Фрэнк Маккорт - Tataigis

Ji sutinka susitikti Luiso bare prie Šeridano aikštės ir įžengia pro duris dar gražesnė nei anksčiau. Barmenai nustoja pilstyti, kad į ją pažiūrėtų. Ištįsta kaklai. Ji vilki ryškiai mėlyną paltą su šviesiai pilka kailine apykakle, kurį jai tėvas nupirko kaip susitaikymo ženklą po to, kai prieš keletą metų sudavė per skruostą. Šilkinis šviesiai violetinis šalikėlis juosia apykaklę, ir aš žinau, kad nuo šiol, kada tik matysiu šią spalvą, visuomet galvosiu apie šitą akimirką, šitą šalikėlį. Ir žinau, kad ji atsisės ant kėdės šalia manęs ir pasakys, kad visa tai buvo klaida, kad mudu esame vienas kitam skirti ir kad dabar turėtume eiti pas ją, ji paruoš vakarienę ir mudu gyvensime ilgai ir laimingai.

Taip, martinio ji išgersianti, bet ne, ji neisianti pas mane ir ne, mes neisim pas ją, kadangi viskas baigta. Jai jau gana manęs ir mano brolių, jų barų ir Vilidžo kavinių, ji norinti gyventi kitokį gyvenimą. Jau ir taip sunku, kai turi kasdien dirbti mokykloje, kam jai papildoma įtampa, kai reikia taikstytis su manimi ir mano inkštimu dėl to, kaip aš norįs daryti tą ir aną, viską, tik ne būti atsakingas. Užtenka skųstis, sako ji. Laikas suaugti. Ir priduria, kad man jau dvidešimt aštuoneri, bet vis dar elgiuosi vaikiškai, ir jeigu noriu savo gyvenimą švaistyti baruose kaip mano broliai, tai yra mano reikalas, bet ji šitaip gyventi nesiruošia.

Su kiekvienu žodžiu jos pyktis auga. Ji neduos man palaikyti rankos, nesileis net bučiuojama į skruostą ir ne, ji negers daugiau martinio.

Kaip ji gali taip su manimi kalbėtis, kai mano širdis jau baigia sudužti ant šitos baro kėdės? Jai nesvarbu, kad buvau pirmasis vyras jos gyvenime, pirmasis lovoje, tas, kurio moteris niekada nepamiršta. Visa tai nesvarbu, nes ji turi kitą, kuris yra subrendęs, kuris ją myli, kuris dėl jos padarytų viską.

Aš dėl tavęs padarysiu viską.

Per vėlu, sako ji. Kur tu buvai anksčiau.

Mano širdis daužosi kaip pasiutusi, krūtinę slegia nepakeliamas skausmas, o galvoje susirenka visi pasaulio tamsūs debesys. Norėčiau pravirkti apsikabinęs alų Luiso bare, bet tuomet visi pradėtų kalbėti: va matai, dar vieni įsimylėjėliai kivirčijasi, ir mus iš čia išprašytų, bent jau mane. Aišku, jie norėtų, kad Alberta pasiliktų ir toliau puoštų barą. O aš visai nenoriu atsidurti gatvėje, kur laimingi įsimylėjėliai drožia pavakarieniauti arba į kiną, o po jo dar truputį užkanda ir lipa į lovą nuogut nuogutėliai, o Jėzau, negi ir ji taip planuoja praleisti vakarą, tuo tarpu kai aš sėdėsiu vienas bute su šaltu vandeniu neturėdamas net su kuo pasikalbėti, išskyrus Bilą Galetlį?

Bandau ją palenkti. Primenu savo vargingą vaikystę, žiaurius mokytojus, Bažnyčios tironiškumą, tėvą, kuris vietoj vaikų pasirinko butelį, sugniuždytą, prie ugnies aimanuojančią motiną, raudonas kaip liepsna akis, baigiančius iš burnos ištrupėti dantis, siaubingą butą, Bilą Galetlį, kuris kankina mane su žmonėmis Platono olose ir Evangelija pagal Joną, sunkias dienas Makėjaus profesinėje technikos mokykloje, vyresniuosius mokytojus, kurie liepia mažuosius šunsnukius auklėti botagu, ir jaunesniuosius, kurie skelbia, kad mūsų mokiniai irgi yra žmonės ir nuo mūsų pačių priklauso, ar pavyks juos sudominti.

Meldžiu ją išgerti dar vieną martinį. Galbūt jis suminkštins ją tiek, kad sutiks eiti pas mane, o tuomet pasakysiu Bilui: pasivaikščiok, Bilai, mums reikia pabūti vieniems. Mes norime pasėdėti prie žvakių ir susiplanuoti ateitį, kaip šeštadieniais eisim apsipirkti, siurbliuosime ir tvarkysimės, o sekmadieniais vaikščiosime po antikvariatus, ruošimės pamokoms ir valandų valandas šėlsime lovoje.

Ne, ji tikrai daugiau negers martinio. Ji susitinkanti su savo naujuoju vyriškiu ir jau turinti eiti.

O Dieve, ne. Tai peilis man į širdį.

Nustok inkšti. Aš jau pakankamai prisiklausiau apie tave ir tavo vargingą vaikystę. Tu toks ne vienas. Mane pačią numetė senelei, kai man buvo septyneri. Bet negi aš skundžiuosi? Aš tiesiog su tuo susitaikiau.

Bet tu turėjai karštą ir šaltą vandenį, storus rankšluosčius, muilą, paklodes ir antklodes, dvi švarias mėlynas akis ir puikius dantis, o senelė tau visuomet į mokyklą įdėdavo gerus pietus.

Ji atsistoja nuo kėdės, leidžia apvilkti jai paltą ir ant kaklo užsivynioja savo šviesiai violetinį šalikėlį. Jai laikas eiti.

O Jėzau Kristau. Aš vos nepradedu unkščioti kaip paspirtas šuo. Pilve pajuntu šaltį, o pasaulyje daugiau nieko nėra, tiktai tamsūs debesys, tarp kurių stovi Alberta, šviesiaplaukė, mėlynakė, šviesiai violetiniu šalikėliu, pasiruošusi mane palikti amžiams dėl kito vyriškio, o tai blogiau nei prieš nosį užtrenktos durys, blogiau nei priešmirtinė agonija.

Tada ji pabučiuoja man į skruostą. Ir pasako „labanakt“. Ji nesako „sudie“. Ar tai reiškia, kad duris palieka atviras? Juk jeigu būtų su manimi nutraukusi ryšius amžiams, ji juk, žinoma, būtų pasakiusi „sudie“.

Bet tai nesvarbu. Ji išeina. Pro duris. Lipa laiptais, visi vyrai bare nulydi ją akimis. Tai pasaulio pabaiga. Geriausia būtų numirti. Man telieka šokti į Hudzono upę ir tegul mano lavonas plaukia pro Eliso salą ir Laisvės statulą, per Atlantą į Šanono upę, kur bent jau būčiau tarp savųjų, o ne atstumtas Rod Ailando protestantų.

Barmenui apie penkiasdešimt, norėčiau jo paklausti, ar ir jis kada kentėjo taip, kaip dabar kenčiu aš, ir kaip jis išsikapstė? Ar yra kokių vaistų? Galbūt jis netgi galėtų man paaiškinti, ką reiškia, kai moteris, palikdama tave amžiams, sako „labanakt“ vietoj „sudie“.

Bet šitas vyras ant pečių turi didelę pliką galvą, o joje masyvius juodus antakius ir mane apima jausmas, kad jam netrūksta savų bėdų, tad nelieka nieko kito, tik atsikelti nuo kėdės ir išeiti. Galėčiau važiuoti į miestą ir prisidėti prie Malachio ir Maiklo ir jų pašėlusių nuotykių, bet kulniuoju namo į Dauningo gatvę ir tikiuosi, kad laimingos pro šalį einančios porelės neišgirs, kaip tramdo raudą žmogus, kuriam nebėra gyvenimo.

Namie randu Bilą Galetlį su žvakėmis, Platonu ir Evangelija pagal Joną, nors taip norėčiau šiąnakt savo bute pabūti vienas, kad galėčiau ramiai pažliumbti į pagalvę, bet jis sėdi ant grindų, įsistebeilijęs į atvaizdą veidrodyje, ir žnaibosi tai, kas jam dar liko ant pilvo. Jis pakelia į mane akis ir sako, kad atrodau prislėgtas.

Ką turi omeny?

Ego naštą. Tu smunki. Atsimink, kad Dievo karalystė yra tavyje.

Aš nenoriu Dievo ir jo karalystės. Aš noriu Albertos. Ji mane paliko. Einu į lovą.

Dabar netinkamas metas gultis į lovą. Atsigulti reiškia atsigulti.

Mane erzina, kai šnekama tai, kas savaime suprantama, todėl atsakau: žinoma, kad taip. Ką tu nori tuo pasakyti?

Atsigulti reiškia pasiduoti sunkio jėgai tuo metu, kai galėtum laipsniškai kilti į tobulą formą.

Kas man iš to. Aš einu gulti.

Gerai. Gerai.

Vos tik įsitaisau lovoje, jis atsisėda ant krašto ir pasakoja apie reklamos verslo beprotybę ir tuštybę. Gausybė pinigų, bet visi su baisiomis skrandžio opomis. Visur tik ego. Nieko, kas tyra. Jis sako, kad esu mokytojas ir galėčiau išgelbėti daug gyvenimų, jeigu studijuočiau Platoną ir apaštalą Joną, bet pirmiausia turiu išgelbėti savąjį.

Dabar aš nenusiteikęs.

Tu nenusiteikęs gelbėti savo paties gyvenimo?

Ne, man vis tiek.

Jo, aha, taip būna, kai tave atstumia. Priimi tai asmeniškai.

Žinoma, kad priimu asmeniškai. O kaipgi dar galėčiau priimti?

Tu pažiūrėk į viską iš kitos, josios, pusės. Ji tavęs neatstūmė, ji tik priėmė save.

Jis vaikšto aplinkui ratais, o man dėl Albertos taip skaudu, kad turiu kur nors dingti. Pasakau jam, kad išeinu.