Фрэнк Маккорт - Tataigis

Į vonią tekėjo karštas vanduo, ir aš jau buvau nuogas. Taigi turėjau užsimaukšlinti kepuraitę, apsimauti pirštines ir kojines, susivynioti į elektrinę antklodę, kuri nešilo, ir keikti kompaniją, kuri išjungė elektrą. Lauke buvo dar šviesu, bet man buvo aišku, kad ilgai šitaip neištversiu.

Bredfordas. Žinoma, jis bus nieko prieš padaryti man nedidelę paslaugą.

Kai pasibeldžiau, jis atidarė duris kaip visada niauriai nusiteikęs. Taip?

Bredfordai, mane viršuje ištiko šiokia tokia krizė.

Kodėl tu susivyniojęs į elektrinę antklodę?

Būtent dėl to pas tave ir atėjau. Man išjungė elektrą, o aš neturiu šilumos, išskyrus šitą antklodę, todėl pagalvojau: jeigu pro langą nuleisčiau ilgintuvą, ar negalėtum jį paimti ir įjungti pas save, ir tada turėčiau elektros, kol galėsiu susimokėti, o tai padaryti žadu labai greitai.

Mačiau, kad jam nesinorėjo to daryti, bet jis tik linktelėjo ir įsitraukė pro langą mano nuleistą laidą. Pabeldžiau į grindis tris kartus, tikėdamasis, kad jis supras, jog sakau ačiū, bet jokio atsakymo negavau, ir nuo to karto, kada tik matydavomės ant laiptų, jis vos mane bepažindavo, ir iš to supratau, kad tas mano laidas jam labai slegia širdį. Mokytojas iš elektros cecho Makėjaus mokykloje pasakė, kad toks dalykas gali kainuoti tik keletą centų per dieną, ir negalėjo suprasti, kodėl kas nors turėtų dėl to nervintis. Ir dar pridūrė, kad tam nuospaudai galėčiau pasiūlyti keletą dolerių už suteiktą didelį nepatogumą, jog jam reikia laikyti mano laidą savo elektros lizde, bet kad tam apgailėtinam vargšui tai vis tiek nepadės, nes čia ne pinigų klausimas. Viskas dėl to, kad tokie žmonės nemoka pasakyti „ne“ ir tas „ne“ kaip rūgštis graužia juos iš vidaus ir gadina gyvenimą.

Iš pradžių maniau, kad tas mokytojas perdeda, bet pastebėjau, kad Bredfordas tolydžio darosi su manim vis šaltesnis. Anksčiau jis bent jau šyptelėdavo ar linktelėdavo, ar ką nors sumurmėdavo. O dabar praeina pro šalį nė burnos nepravėręs ir man darosi neramu, nes vis dar neturiu pinigų mokesčiams ir nežinau, kaip ilgai tas mūsų susitarimas ištemps. Aš taip nerimauju, jog visados įsijungiu radiją, kad įsitikinčiau, ar dar galėsiu išsimaudyti ir pasišildyti antklodę.

Mano laidas išbuvo jo lizde du mėnesius, o tada vieną žvarbų balandžio pabaigos vakarą įvyko klastinga išdavystė. Įsijungiau radiją, pasidėjau elektrinę antklodę ant kėdės, kad būtų šilta, ant antklodės sukroviau rankšluostį, kepuraitę ir pirštines, kad jie irgi sušiltų, prisileidau vonią, išsimuilavau ir atsiguliau klausydamasis Hektoro Berliozo „Fantastinės simfonijos“, bet tada, pačiame antrosios dalies vidury, kai jau buvau nusiteikęs patenkintas lipti iš vonios, viskas sustojo, radijas nutilo, šviesa užgeso, ir man buvo aišku, kad antklodė, užmesta ant kėdės atlošo, tuoj atvės.

Ir aš iškart supratau, ką tas Bredfordas padarė: jis ištraukė laidą žmogui, kuris bute su šaltu vandeniu šildosi karštoje vonioje. Žinau, kad aš pats tikrai tokio dalyko nebūčiau padaręs jam ar kam nors kitam. Dar galėčiau taip padaryti žmogui, kuris turi centrinį šildymą, bet likimo bendrui, kuris nuomojasi butą su šaltu vandeniu, — jokiu būdu, niekuomet.

Pasilenkiau per vonios kraštą ir pabeldžiau į grindis, tikėdamasis, kad galbūt įvyko klaida, kad galbūt jis pasigailės ir vėl mane įjungs, bet ne, iš apačios nesigirdi nė garso, neveikia radijas nei šviesa. Vanduo buvo dar šiltas, tad tuo tarpu galėjau pagulėti ir pamąstyti apie niekšingą žmonijos prigimtį stebėdamasis ir kaip žmogus, turintis Jeilio išsilavinimą, gali tyčia paimti elektros laidą ir ištraukti jį iš lizdo palikdamas mane mirtinai sušalti. Vieno tokio klastingo poelgio pakanka, kad prarastum viltį ir pradėtum galvoti apie kerštą.

Ne, keršto aš netroškau. Tiktai elektros, ką gi, turėsiu rasti kitą būdą atvesti Bredfordą į protą. Štai šaukštas, o čia ilgas virvagalys, jeigu pririšiu šaukštą prie virvės, galėsiu atsidaryti langą ir siūbuoti, kad jis barbentų Bredfordui į langą, o tada Bredfordas turėtų suprasti, kad prie kito virvės galo viršuje stoviu aš ir barbenu, kad gaučiau elektros. Jis gali susierzinti ir mėginti šaukštą ignoruoti, bet aš atsimenu, kaip kartą pasakė, kad užtenka varvančio čiaupo ir jis visą naktį negali užmigti, tad jeigu reikės, barbensiu į langą tol, kol jis nebegalės kentėti. Jis, žinoma, galėtų užlipęs laiptais patrankyti man į duris ir pasakyti, kad liaučiausi, bet žinojau, kad taip pasielgti jis niekuomet nedrįs, ir buvau tikras, kad užspeičiau jį į kampą. Man buvo labai jo gaila, ir šiaip, ir dėl to, kad jo motina šešetą mėnesių prarėkė sirgdama kaulų vėžiu, ir ateity aš tikrai stengsiuosi nelikti jam skolingas, tačiau dabar išgyvenu krizę ir man labai reikia radijo, šviesos ir elektrinės antklodės arba turėsiu skambinti Albertai dėl nakvynės, bet jeigu ji paklaustų kodėl, juk negalėčiau pasakyti, kad tai Bredfordas šitiek laiko aprūpino mane elektra. Ją apimtų teisuoliško pasipiktinimo būsena, tokia įprasta Naujajai Anglijai, ir ji pasakytų, kad turėčiau susimokėti savo mokesčius, o ne barškinti šaukštais žmonėms į langus žvarbiais vakarais, ypač į langus žmonėms, kurių motinos mirė rėkdamos nuo kaulų vėžio. Tada aš jai pasakyčiau, kad nėra jokio ryšio tarp mano šaukšto ir mirusios Bredfordo motinos, bet tai nuvestų tik prie dar didesnių nesutarimų ir peštynių, o tuomet turėčiau tiesiog išeiti trenkęs durimis ir šaltyje bei tamsoje grįžti į savo butą.

Buvo penktadienio vakaras, o penktadieniais Bredfordui būdavo išeiginė, tad žinojau, kad į darbą nuo manęs pabėgti jis negalės. Įsivaizdavau, kaip Bredfordas stovi ten, apačioje, su laidu rankoje ir sprendžia, ką jam daryti su šaukštu prie lango. Jis būtų galėjęs tiesiog išeiti iš namų, bet kur jis pasidės? Kas norės eiti su juo į barą išgerti alaus ir klausytis, kaip jo motina rėkdama mirė? Galiausiai jis, ko gero, dar pradėtų visiems pasakoti, kaip kaimynas iš viršaus jį kamuoja su šaukštu, ir bet kuris sutiktasis bare pabėgtų į šalį.

Aš taip ir barbenau vis pailsėdamas kokias kelias valandas, kol staiga atsirado šviesa ir pradėjo groti radijas. „Fantastinė simfonija“ buvo seniai pasibaigusi ir tai mane sunervino, bet atsukau elektrinę antklodę visu pajėgumu, apsimoviau kepuraitę ir pirštines ir sugrįžau į lovą su „Ana Karenina“, tik nebegalėjau skaityti, nes galvą užplūdo tamsa dėl Bredfordo ir jo vargšės motinos iš Kolorado. Jeigu mano mama mirtų nuo kaulų vėžio Limerike ir kas nors iš viršaus pradėtų mane taip kankinti barbendamas šaukštu į langą, aš užlipčiau į viršų ir jį užmuščiau. Dabar pasijutau toks kaltas, kad pagalvojau, jog reikėtų pasibelsti į Bredfordo duris ir pasakyti: man labai nesmagu dėl šaukšto ir tavo vargšės motinos, gali ištraukti laidą, bet lovoje buvo taip šilta ir jauku, kad ėmiau ir užmigau.

Kitą savaitę sutikau jį bekraunantį mantą į sunkvežimį. Kai paklausiau, ar nereikia pagalbos, jis teištarė: bybys. Jis išsikraustė, bet manęs neišjungė ir aš turėjau elektros dar keletą savaičių, kol perdeginau laidą įjungęs elektrinį šildytuvą ir turėjau eiti į Beneficial Finance Company paskolos, kad galėčiau susimokėti mokesčius už elektrą ir mirtinai nesušalčiau.

39

Mokytojų valgykloje senbuviai sako, kad klasė yra kovos laukas, kad mokytojai yra kariai, nešantys šviesą tiems prakeiktiems vaikigaliams, kurie nenori mokytis, o nori tik sėdėti padėję užpakalius ir kalbėtis apie filmus, automobilius, seksą ir apie tai, ką veiks šeštadienio vakarą. Taip jau yra šitoje šalyje. Čia mokslas nemokamas, bet niekas jo nenori. Ne taip kaip Europoje, kur mokytojus gerbia. Vaikų tėvams šioje mokykloje tai nė kiek nerūpi, nes jie patys nėra baigę vidurinės. Jie neturėjo tam laiko, jie turėjo rūpintis, kaip išgyventi per Depresiją, ir kariauti — Antrajame pasauliniame ir Korėjoje. O kur dar visi biurokratai, kurie patys niekad nenorėjo mokytojauti, visi suknisti direktoriai, direktorių pavaduotojai ir vedėjai, kurie pabėgo iš klasės taip greitai, kaip tik nešė jų trumpos kojos, o dabar leidžia laiką kibdami prie mokytojų.