Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jis prieina prie mano stalo, žiūri į atviruką, šypsosi. Tai atrodo, kad jie jus mėgsta, a? Ir kiek jau čia esate? Savaitę?

Beveik.

Na, tai labai puiku, bet pamėginkite grąžinti juos prie darbo. O kai pasuka durų link, jam iš paskos nuaidi: linksmos Pedžio dienos, ponas Sorola, bet jis išeina nė neatsisukęs. Kažkas klasės gale sako: ponas Sorola yra apgailėtina itališka jūrų kiaulė, ir prasideda peštynės. Jos baigiasi tik po to, kai pagrasinu jiems testu iš „Tavo pasaulio“. O tada kažkuris pareiškia: tas Sorolane koks tai italas. Jis — suomis.

Suomis? O kas yra suomis?

Iš Suomijos, durniau, kur visada tamsu.

Jis neatrodo kaip koks tai suomis.

Eik tu, šūdo gabale, o kaip suomiai atrodo?

Nežinau, bet jis man suomis neatrodo. Galėtų būti koks tai sicilietis.

Jis ne sicilietis. Jis suomis, lažinuosi iš dolerio. Kas nori lažintis?

Norinčiųjų lažintis neatsiranda, ir aš sakau: gerai, atsiverskite sąsiuvinius.

Jie pasipiktina. Atsiversti sąsiuvinius? Šiandien Pedžio diena, mes jums tiek visko pridovanojom, atviruką ir šiaip, o jūs mums liepiat atsiversti sąsiuvinius.

Žinau. Ačiū už atviruką, bet šiandien yra paprasta mokslo diena, artėja testai, mums reikia eiti prie „Tavo pasaulio“.

Per visą klasę nuvilnija atodūsiai, ir žalia dienos spalva pasitraukia. Ak, ponas Makortai, kad jūs žinotumėt, kaip mes tos knygos nepernešam.

Ak, ponas Makortai, ar negalėtumėt pasakot mumis apie Airiją ir panašiai?

Ponas Makortai, papasakokit apie savo draugę. Ji tikriausiai labai graži. Jūs toks fainulka. Mano mama išsiskyrusi. Ji norėtų su jumis susipažinti.

Ponas Makortai, aš turiu jūsų amžiaus seserį. Ji turi gerą darbą banke. Jai patinka visa ta sena muzika, Bingas Krosbis ir panašiai.

Ponas Makortai, per televizorių mačiau tokį airišką filmą „Tylusis žmogus“, kur Džonas Veinas muša žmoną, neprisimenu jos vardo — ar ten, Airijoj, visi taip daro — muša savo žmonas?

Jie padarytų viską, kad tik išvengtų „Tavo pasaulio“. Ponas Makortai, ar jūs savo virtuvėj laikydavot kiaules?

Mes neturėjome virtuvės.

Aa, bet jei neturėjot virtuvės, tai kaip virdavot maistą?

Turėjom ugniakurą, kur išsivirdavom arbatai vandens, ir valgėme duoną.

Jie negalėjo patikėti, kad mes neturėjom elektros, ir norėjo sužinoti, kur laikydavom maistą, jei nebuvo šaldytuvų. Tas, kuris klausė apie kiaules virtuvėje, tvirtino, kad šaldytuvus turėjo visi, bet kitas berniukas pasakė, kad anas klysta, kad jo paties mama užaugo Sicilijoje ir šaldytuvo neturėjo, o jeigu tas kiaulė juo netiki, tai juodu galį po pamokų susitikti kokiame tai tamsiame skersgatvyje, iš kur paskui vienas nebeišeitų. Tada mergaitės liepė jiems nusiraminti, o viena pasakė, kad jai labai manęs gaila, jog teko šitaip gyventi, ir kad jeigu laiką būtų galima atsukti atgal, ji parsivestų mane namo ir leistų nusimaudyti vonioje ir gulėti ten tiek, kiek panorėčiau, o tada galėčiau valgyti viską, kas yra šaldytuve, visai visai viską. Ir visos mergaitės pradėjo linksėti galvomis, o berniukai nutilo, ir aš apsidžiaugiau, jog nuaidėjo skambutis ir galėjau pabėgti į mokytojų išvietę, kad niekas nepamatytų keistų emocijų, kurios mane apėmė.

Aš pradedu perprasti moksleivių atidėliojimo taktikos meną, kaip jie pasinaudoja kiekviena proga, kad tik išvengtų darbo. Jie meilikauja ir įtikinėja, ir pridėję ranką prie širdies skelbia, kad numirs, jeigu nepapasakosiu apie Airiją ir airius, jie seniai troško manęs paklausti, bet nusprendė palaukti iki Švento Patriko dienos, žinodami, kad norėsiu iškilmingai paminėti savo tradicijas, religiją, viską, ir ar negalėčiau jiems papasakoti apie airišką muziką, ir ar tiesa, kad Airijoje ištisus metus žalia, o merginų nosytės yra tokios fainos ir riestos, o vyrai tik geria, geria ir geria, ar tai tiesa, ponas Makortai?

Po klasę skamba grasinimai ir pažadai. Aš šian mokykloje nesėdėsiu. Aš varysiu į miestą, į paradą. Katalikų mokyklos tai turi išeiginę. Aš irgi katalikas. Tai kodė man ne išeiginė. Eina šikt. Po šitos pamokos aš vyniojuosi į keltą ir papūskit man į šikną. Džoji, tu varai?

Nea. Mama mane užmuštų, aš gi ne airis.

Nu ir kas? Aš irgi ne airis.

Bet airiai nori, kad tam jų parade būtų tik airiai.

Nesąmonė. Tame parade būna ir negrų, o jeigu jau įsileidžia negrus, tai kodė aš turėčiau čia sėdėti, kai esu italas katalikas?

Jiems tai nepatiks.

O man dzin. Airių čia iš viso nebūtų, jei Kolumbas nebūtų šitos šalies atradęs, o Kolumbas buvo italas.

Mano dėdė sakė, kad jis buvo žydas.

Eik sau, pabučiuok man į subinę, Džoji.

Klasėje oras įkaista, pasigirsta kvietimai muštis, pirmyn, duok jam, Džoji, dėk, nes muštynės — tai dar vienas būdas tempti laiką ir trukdyti mokytojui vesti pamoką.

Laikas įsikišti: užtenka, nurimkite, atsiverskite sąsiuvinius, ir vėl pasigirsta skausmo balsai: sąsiuvinius, sąsiuvinius, ponas Makortai, ir kodėl jūs su mumis taip elgiatės? Mes Pedžio dieną visai nenorim tų kokių tai „Tavo pasaulis ir tu“. Mano mamos mama buvo airė ir mes turėtume airius pagerbti. Nu kodė jūs negalit mumis papasakot apie mokyklą Airijoje, nu kodė?

Na gerai.

Esu naujas mokytojas, pralaimėjęs savo pirmąją kovą, ir viskas dėl švento Patriko. Likusią dalį dienos pasakoju šitai klasei ir visoms kitoms klasėms apie savo mokyklą Airijoje, apie mokytojus su lazdomis, dirželiais ir vytelėmis, kaip reikėdavo viską kalti atmintinai ir atpasakoti, kaip mokytojai būtų mus užmušę, jeigu būtume mėginę peštis per pamokas, kaip neleisdavo nei klausti, nei diskutuoti, kaip užbaigdavome savo mokslus sulaukę keturiolikos ir tapdavome pasiuntinukais arba bedarbiais.

Pasakoju jiems apie Airiją, nes neturiu pasirinkimo. Mokiniai gudriai naudojasi proga ir aš esu bejėgis. Galėčiau jiems pagrasinti su „Tavo pasauliu“ bei „Sailasu Marneriu“ ir manyti, kad kontroliuoju padėtį, kad mokau, bet žinau — tada pasipiltų prašymai išleisti į tualetą, pas seselę, pas konsultantą ir ar negalėčiau nueiti paskambinti savo tetai, kuri Manhetene miršta nuo vėžio? Jeigu šiandien primygtinai reikalausiu laikytis pamokos plano, tai tik kalbėsiuosi pats su savimi, o intuicija man sako, kad grupė patyrusių Amerikos moksleivių gali lengvai sutriuškinti nepatyrusį mokytoją.

Ponas Makortai, o kaip su vidurine mokykla?

Aš jos nebaigiau.

Jo, matosi, sako Sebastianas. Ir aš sau pasižadu: palauk, mažas šunsnuki, aš tave dar pričiupsiu.

Užsičiaupk, Sebastianai, sako kiti.

Ponas Makortai, negi Airijoj nebuvo vidurinės?

Vidurinių ten netrūko, bet vaikų iš mano mokyklos jose niekas nelaukė.

Žmogau, kaip norėčiau gyventi šalyje, kur nereikia eiti į kokią tai vidurinę.

Mokytojų valgykloje išsiskiria dvi mąstymo kryptys. Mokyklos senbuviai kalba: tu esi jaunas, esi naujokas, bet nesileisk, kad tie prakeikti vaikigaliai liptų ant galvos. Jie turi žinoti, kieno viršus per pamokas, ir nepamiršk, kad čia tavo viršus. Mokant labai svarbu kontrolė. Jei nėra kontrolės, mokyti negali. Tavo valioje — praleisti ar sukirsti, ir jie, po šimts, patys puikiai žino, kad jeigu susikirs, tai šioje visuomenėje jiems vietos nebus. Va tada tai galės eiti šluoti gatvių ar plauti indų ir patys bus dėl to kalti, tie maži šunsnukiai. Tik neužsileisk, kad šiktų ant galvos. Tu esi valdžia, žmogus su raudonu parkeriu.

Daugelis senbuvių pergyveno Antrąjį pasaulinį karą. Bet apie tai jie nekalba, tik kartais užsimena apie nesėkmes prie Monte Kasino, apie Kyšulio mūšį, japonų karo belaisvių stovyklas, apie tai, kaip įvažiavo tanku į Vokietijos miestą ir ieškojo motinos giminių. Jeigu visa tai perėjai, tai neleisi, kad vaikai šiktų tau ant galvos. Tu juk dėl to kovojai, kad jie galėtų kasdien subines išvertę sėdėti mokykloje ir gauti mokyklinius pietus, dėl kurių dabar nuolat inkščia, apie tokius dalykus tavo tėvas ar motina galėjo tik pasvajoti.