Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kad tik Alberta grįžtų į protą ir pas mane.

Penktasis aveniu man parodo, koks esu neišmanėlis. Vitrinose stovi manekenai, išpuošti Velykoms, ir jeigu vienas iš jų atgytų ir paklaustų manęs, kokį audinį dėvi, nežinočiau nė ką atsakyti. Jeigu jų drabužiai būtų iš drobės, tai iš karto atskirčiau, kadangi Limerike drobiniuose maišuose išnešiodavau anglis, tais maišais dar ir apsigaubdavau, kai jie būdavo tušti, o oras prastas. Dar galėčiau atpažinti tvidą — iš apsiaustų, kuriuos žmonės dėvi žiemą ir vasarą, nors turėčiau prisipažinti tam manekenui, kad neatskiriu šilko nuo medvilnės. Aš tikrai negalėčiau ranka bakstelėti į suknelę ir pasakyti, kad tai satinas ar vilna, ir būčiau visiškai žuvęs, jeigu reikėtų atpažinti damastą ar krinoliną. Žinau, kad romanų rašytojai mėgsta daryti aliuzijas į personažų turtą, aprašinėdami damasto užuolaidas, nors nesu tikras, ar kas siuva iš damasto drabužius, nebent tiems turtingiems personažams ateina sunkūs laikai ir tenka užuolaidas sukarpyti. Žinau, kad būtų sunku rasti romaną, kurio veiksmas vyksta pietuose, kur nebūtų baltųjų plantatorių šeimynos, kuri drybso verandoje, siurbčioja burboną ar limonadą ir klausosi, kaip juodukai dainuoja „Linguok siūbuok, brangus kovos vežime“, o verandoje sėdinčios moterys vėduojasi nuo krinoliniško karščio.

Grinvič Vilidže marškinius ir kojines perkuosi parduotuvėse, kurios vadinasi vyrų galanterijos, ir nežinau, iš kokios medžiagos juos siuva, nors žmonės man sako, kad šiais laikais reikia žiūrėti, ką velki ant kūno, nes gali būti alergiškas ir tave išbers. Limerike dėl tokių dalykų jaudintis man nebūtų nė šovę į galvą, o čia pavojai tyko netgi perkant kojines ir marškinius.

Daiktai parduotuvių vitrinose turi pavadinimus, kurių nežinau, ir visiškai nesuprantu, kaip šitiek gyvenimo pragyvenau būdamas tokios neišmanymo būklės. Penktajame aveniu yra ir gėlių parduotuvių, už kurių langų vienintelis daiktas, kurį atpažįstu, yra pelargonijos. Garbingi Limeriko piliečiai dėl jų buvo tiesiog pametę galvas, ir kai išnešiodavau telegramas, ant laukujų durų neretai kabodavo raštelis: prašome pakelti langą į viršų ir žinutes palikti po pelargonijų vazonu. Kažkaip keista stovint prie gėlių parduotuvės Penktajame aveniu prisiminti, kaip išnešiodamas telegramas tapau pelargonijų ekspertu, nors man jos net nepatinka. Jos niekada manęs nežavėjo, kaip kitos gėlės žmonių soduose su visomis spalvomis ir kvapais, ir liūdesiu, kuris ateina joms rudenį mirštant. Pelargonijos neturi kvapo, jos gyvena amžinai, o jų skonis sukelia šleikštulį, nors esu tikras, kad Parko aveniu atsirastų žmonių, kurie pasivedėję mane į šalį galėtų kokią valandą įrodinėti pelargonijų pranašumą, ir labai gali būti, kad turėčiau su jais sutikti, nes kur tik pasisuku, žmonės žino apie viską daugiau negu aš, ir vargu ar iš viso būtum turtingas ir gyventum Parko aveniu, jeigu nenusimanytum apie pelargonijas ir apskritai apie visa ko auginimą.

Palei visą Penktąjį aveniu netrūksta gurmaniško maisto parduotuvių, ir jeigu tik kada įžengčiau į tokią vietą, turėčiau kartu pasiimti ir žmogų, kuris turėjo padorią vaikystę ir žino skirtumą tarp pate defoiegras ir bulvių košės. Visos tos parduotuvės kraustosi iš proto dėl visko, kas prancūziška, ir man visai neaišku, ką jie sau galvoja. Kodėl negali sakyti tiesiog „bulvės“ vietoj kažkokių pommes, ar čia viskas dėl to, kad už prancūzišką parašymą, reikia mokėti daugiau?

Į antikvariatų vitrinas spoksoti iš viso nėra prasmės. Ten nesužinosi kainos, jei nepaklausi, ir niekada nerasi ant kėdės padėto ženklo, kuris pasakytų, kas tai per kėdė ir iš kur ji atkeliavo. Ant daugumos tų kėdžių vargu ar išvis norėtum sėdėti. Jos būna tokios kietos ir stačios, kad tik sukeltų nugaros skausmą ir atsidurtum ligoninėje. Tenai taip pat būna mažų staliukų su riestomis kojomis, tokių trapių, kad iš karto sulūžtų, jeigu ant jų padėtum pintą, ir sugadintų neįkainojamą kilimą iš Persijos ar kitos vietos, kur žmonės lieja prakaitą, kad suteiktų malonumą turtingiems amerikiečiams. Taip pat yra ir didžiai įmantrių veidrodžių, ir tau pasidaro įdomu, kaip būtų, jeigu rytais matytum savo veidą rėmuose, išdabintuose amūriukais ir išdykaujančiomis mergelėmis, kaip ir žinotum, kur čia žiūrėti tokioje visa ko daugybėje? Kažin ar žiūrėčiau į pūlius, kurie srūva man iš akių, ar būčiau užkerėtas kokios mergelės, kuri neatsilaikė prieš amūro strėlę?

Kažkur toli Grinvič Vilidže jau blykščioja aušra, ir Penktasis aveniu atrodytų kaip iššluotas, jeigu ne žmonės, skubantys į Šv. Patriko katedrą gelbėti savo sielų, daugiausia senutės, kurios, atrodo, baimės turi daugiau nei senukai, balbatuojantys šalia, o gal dėl to, kad senutės gyvena ilgiau ir jų yra daugiau. Kai kunigas dalija komuniją, klauptai ištuštėja, ir aš pavydžiu žmonėms, kurie grįžta į savo vietas su ostija burnoje ir su ta šventa išraiška, kuri byloja, kad jie yra malonės būsenos. Jie dabar gali eiti namo ir prisikirsti pusryčių, nes jeigu ir griūtų negyvi prisikimšę dešrelių ir kiaušinienės, nueitų tiesiai į dangų. Norėčiau susitaikyti su Dievu, bet mano nuodėmės yra tokios baisios, kad kunigas išvytų iš klausyklos, ir dar kartą suprantu, kad turiu vilties išsigelbėti tik tuo atveju, jeigu nutiktų nelaimingas atsitikimas, po kurio porą minučių dar pabūčiau gyvas ir atlikčiau paskutinį atgailos aktą, kuris atveria dangaus vartus.

Kad ir kaip būtų, tikra paguoda yra sėdėti katedroje rytmetinių mišių tyloje, ypač dėl to, kad galiu žvalgytis aplinkui ir žinau vardus daiktų, kuriuos matau: klauptai, stacijos, ambona, tabernakulis su monstrancija, kurios viduje saugoma Eucharistija, kielikas, komuninė, liturginės taurės vynui ir vandeniui altoriaus dešinėje, patepa. Nors apie juvelyriką ir gėles parduotuvėje nieko neišmanau, galiu išvardyti kunigų liturginius apdarus: kamža, alba, cingulis, stula, arnotas, ir žinau, kad kunigas, dabar prie altoriaus dėvintis violetinį gavėnios arnotą, pakeis jį baltu Velykų sekmadienį, kai Kristus prisikels ir amerikiečiai dovanos vaikams šokoladinius kiškučius ir geltonus kiaušinius.

Po visų sekmadienio rytmečių Limerike galiu per mišių eigą šuoliuoti lengvai kaip berniukas patarnautojas, nuo pačios pradžios iki Ite, missa est, eikite, mišios baigtos — signalo ištroškusiems Airijos vyrams, kad jau laikas pakilti nuo kelių ir plūsti į aludes išgerti sekmadienio pintos, vaisto nuo vakarykščių bėdų.

Galėčiau išvardyti visas mišių dalis, kunigo apdarus ir šautuvo detales kaip Henris Ridas savo eilėraštyje, bet kokia iš to nauda, jeigu iškilsiu pasaulyje ir sėdėsiu ant kietos kėdės prie stalo, ant kurio bus patiektas ištaigingas maistas, bet negalėsiu nė pasakyti, kuo skiriasi aviena nuo antienos?

Penktajame aveniu jau išaušo ir aplinkui nėra nė gyvos dvasios, tik aš, atsisėdęs ant viešosios bibliotekos Keturiasdešimt antrojoje gatvėje laiptų tarp dviejų didžiulių liūtų, kur Timas Kostelas beveik prieš dešimt metų pasiuntė mane skaityti „Anglų poetų gyvenimų“. Visokių dydžių ir spalvų paukšteliai skraidžioja nuo medžio prie medžio ir sako, kad greitai ateis pavasaris, o aš nežinau nė kaip jie vadinasi. Kuo skiriasi balandis nuo žvirblio, tai gal ir galėčiau pasakyti, bet tuo viskas ir pasibaigtų, išskyrus nebent žuvėdrą.

Jeigu Makėjaus mokyklos mokiniai galėtų pažiūrėti į mano galvos vidų, jie stebėtųsi, kaip išvis tapau mokytoju. Kadangi jie jau žino, kad nebaigiau vidurinės, tai iškart pasakytų: viskas aišku. Tas mokytojas stovi ten ir moko mus plėsti žodyną, o pats nė nežino, kaip vadinasi medžiuose tupintys paukščiai.