Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jaunesni mokytojai galvoja šiek tiek kitaip. Jie išklausė pedagoginės psichologijos ir švietimo filosofijos kursus, skaitė Džoną Diujį ir sako, kad vaikai — taip pat žmonės ir kad turime atsižvelgti į jų poreikius.

Nežinau, kas tai per poreikiai, apie kuriuos tas Džonas Diujis kalbėjo, bet ir neklausiu, nes nenoriu, kad visi pamatytų, koks esu neišprusęs. Jaunesnieji klausosi, ką kalba vyresnieji, ir purto galvas. Jie sako, kad karas jau pasibaigė, o vaikai — tai ne priešai. Tai juk mūsų pačių vaikai, dėl Dievo meilės.

Vienas iš vyresniųjų atrėžia: susikiškit tuos poreikius į subinę. Tu iššok iš lėktuvo į lauką, kur pilna kopūstgalvių fricų, va tada tai žinosi, kas yra poreikis. Ir Džonas Diujis gali pabučiuoti man į subinę. Kaip ir visi kiti prakeikti universitetų profesoriai, kurie peza apie mokytojavimą, bet neatpažintų vidurinės mokyklos moksleivio, net jeigu tas prie jų prieitų ir paleistų čiurkšlę jiems ant kojos.

Stenlis Garberis sako: gryna teisybė. Kiekvieną dieną mes apsiginkluojant ir einam į mūšį. Visi pradeda juoktis, nes Stenlis dirba lengviausią darbą mokykloje, jis — tarsenos mokytojas, nė popierizmo, nė vadovėlių, tad, po šimts, apie kokius mūšius jis dar vapa? Jis sėdi prie savo stalo su keliais mokiniais klasėje ir klausinėja, apie ką jie norėtų šiandien kalbėtis, jam tereikia taisyti jų tartį. Stenlis man pasakoja, kad iš tikro tai tokio amžiaus jau per vėlu jiems padėti. Čia tau ne „Mano puikioji ledi“, o jis— ne koks profesorius Henris Higinsas. Tomis dienomis, kai jam nėra nuotaikos arba jie nenori kalbėti, jis juos tiesiog paleidžia, o pats ateina į valgyklą ir aptarinėja pasibaisėtiną Amerikos švietimo sistemos būklę.

Ponas Sorola šypsosi Stenliui pro cigaretės dūmą. Na, pone Garberi, sako jis, tai koks jausmas išėjus į pensiją?

Stenlis irgi nusišypso. Tai kad, pone Sorola, turėtumėt žinoti pats. Jūs juk jau seniai pensijoje.

Mes visi norėtume nusijuokti, bet su tais direktoriais niekada negali žinoti.

Kai liepiu mokiniams į pamokas atsinešti knygas, jie tvirtina: panelė Mad mumis nedavė jokių tai knygų. Ekonominio pilietiškumo klasės sako: mes nieko nežinom apie kokį tai „Tavo pasaulį“, o anglų klasės tikina akyse neregėję nei „Milžinų žemėje“, nei „Sailaso Marnerio“. Mokymo dalies vedėjas sako: žinoma, tas knygas jie turi, jas gavę turėjo užpildyti knygų kvitus. Patikrink panelės Mad stalčius, atsiprašau, savo stalčius ir juos surasi.

Bet stalčiuose knygų kvitų nėra. Ten guli kelionių brošiūros ir kryžiažodžių knygelės, šūsnis anketų, direktyvų bei laiškų, kuriuos panelė Mad parašė, bet neišsiuntė, keletas laiškų, kuriuos jai atsiuntė buvę mokiniai, Bacho gyvenimas vokiškai, Balzako gyvenimas prancūziškai, o kai paklausiu, negi panelė Mad tikrai neišdalijo jiems knygų ir negi jie nepildė knygų kvitų, visa klasė nutaiso nekaltus veidelius. Jie žvalgosi vienas į kitą ir purto galvas. Ar tu gavai tą knygą? Ne, neatsimenu, kad būčiau gavęs. Ta panelė Mad, ji visiškai nieko nedarė.

Žinau, kad jie meluoja, nes kiekvienoje klasėje atsiranda du ar trys su knygomis, ir nė kiek neabejoju, kad gavo jas įprastu būdu. Mokytojas jas padalija. Mokytojas surenka knygų kvitus. Nenoriu stumti turinčiųjų į nepatogią padėtį, klausinėdamas, kaip jas gavo. Taip elgtis negaliu, nes tuomet jie turėtų pasakyti, kad bendraklasiai meluoja.

Vedėjas susistabdo mane koridoriuje. Na, tai kaip ten su knygomis? O kai papasakoju, kad negaliu trikdyti moksleivių, kurie knygas turi, sako: nesąmonė, ir per kitą pamoką įpuola į mano klasę. Nagi, tie, kurie turi knygas, pakelkite rankas.

Pakyla viena ranka.

Gerai, tai iš kur gavai šitą knygą?

Aa, aš gavau ją, aa, iš panelės Mad.

Ir pasirašei kvitą?

Aa, jo.

Koks tavo vardas?

Džulijus.

O tada, kai gavai šitą knygą, ar visi kiti jų negavo?

Jaučiu, kaip pradeda daužytis širdis ir sukyla pyktis, kad nors ir esu naujokas, čia mano pamoka ir niekam nederėtų taip į ją įsiveržti ir statyti mano mokinių į nepatogią padėtį, dėl Dievo meilės, privalau ką nors pasakyti. Turiu apsaugoti berniuką nuo vedėjo. Aš jau klausiau Džulijaus apie tai, sakau. Tą dieną jo nebuvo pamokoje, o knygą vėliau iš panelės Mad gavo atskirai.

Ak, štai kaip. Ar tikrai taip buvo, Džulijau?

Jo.

O kaip visi kiti? Kada jums išdalijo knygas?

Visi tyli. Jie žino, kad aš pamelavau, ir Džulijus žino, kad pamelavau, ir vedėjas, be abejonės, įtaria mane meluojant, bet nežino, ką daryti. Tik pasako: šitai dar išsiaiškinsime, ir išeina.

Žinia pasklinda iš klasės į klasę ir kitą dieną knygos jau guli ant stalų, ir „Tavo pasaulis ir tu“, ir „Sailasas Marneris“, o kai vedėjas sugrįžta, šį kartą vedinas ponu Sorola, jis nebežino nė ką pasakyti. Ponas Sorola kaip visada tik šypsosi. Ką gi, pone Makortai, tai viskas susitvarkė, a?

Tą dieną, kai mokiniai ir mokytojas sudaro vieningą frontą prieš pašalinius — vedėją, direktorių, knygos ant stalų guli, bet vos tik jie išeina, medaus mėnuo baigiasi ir pasipila skundai, kokios tos knygos nuobodžios, kokios sunkios ir kodėl jie turi jas kasdien tampytis į mokyklą? Per anglų pamoką mokiniai sako: ai, tas „Sailasas Marneris“ tai dar nedidelė knyga, bet jeigu jie turės nešiotis „Milžinus žemėje“, reikės pusryčiams daug prisivalgyti, nes tai labai stora knyga, o jau kokia nuobodi. Ar jiems kas dieną reikės ją nešiotis? O kodė jie negalėtų jos palikti klasės spintoje?

Jeigu paliksite knygas spintoje, tai kaip tada perskaitysite?

O kodė negalima skaityt per pamoką? Visi kiti mokytojai savo klasėms sako: gerai, Henri, skaityk devynioliktą puslapį, gerai, Nense, skaityk dvidešimtą, taip ir perskaito visą knygą, o kai kas nors taip skaitys, mes galėsim padėti galvas ant suolo ir nusnūsti, cha cha cha, juokauju, ponas Makortai.

38

Manhetene mano brolis Malachis su dviem partneriais turi barą, kuris taip ir vadinasi — Malachio baras. Jis vaidina su „Airių artistais“, dalyvauja radijo ir televizijos laidose, jo vardas pasirodo laikraščiuose. Makėjaus profesinėje technikos mokykloje tampu garsus. Dabar mokiniai jau žino mano pavardę ir aš nebesu ponas Makojus.

Ei, ponas Makortai, per televizorių mačiau jūsų brolį. Nu bet jis ir pavaro.

Ponas Makortai, mano mama matė jūsų brolį per televizorių.

Ponas Makortai, o kaip čia jūs dar ne televizijoj? Kaip čia dabar, kad jūs tiktai mokytojas?

Ponas Makortai, jūs gi turite airišką akcentą. Kodė ir jūs negalit būt toks pat juokingas kaip jūsų brolis?

Ponas Makortai, jūs irgi galėtumėt eiti į televiziją. Galėtumėt vaidinti kartu su panele Mad kokioj tai meilės istorijoje, sėdit laive, laikot panelę Mad už rankos ir bučiuojat jos seną susiraukšlėjusį veidą.

Mokytojai susigalvoja išeiti į miestą, į Manheteną, o grįžę man pasakoja, kaip Malachį matė spektaklyje.

Na ir prijuokino tas tavo brolis. Po spektaklio nuėjom su juo pasisveikinti, pasisakėm, kad kartu su tavim dirbam mokykloje, ir jis labai gražiai su mumis pabendravo, bet, brolau, na jis ir mėgsta išgerti.

Maiklas grįžo iš karinių oro pajėgų ir dirba prie baro kartu su Malachiu. Jeigu žmonės nori pastatyti mano broliams išgerti, negi šie atsisakys. Į sveikatą, iki dugno, slainte ir skoal. Kai baras uždaromas, jiems nereikia skubintis namo. Yra ir ilgiau dirbančių vietelių, kur galima gerti ir dalytis istorijomis su policijos inspektoriais ir prabangiomis madam iš prašmatniausių Aukštutinio Istsaido bordelių. O paskui pusryčiauti Rubino bare, Centrinio parko pietinėje pusėje, kur visuomet pilna garsenybių ir yra į ką paganyti akis.