Фрэнк Маккорт - Tataigis

Bet tada pagalvoju apie tai, ką pasakytų Mikė Smol, kai jai pareikščiau: ne, aš nenuėjau į Makėjaus mokyklą. Pradėjau dirbti apskaitininku pas Beikerį ir Viljamsą. Ją ištiktų įniršio priepuolis. Ji paklaustų: ar tai tam mokeisi universitete, kad visą gyvenimą praleistum tikrindamas tuos prakeiktus krovinius dokuose? Ji mane išmestų iš namų ir sugrįžtų į futbolininko Bobo glėbį, o aš likčiau pasaulyje vienas kaip pirštas ir turėčiau vaikščioti į airiškus šokius bei lydėti namo merginas, kurios saugo kūnus vestuvių nakčiai.

Man pačiam dėl savęs gėda, kai pagalvoju, kokios būklės einu į darbą pirmąją mokytojavimo dieną — pagiringas po vakaro, praleisto „Baltojo arklio tavernoje“, net drebantis nuo septynių puodelių kavos, kuriuos išgėriau šį rytą, mano akys — kaip dvi myžalų skylės sniege, veidas per dvi dienas juodai apžėlęs, liežuvis apsinešęs, nematęs dantų šepetėlio, o širdis krūtinėje baigia iššokti iš nuovargio ir baimės, kad reikės stovėti prieš dešimtis Amerikos paauglių. Aš gailiuosi, kam iš viso palikau Limeriką. Būčiau galėjęs ramiai sau gyventi, turėčiau darbą pašte, kuris garantuotų pensiją, nešiočiau laiškus, visi mane gerbtų, būčiau vedęs kokią mielą merginą, vardu Morą, auginčiau porą vaikų, kas šeštadienį išpažinčiau nuodėmes, kas sekmadienį patirčiau malonės būseną, būčiau bendruomenės ramstis ir savo mamos pasididžiavimas, o kai numirčiau Motinos Bažnyčios prieglobstyje, mane apraudotų visas būrys draugų ir giminaičių.

Užkandinėje prie stalo uosto krovikas pasakoja šalia sėdinčiam draugui, jog jo sūnus birželį baigia Šv. Jono universitetą ir kaip jis šitiek metų arė lyg arklys, kad išleistų savo vaiką į mokslus, ir dabar yra labai laimingas, nes sūnus labai vertina tai, ką tėvas dėl jo padarė. Mokslų baigimo dieną jis jausis tikrai nusipelnęs pagyrimo, kad išgyveno per karą ir įstengė išleisti į mokslus savo vaiką, kuris nori būti mokytoju. Jo žmona dėl to labai didžiuojasi, nes ji ir pati norėjo būti mokytoja, bet neturėjo galimybės, užtai džiaugiasi, kad dabar jos svajonę įgyvendins sūnus. Jo mokslų baigimo dieną juodu bus patys laimingiausi tėvai pasaulyje, o tai juk ir yra svarbiausia gyvenime, argi ne taip?

Jeigu šitas žmogus arba Horacijus iš „Uosto sandėlių“ žinotų, kas šiuo metu darosi mano galvoje, jie manęs tikrai nepaglostytų. Jie pasakytų, jog man labai pasisekė, kad turiu aukštąjį išsilavinimą ir galimybę dirbti mokytoju.

Mokyklos sekretorė siunčia mane pas panelę Sisted, ši pas poną Sorolą, tas liepia man eiti pas mokymo dalies vedėją, o anas sako, jog turiu prisiregistruoti pas mokyklos sekretorę, kad gaučiau tabelį, ir kodėl jie mane iš viso pas jį atsiuntė?

Mokyklos sekretorė klausia: aa, tai jau grįžai? Ir parodo, kaip įkišti tabelį į laikmatį ir ką daryti, kad pasižymėčiau, jog atėjau, ir ką, kai išeinu. Ji sako, jeigu turėčiau išeiti iš pastato dėl kokios nors priežasties, netgi per pietus, turiu ateiti pas ją išsiregistruoti ir vėl prisiregistruoti grįžęs, nes niekada nežinai, kada tavęs prireiks, niekada nežinai, kada gali įvykti nenumatytas atvejis, juk negalima leisti, kad mokytojai blaškytųsi pirmyn atgal, tai šen, tai ten, kaip kam patinka. Ji siunčia mane atgal pas panelę Sisted, o ši atrodo nustebusi. Ak, tu jau grįžai, ištaria ir paduoda raudoną Delanio aplanką, kuriame turėsiu žymėti mokinių lankomumą. Ji sako: tu, aišku, žinai, kaip juo naudotis, ir aš apsimetu, kad taip, nes nenoriu pasirodyti kvailas. O tada siunčia atgal pas mokyklos sekretorę pasiimti klasės valandėlės lankomumo žurnalo ir jai aš taip pat turiu meluoti ir sakyti, kad žinau, kaip tas žurnalas naudojamas. Sekretorė sako: jeigu iškils kokių neaiškumų, pasiklausk vaikų. Jie visados žino daugiau negu mokytojai.

Aš drebu nuo pagirių, kavos ir baimės, kas manęs laukia, penkios pamokos, klasės valandėlė, budėjimas, ir galvoju, kaip būtų gerai, jeigu galėčiau lipti į keltą ir keliauti atgal į Manheteną, kur sėdėčiau banke prie stalo ir priiminėčiau sprendimus dėl paskolų.

Kai išeinu į koridorių, patenku į tikrą erzelį. Mokiniai stumdosi, pešasi ir juokiasi. Negi jie nežino, kad aš mokytojas? Negi nemato, kad po pažastim nešuosi du lankomumo žurnalus ir vadovėlį „Tavo pasaulis ir tu“? Pedagogai Limerike tokio elgesio tikrai netoleruotų. Jie marširuodavo po koridorius su lazdomis, ir jeigu nevaikščiojai kaip pridera, galėdavai gauti lazda per šlaunis taip, kad iškart pasitaisydavai.

Ką man dabar daryti su ekonominio pilietiškumo pamoka savo pirmąją mokytojo karjeros dieną, su moksleiviais, kurie mėtosi kreida, trintukais ir sumuštiniais? Kai įžengsiu į klasę ir pasidėsiu knygas ant mokytojo stalo, tada jie, žinoma, mėtytis nustos. Bet jie nenustoja. Jie nekreipia į mane dėmesio ir aš nežinau, ką daryti, o man iš lūpų staiga išsiveržia žodžiai, pirmieji žodžiai, kuriuos ištariu kaip mokytojas: liaukitės mėtytis sumuštiniais. Jie sužiūra į mane tarsi sakydami: o kas čia per tipas?

Skambutis paskelbia pamokos pradžią ir mokiniai susėda į vietas. Jie šnibždasi tarpusavyje, žiūri į mane, juokiasi, vėl šnibždasi, o aš gailiuosi, kad iš viso įkėliau koją į Steiteno salą. Jie sukinėjasi pažiūrėti į lentą, esančią klasės šone, kur kažkas didėlėmis raidėmis pakeverzojo: „Panelės Mad nebėra. Sena karvė išėjo į piansiją“, o kai pamato, kad ir aš ten žiūriu, vėl pasigirsta šnabždesys ir juokas. Kai atsiverčiu vadovėlį „Tavo pasaulis ir tu“, kad pradėčiau pamoką, viena mergaitė pakelia ranką.

Taip?

Mokytojas, negi nepatikrinsit, ko nėra? — Kaipgi, tuoj patikrinsiu.

Tai mano darbas, mokytojas.

Kai ji eina pasisiūbuodama tarp suolų, berniukai pavymui šūkčioja „oho“ ir „tekėk už manęs, Daniela“. Ji užeina už mano stalo, atsisuka į klasę, o kai pasilenkia atversti Delanio aplanko, nesunku pastebėti, kad jos palaidinukė per maža, tad šūkavimas vėl prasideda.

Ji šypsosi, nes žino, ko mus mokė psichologijos knygos Niujorko universitete: kad penkiolikos metų mergaitės branda būna toli pralenkusios bendraamžius berniukus, ir jeigu jie nori joms pavymui parėkauti, tai nieko nereiškia. Ji man šnibžda, kad susitikinėja su abiturientu, futbolininku iš Kurtiso vidurinės, kur mokosi protingi vaikai, o ne gauja būsimų automechanikų tepaluotų beždžionių kaip šitie. Berniukai tai irgi puikiai žino, todėl griebiasi už širdies ir apsimeta, kad alpsta, kai ji iš Delanio kortelių šaukia jų pavardes. Neatrodo, kad ji labai skubėtų su tuo lankomumo žurnalu, tuo tarpu aš kaip kvailys stoviu ir laukiu pasitraukęs į šalį. Žinau, kad tokiu būdu ji nori paerzinti berniukus, be to, ko gero, dar ir flirtuoja su manimi, rodydama, kaip gali valdyti klasę su savo kupinai pripildyta palaidine, ir trukdo pradėti pamoką. Pašaukusi pavardę moksleivio, kuris vakar nebuvo mokykloje, ji iškart pareikalauja raštelio iš tėvų, o jeigu nebuvėlis jo neturi, pareiškia papeikimą ir į kortelę įrašo N. Ir visiems primena, kad surinkus penkias N pažymių knygelėje gali atsirasti F, o tada atsisuka į mane: ar ne taip, mokytojas?

Nežinau, ką pasakyti. Linkteliu. Išraustu.

Kita mergaitė šūkteli: ei, mokytojas, jūs tikras fainulka, ir aš jau raudonuoju kaip burokas. Berniukai griausmingai kvatojasi ir pliaukši per suolus delnais, o mergaitės žvalgosi tarpusavyje ir šypsosi. Jos sako: tu visai išprotėjai, Ivona, tai, kuri mane taip pavadino, o ji joms atsikerta: bet juk taip ir yra, jis tikrai fainulka, ir aš nebežinau, ar mano veidas kada atgaus normalią spalvą, ar man iš viso pavyks ramiai čia stovėti ir pasakoti apie ekonominį pilietiškumą, ar amžinai taip ir liksiu Danielos ir Ivonos valioje.