Фрэнк Маккорт - Tataigis

Bet ką tada daryčiau, jeigu susitikčiau Horacijų? Ar išdrįsčiau jam pasakyti, kad baigiau universitetą ir kelias savaites padirbėjau mokytoju, bet buvo taip sunku, jog tapau barmenu, kad galėčiau bendrauti su geresnės klasės žmonėmis Aukštutiniame Istsaide? Žinau, kad Horacijus tik papurtytų galvą ir, ko gero, dar padėkotų Dievui, kad nesu jo sūnus.

Pagalvoju ir apie tą uosto kroviką kavinėje, kuris šitiek metų dirbo, kad jo vaikas galėtų lankyti Šv. Jono universitetą ir tapti mokytoju. Ką galėčiau pasakyti jam?

Jeigu papasakočiau Albertai, kad ruošiuosi palikti mokytojo darbą dėl nuostabaus gyvenimo baruose, ji greičiausiai pabėgtų ir ištekėtų už kokio teisininko ar futbolininko.

Ir nusprendžiu nemesti mokytojo darbo, ne dėl Horacijaus, ne dėl to uosto kroviko ar Albertas, bet dėl to, ką greičiausiai pasakyčiau pats sau baigiantis nakčiai, po gėrimų pilstymo ir klientų linksminimo. Aš pradėčiau save kaltinti, kad pasirinkau lengvesnį kelią, nes buvau nugalėtas berniukų ir mergaičių, kurie nenori nešiotis vadovėlių.

Jie nenori skaityti ir nenori rašyti. Jie sako: ai, ponas Makortai, visi anglų mokytojai verčia mumis rašyti apie kažkokius tai durnus dalykus, tokius kaip vasaros atostogos arba mūsų gyvenimo istorija. Nuobodu. Kiekvienais metais nuo pat pirmos klasės rašom tą savo gyvenimo istoriją, o mokytojai tik padeda paukščiuką ir sako: labai gerai.

Per semestro vidurio egzaminą mano anglų kalbos klasės net pašiurpsta gavusios testą su daugybinio pasirinkimo klausimais iš rašybos, žodyno, gramatikos ir teksto suvokimo. O kai išdaliju užduotis per ekonominį pilietiškumą, prasideda murmėjimas. Pasigirsta smarkių žodelių panelės Mad adresu ir palinkėjimų, kad jos laivas atsitrenktų į uolas, o ji pati taptų žuvų maistu. Jiems sakau: padarykite, ką galite, aš nesiruošiu būti kirvis, bet klasėje tvyro šaltis ir apmaudas, tarsi duodamas testą būčiau juos išdavęs.

Mane išgelbsti panelė Mad. Kol mokiniai laiko semestro vidurio egzaminus, tyrinėju spintas klasės gale ir randu jas prikimštas senų gramatikos vadovėlių, laikraščių, baigiamųjų egzaminų ir šimtų puslapių neištaisytų moksleivių rašinių, kai kurie iš jų parašyti net 1942-aisiais. Ruošiuosi mesti viską lauk, bet pradedu skaityti senus rašinius. Berniukai tada troško kariauti, atkeršyti už brolių, draugų, kaimynų mirtis. Vienas parašė: aš nudėsiu penkias japoškes už kiekvieną, kuris buvo nužudytas iš mano rajono. Kitas rašo: aš nenoriu eiti į kariuomenę, jeigu man reikės žudyti italus, nes aš pats esu italas. Aš nenoriu žudyti savo paties pusbrolių ir nekariausiu, nebent man duotų žudyti vokiečius ar japoškes. Labiau norėčiau žudyti vokiečius, nes nenoriu keliauti į Ramųjį vandenyną, kur visokios džiunglės, pilnos vabalų, gyvačių ir panašaus šlamšto.

Mergaitės laukė. Kai Džojis sugrįš, mudu apsiženysim ir išvažiuosim į Džersį, kad nebereiktų matyti tos durnės jo mamos.

Aš kraunu trupančius lapus ant stalo ir pradedu juos skaityti mokiniams. Kaklai išsitempia. Atsiranda pažįstamų vardų. Ei, juk tai mano tėvas. Jis buvo sužeistas Afrikoje. Ei, čia mano dėdė Selas, kuris žuvo Guame.

Man skaitant pasirodo ašaros. Berniukai bėga iš klasės į tualetą ir grįžta paraudusiomis akimis. Mergaitės savųjų neslepia ir viena kitą guodžia.

Dešimtys Steiteno salos ir Bruklino šeimų yra paminėtos šituose lapuose, kurie yra tokie trapūs, kad imam nerimauti, jog greitai subyrės. Mes norime juos išsaugoti, o tai įmanoma tik perrašant ranka, šimtai jų dar guli spintose.

Niekas neprieštarauja. Mes norime išsaugoti netolimą savo artimųjų praeitį. Parkerius turi visi ir visą likusį mokslo metų laiką, nuo balandžio iki birželio galo, jie šifruoja ir rašo. Ašaros nedžiūsta, pasitaiko ir protrūkių. Čia mano tėtis, kai buvo penkiolikos. Čia mano teta, ji mirė gimdydama.

Jie staiga susidomi rašiniais tema „Mano gyvenimas“, ir man taip norisi pasakyti: matote, ką galite sužinoti apie savo tėvus, dėdes ir tetas? Negi nenorite ir jūs aprašyti savo gyvenimo ateinančioms kartoms?

Bet susilaikau. Nenoriu jų trikdyti, kai klasė tokia tyli, kad net ponas Sorola turi patikrinti. Jis apeina kabinetą, pasižiūri, ką daro mokiniai, ir nesako nė žodžio. Man atrodo, jis dėkingas, jog klasėje tylu.

Birželio mėnesį visiems surašau teigiamus pažymius, laimingas, kad pergyvenau pirmuosius mokytojavimo profesinėje mokykloje mėnesius, nors neįsivaizduoju, ką būčiau daręs be trupančių rašinių.

Būčiau turėjęs mokyti.

40

Kadangi buto raktą esu seniai pametęs, jis visuomet atviras, bet tai ne taip svarbu, nes ten nėra ką vogti. Bute pradėjo rastis prašalaičių: Valteris Andersonas, pagyvenęs viešųjų ryšių vyrukas, Gordonas Petersonas, pradedantis aktorius, Bilas Galetlis, žmogus, ieškantis tiesos. Visi jie benamiai baro lankytojai, atsiųsti Malachio iš didelės jo širdies.

Valteris pradeda iš manęs vogti. Viso gero, Valteri.

Gordonas rūko lovoje ir sukelia gaisrą, bet blogiausia, kad jo draugė Malachio bare man pasiskundžia, jog Gordonas jaučia diskomfortą ir mano priešiškumą. Su juo taip pat atsisveikinu.

Mokslo metai baigėsi ir aš vėl diena po dienos turiu ieškoti darbo prieplaukose ir sandėlių platformose. Kas rytą esu pasiruošęs pakeisti vyrus, kurie išėjo atostogų arba nepasirodė dėl ligos, arba stoti ten, kur staiga užgriūva kroviniai ir prireikia papildomų rankų. Kai darbo nebūna, klaidžioju po dokus ir Grinvič Vilidžo gatves. Galiu nueiti iki Ketvirtojo aveniu, rausiuosi po knygynus ir svajoju apie dieną, kai čia ateisiu ir įsigysiu visas, kurias noriu, knygas. Dabar teišgaliu nusipirkti pigius leidimus popieriniais viršeliais ir esu labai patenkintas, kai grįžtu namo su ryšuliu, kuriame yra F. Skoto Ficdžeraldo „Šioje rojaus pusėje“, D. H. Lorenso „Sūnūs ir meilužiai“, Ernesto Hemingvėjaus „Fiesta“, Hermano Hesės „Sidharta“ — visas savaitgalis skaitymo. Ant elektrinės plytelės pasišildysiu skardinę pupelių, užsivirsiu arbatai vandens ir skaitysiu šviesoje, kuri atsklinda iš apatinio buto. Pradėsiu nuo Hemingvėjaus, kadangi mačiau filmą su Erolu Flinu ir Taironu Paueriu, visi jie ten smagiai leidžia laiką Paryžiuje ir Pamplonoje, geria, vaikšto į bulių kautynes, įsimyli, nors yra ir liūdesio tarp Džeiko Barnso ir Bretos Ešli dėl jo būklės. Ir aš norėčiau taip gyventi, klajoti po pasaulį be menkiausio rūpestėlio, nors Džeiku būti tai nenorėčiau.

Parsinešu knygas namo, o ten randu Bilą Galetlį. Po Valterio ir Gordono daugiau įsibrovėlių nenoriu, bet atsikratyti Bilo nėra taip paprasta, o po kurio laiko su jo buvimu apsiprantu. Jis jau buvo pas mane įsitaisęs, kai Malachis paskambino pasakyti, kad jo draugui Bilui, kuris išsižadėjo pasaulio, metė reklamos kompanijos vadovo darbą, išsiskyrė su žmona, išpardavė rūbus knygas plokšteles, trumpam reikia pastogės, ir aš juk, žinoma, neprieštarausiu.

Bilas stovi nuogas ant svarstyklių priešais į sieną atremtą didelį veidrodį. Ant grindų plevena dvi žvakės. Jis žiūri tai į veidrodį, tai į svarstykles ir vėl į veidrodį, o paskui į svarstykles. Papurto galvą ir atsisuka į mane. Per daug, sako jis. Per daug, per daug grynos mėsos. Ir duria pirštu į savo kūną — kaulų rinkinį, ant kurio pūpso galva su nutįsusiais juodais plaukais ir tankia juoda barzda, nusėta žilais ruoželiais. Jo akys mėlynos plačios įdėmios. Tai tu esi Frenkas, a? Labas. Jis nulipa nuo svarstyklių, atsistoja į veidrodį nugara, pasisuka per petį, kad galėtų pažiūrėti į save, ir pačiam sau sako: tamsta esi riebus ir nutukęs, Bilai.