lindą ir dukrą Šivaną, pirmąjį naujosios kartos vaisių. Maiklas turi draugę Dženą, o Alfis irgi greitai ką nors susiras. Aš susitaikiau su Alberta ir gyvenu su ja Brukline.

Malachis yra Niujorko vakarėlių siela, joks vakarėlis be jo neprasideda. Jeigu jis nepasirodo, susirinkusieji ima nerimauti ir zyzti: kur Malachis? Kur tavo brolis? O kai jis atidunda, visi iškart pasidaro laimingi. Jis dainuoja ir geria, ištiesia savo stiklą, kad įpiltų dar, ir vėl dainuoja, o paskui išskuba į kitą vakarėlį.

Mamai šitoks audringas gyvenimas labai prie širdies. Jai patinka gerti viskį su soda ir ledu Malachio bare ir būti visiems pristatomai Malachio mama. Jos akys spindi, o skruostai parausta, ji akina pasaulį savo dirbtinių dantų šypsena. Ji vaikšto su Malachiu į vakarėlius, vakaruškas, kaip ji juos vadina, mėgaujasi jai rodomu Malachio gerbėjų dėmesiu ir mėgina pritarti, kai Malachis dainuoja, kol praranda kvapą, ir tai yra pirmieji emfizemos ženklai. Po šitiekos metų, kuriuos praleido sėdėdama prie ugnies Limerike ir sukdama galvą, iš kur rytojui gauti duonos, ji dabar puikiai leidžia laiką ir apskritai, argi tai ne šauni šalis? Ai, gal ji dar truputėlį pasiliks. Tai aišku, ir kam čia grįžti į Limeriką žiemos vidury, kai daugiau nėra ką veikti, tik sėdėti prie židinio ir šildyti savo varganas blauzdas? Atgal ji važiuosianti, kai atšils, gal per Velykas, Alfis galės čia susirasti darbą ir juodu išsilaikysią.

Malachis turi jai pasakyti, kad jeigu norinti dar pabūti Niujorke, net ir trumpai, ji negalinti pasilikti pas jį tame mažame butelyje su Linda ir keturių mėnesių kūdikiu.

Ji paskambina man pas Albertą ir sako: esu jau taip įskaudinta, tikrai. Ketvertas sūnų Niujorke, o man nėra net vietos galvai padėti.

Bet mes visi gyvenam nedideliuose butuose, mama. Neturime vietos.

Ką gi, būtų įdomu sužinoti, ką jūs čia darot su pinigais, kuriuos uždirbat. Turėjot man tai pasakyti anksčiau, prieš tai, kai ištempėt nuo mano pačios jaukaus židinio.

Niekas tavęs netempė. Juk pati ne sykį kartojai, kad nori atvažiuoti Kalėdoms, ir argi Malachis nesumokėjo už kelionę?

Aš atvykau, nes norėjau pamatyti savo pirmąją anūkę, ir nesijaudink, pinigus Malachiui grąžinsiu, net jei turėčiau ant kelių atsiklaupusi šveisti grindis. Jei tik būčiau žinojusi, kaip čia su manim elgsis, būčiau pasilikusi Limerike, valgiusi sau skanią žąsį ir turėjusi stogą virš galvos.

Alberta šnibžda, kad pakviesčiau mamą ir Alfį šeštadienį pas mus vakarienės. Kitame laido gale iš pradžių tylu, o tada pasigirsta šnarpštimas.

Tai kad dar nežinau, ką darysiu šeštadienį vakare. Malachis sakė, gali būti vakarėlis.

Puiku. Mes kviečiam tave vakarienės, bet jeigu tu nori eiti į kažkokį vakarėlį su Malachiu, tai eik.

Tik nepulk taip iškart įsižeisti. Kad iki to Bruklino baisiai toli. Žinau, pati ten gyvenau.

Netrunka nė pusvalandžio.

Ji kažką sušnibžda Alfiui ir ragelį perima jis. Frensi? Mes atvažiuosim.

Kai atidarau duris, kartu su sausio šalčiu mama atsineša savo šaltį. Albertos pusėn ji tik linkteli ir paklausia, ar negalėčiau pridegti. O kai Alberta pasiūlo cigaretę, atrėžia: ne, ji turinti savo, tos amerikietiškos cigaretės iš viso kažkokios beskonės. Kai Alberta paklausia, ko įpilti išgerti, ji sakosi išgersianti viskio su soda ir ledu. Alfis pasisako, kad norėtų alaus, o mama pareiškia: tai ką, jau pradedi?

Tai tik alus, raminu ją.

Kad nuo to viskas ir prasideda. Išgeri alaus, o paskui tik staugi, dainuoji ir budini vaiką.

Čia vaikų nėra.

Bet pas Malachį yra, o staugimo ir dainų irgi užtenka.