Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jis sako, kad man atsivėrė nuostabi galimybė iškart stoti prie vairo ir pradėti mokytojo karjerą, esu jaunas, vaikai man patiks, aš jiems irgi, Makėjaus mokykla turi velnioniškai puikų mokymo personalą, pasiruošusį bet kada padėti ir patarti.

Žinoma, aš pasakau: taip, rytoj čia būsiu. Dirbti šioje mokykloje nėra mano svajonė, bet ką padarysi, kai nieko kito rasti negaliu. Aš sėdžiu Steiteno salos kelte ir prisimenu, kaip į Niujorko universitetą atvykę mokytojų verbuotojai iš priemiesčių vidurinių mokyklų pasakė, kad atrodau protingas ir entuziastingas, tik viena problema — mano akcentas. O, jie turi pripažinti, kad jis labai žavingas ir primena jiems mieląjį Barį Ficdžeraldą filme „Viskas pagal mane“, bet bet bet. Jie sakėsi savo mokyklose turį aukštus tarties standartus ir kad nebūtų įmanoma padaryti išimties mano atveju, nes akcentas yra užkrečiamas, o ką pasakytų tėvai, jeigu vaikai grįžtų namo kalbėdami kaip Baris Ficdžeraldas arba Morina O’Hara?

Aš labai norėjau dirbti vienoje iš tų priemiesčių mokyklų, Long Ailande ar Vestčesteryje, kur mokosi gabūs, linksmi, besišypsantys ir mandagūs berniukai ir mergaitės, kurie išsižioję klausytųsi, kai dėstyčiau apie „Beovulfą“, „Kenterberio pasakojimus“, poetus rojalistus ir metafizikus. Visi liktų manimi susižavėję, o paskui, kai tie berniukai ir mergaitės pabaigtų mano dėstomus kursus, jų tėvai neabejotinai pakviestų mane vakarienės į savo puikius namus. Jaunos motinos ateitų pas mane pasikalbėti apie vaikus, ir ką ten žinai, kas atsitiktų, kai šalia nebūtų jų vyrų, tų žmonių su pilkais flanelės kostiumais, o aš slankiočiau po priemiesčius guosdamas jų vienišas žmonas.

Priemiesčius dabar reikės pamiršti. Man ant kelių guli knyga, kuri turės padėti pirmąją mokytojavimo dieną, „Tavo pasaulis ir tu“, ir aš vartau jos puslapius, kur pateikiama trumpa Jungtinių Amerikos Valstijų istorija iš ekonominės perspektyvos, skyriai apie Amerikos vyriausybę ir bankų sistemą, kaip skaityti akcijų biržos puslapius, kaip atsidaryti taupomąją sąskaitą, kaip tvarkyti namų ūkio apskaitą ir gauti įvairias paskolas.

Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra klausimai iš faktų ir klausimai aptarti. Dėl kokių priežasčių 1929 metais kilo krizė akcijų biržoje? Kaip būtų galima panašių krizių išvengti ateityje? Norėdami pinigus taupyti ir gauti pelno jūs: a) padėsite juos į stiklainį, b) investuosite į Japonijos akcijų rinką, c) laikysite po čiužiniu, d) padėsite į taupomąją sąskaitą.

Čia siūlomos ir įvairios užduotys, su papildymais, kuriuos kažkoks mokinys prirašė pieštuku. Sušaukite namie susirinkimą bei su tėčiu ir mama aptarkite šeimos finansus. Pagal tai, ką išmokote skaitydami vadovėlį, pateikite jiems siūlymų, kaip būtų galima pagerinti namų ūkio apskaitą. (Papildymas: nenustebkite, jeigu jie už tai jus prilups.) Surenkite su klase ekskursiją į Niujorko akcijų biržą. (Jie labai džiaugsis, galėdami visai dienai ištrūkti iš mokyklos.) Pagalvokite, kokio naujo produkto reikia jūsų bendruomenei, ir įkurkite mažą įmonę, kad galėtumėte jį tiekti. (Pabandykite ispaninį vabalą.) Parašykite Federaliniam rezervo fondui ir pasakykite jiems, ką apie juos manote. (Paprašykitę, kad šiek tiek paliktų ir mums.) Apklauskite keletą žmonių, kurie prisimena 1929 metų krizę, ir parašykite tūkstančio žodžių pranešimą. (Paklauskite jų, kodėl jie nenusižudė.) Parašykite rašinėlį apie tai, kaip dešimtmečiam vaikui paaiškintumėte, kas yra aukso standartas. (Tai padės jam užmigti.) Parašykite pranešimą apie tai, kiek kainavo pastatyti Bruklino tiltą ir kiek tai galėtų kainuoti dabar. Pagrįskite detalėmis. (O jeigu ne...)

Keltas plaukia pro Eliso salą ir Laisvės statulą, o aš toks susirūpinęs dėl ekonominio pilietiškumo, kad dabar nė nepagalvoju apie milijonus čia išsilaipinusiųjų ir tuos, kurie buvo išsiųsti atgal dėl niekam tikusių akių ir silpnų krūtinių. Nė neįsivaizduoju, kaip sugebėsiu atsistojęs prieš amerikiečius paauglius kalbėti apie valdžios rūšis ir aiškinti taupymo privalumus, kai pats esu visur prasiskolinęs. Keltas prisišvartuoja, o aš, dar pagalvojęs apie tai, kokia diena manęs laukia rytoj, nusprendžiu, kad nebūtų nieko bloga, jeigu dabar užsukčiau į Bean Pot barą ir išgerčiau keletą alaus, o po tų kelių alaus dar nuvažiuočiau traukiniu į „Baltojo arklio taverną“ Grinvič Vilidže paplepėti su Pėdžių ir Tomu Klensiais ir pasiklausyti jų dainuojant. Kai paskambinu Mikei, kad pasidalyčiau naujienomis apie savo naująjį darbą, ji klausia, kur aš esu, ir atskaito paskaitą apie tai, kad labai kvaila sėdėti bare ir iki vėlumos gerti alų, kai rytoj svarbiausia mano gyvenime diena, ir kad verčiau jau neščiau subinę namo, jeigu noriu sau gero. Kartais Mikė kalba kaip jos senelė, kuri tau visados paaiškins, ką turėtum daryti su savo subine. Nešk savo subinę čia. Trauk savo subinę iš lovos.

Mikė teisi, bet ji pati tai mokėsi vidurinėje ir žinos, ką pasakyti klasei, kai pradės mokytojauti, o aš, nors ir baigiau universitetą, nė neįsivaizduoju, ką rytoj sakysiu tiems panelės Mad mokiniams. Ar man elgtis kaip Robertui Donatui iš filmo „Viso gero, pone Čipsai“ ar kaip Glenui Fordui filme „Mokyklos džiunglės“? Ar įžengti į klasę pasipūtusiam kaip Džeimsas Kagnis, ar įžygiuoti kaip airių mokytojai — su lazda, diržu ir riksmais? Jei mokinys paleistų popierinį lėktuvėlį, kuris atlėktų tiesiai į mane, ar man reiktų prikišti nosį jam prie veido ir pasakyti, kad dar vienas kartas, vaikine, ir tau blogai baigsis? Ką darysiu, jei mokiniai persisvers per langą ir pradės šūkauti kieme slampinėjantiems draugams? O kas, jeigu klasėje pasitaikys tokių kaip „Mokyklos džiunglėse“, kurie vaidins kietus ir manęs neklausys, o tada ir visi kiti pradės mane niekinti?

Pedis Klensis baigia dainuoti ir sako, kad nė už ką nesutiktų būti mano vietoje. Visi žino, kokios yra Amerikos vidurinės, būtent — džiunglės. Turėdamas universiteto diplomą negi negalėčiau tapti teisininku ar verslininku ar daryti dar ką nors, iš ko galėčiau gerai uždirbti? Jis pažįsta keletą mokytojų čia, Vilidže, visi jie tik ir laukia progos ištrūkti iš mokyklų.

Jis irgi teisus. Visi jie teisūs, o aš dabar taip apkvaitęs nuo išgerto alaus, kad jau nebesijaudinu. Grįžtu į savo butą ir nė nenusirengęs krintu į lovą, tačiau kad ir kaip būčiau nuvargęs nuo šitos ilgos dienos ir alaus, miegas manęs neima. Vis atsikeliu ir paskaitinėju kokį skyrių iš „Tavo pasaulio“, tikrinuosi, ar mokėčiau atsakyti į klausimus iš faktų, bandau įsivaizduoti, ką kalbėčiau apie akcijų rinką, skirtumus tarp akcijų ir obligacijų, tris valdžios rūšis, tokių ir tokių metų ekonominį nuosmukį, o tokių ir tokių ekonominę depresiją. O užmigti vis nepavyksta, tad nusprendžiu verčiau keltis ir nueiti prisigerti kavos, kad savo svarbiąją dieną nenulūžčiau.

Vos praaušus jau sėdžiu kavinėje Hudzono gatvėje su uosto krovikais, sunkvežimių vairuotojais, sandėlių darbininkais ir apskaitininkais. Ir kodėl negalėčiau gyventi kaip jie? Jie atidirba aštuonias valandas, pasiskaito Daily News, pažiūri beisbolą, išgeria alaus, eina namo pas žmonas, augina vaikus. Jų algos geresnės nei mokytojų ir jiems nereikia jaudintis dėl ekonominio pilietiškumo vadovėlių ir paauglių, kuriems galvoje vien seksas ir kurie visai nenori sėdėti tavo pamokoje. Išdirbę dvidešimt metų darbininkai gali išeiti į pensiją ir šildytis Floridos saulėje, laukdami, kol padavėja atneš pietus ar vakarienę. Galėčiau paskambinti į Makėjaus profesinę technikos mokyklą ir pasakyti: galit mane pamiršti, noriu lengvesnio gyvenimo. Galėčiau pasakyti ponui Sorolai, kad „Beikerio ir Viljamso sandėliuose“ reikia apskaitininko, ir mane, turintį aukštąjį išsilavinimą, ten priimtų išskėstomis rankomis, o tuomet visą likusį gyvenimą man reiktų tik stovėti ant platformos su krovinių deklaracijomis ir tikrinti, kas atvežama ir išvežama.