Фрэнк Маккорт - Tataigis

Mikė susiranda mažą butelį Henrio gatvėje Bruklin Haitse. Ten yra ir tualetas, tad niekas jos nekamuoja dėl tualetinio popieriaus. Ji sako, kad mano butas baisus ir kad ji nesuprantanti, kaip aš galiu taip gyventi: nei šildymo, nei kur išsivirti valgyti, o dar kaimynai italai rėkia dėl tualetinio popieriaus. Ir taip manęs gailisi, kad leidžia nakvoti pas save. Ji verda nuostabius pietus, nors nežinojo nė kaip ruošti kavą, kai tėvas ją taip ištvojo iš namų.

Kai paskaitos baigiasi, ji išvažiuoja atgal į Rod Ailandą pas savo dantistą išsitirti pūlinio, kurį sukėlė tėvo kumštis. O aš užsiregistruoju vasaros semestrui, skaitau, studijuoju, rašau seminarinius darbus. Kasdien nuo vidurnakčio iki aštuntos dirbu banke, dvi dienas per savaitę vairuoju krautuvą „Beikerio ir Viljamso sandėliuose“ ir svajoju apie Mikę Smol, kuri smagiai ir jaukiai leidžia laiką pas senelę.

Ji paskambina ir praneša, kad senelė nebepyksta ant manęs dėl to, ką pasakiau apie jos lengvą gyvenimą. Ji netgi pasakiusi apie mane kai ką gražaus.

Ir ką gi?

Ji sakė, kad tu turi gražią juodų garbanotų plaukų ševeliūrą, ir jai taip nesmagu dėl to, kas atsitiko su tėvu, kad visai neprieštarautų, jei kokiai dienai ar dviem čia atvažiuotum.

Po to, kas man nutiko banke, galėčiau praleisti Rod Ailande kad ir visą savaitę. Prie manęs kavinukėje Brodo gatvėje, netoli nuo mano darbo, prisėdęs vyras pasisakė girdėjęs mane kalbant vakar vakare ir supratęs, kad esu airis, tiesa?

Taip.

Aha, na va, aš irgi airis, toks airiškas kaip Pedžio kiaulė, mano tėvas kilęs iš Karlou, mama iš Slaigo. Tikiuosi, nesupyksi, kad sužinojau tavo vardą ir išsiaiškinau, jog esi Teamster ir TKA narys.

Mano TKA kortelės galiojimas baigėsi.

Nieko baisaus. Aš atstovauju profsąjungoms, mes bandome įsigauti į tuos supistus bankus, atsiprašau už kalbą. Ar prisidėtum?

Taip, žinoma.

Vadinas, kiek mums pavyko sužinoti, tu vienintelis iš savo pamainos esi turėjęs ką nors bendro su profsąjungomis, ir visa, ko mes iš tavęs prašytume, tai tiesiog pamėtėti vieną kitą užuominą. Kad tu žinai ir jie žino, jog bankai moka šūdinas algas. Taigi, tik keletą užuominų šen ir ten, nedaug, ne iš karto, ir pasimatysime po keleto savaičių. Tai va, sąskaita aš pasirūpinsiu.

Kita diena yra ketvirtadienis, algų diena, ir kai pasiimame savo čekius, mūsų viršininkas pareiškia: šiąnakt tu gali nebedirbti, Makortai.

Jis kalba taip, kad girdėtų visi pamainos darbuotojai. Šią naktį gali nebedirbti, Makortai, ir rytoj taip pat, gali perduoti tai ir savo profsąjungos draugams. Čia bankas ir mums nereikia jokių prakeiktų profsąjungų.

Niekas nieko nesako, nei mašininkai, nei tarnautojai. Tik pritariamai palinksi. Jeigu čia būtų Endis Pitersas, tikrai ką nors pasakytų, bet jis tebedirba pamainoje nuo keturių iki dvylikos.

Pasiimu savo čekį ir kol laukiu lifto, iš savo kabineto išeina vienas iš banko direktorių. Makortas, taip?

Linkteliu.

Tai jau baigi studijas, ar ne?

Baigiu.

O ar nenorėtum baigęs ateiti pas mus į tarnybą? Duotume tau nuolatinį darbą, turėtum sąlygas kilti, po kokių trejeto metelių tavo metinė alga būtų su keturiais nuliais. Juk tu mūsiškis, ar ne tiesa? Airis, taip?

Taip.

Aš taip pat. Mano tėvas iš Viklou, motina — iš Dublino, o kai dirbi tokiame banke kaip šis, durys visur atsiveria, pats supranti, Senovės airių ordinas, Kolumbo riteriai, viskas įmanoma. Saviškiais mes pasirūpinam. O kas rūpinsis, jei ne mes?

Bet mane ką tik atleido.

Atleido? Ką tu čia, po šimts, kalbi? Atleido už ką?

Už tai, kad kavinėje leidausi kalbinamas profsąjungos atstovo.

Ir taip tikrai buvo? Tu iš tikrųjų kalbėjaisi su profsąjungos atstovu?

Taip.

Po galais, pasielgei labai kvailai. Žiūrėk, bičiuli, mes jau išėjome iš anglių kasyklų, nebedirbame virtuvėse ir neberausiame griovių. Mums tikrai nereikia profsąjungų. Ir kada tie airiai susiprotės? Atsakyk man į klausimą. Aš su tavim kalbu.

Aš jam nieko neatsakau, nei dabar, nei kai leidžiamės liftu. Nieko neatsakau todėl, kad mane tas bankas vis tiek atleido, o galų gale nėra čia ką ir sakyti. Visai nenoriu kalbėti apie tai, ar airiai kada susiprotės, ir nesuprantu, kodėl visi, ką tik sutinku, iškart puola man pasakoti, iš kurios Airijos vietovės yra kilę jų tėvai ir motinos.

Tas žmogus norėtų, kad su juo ginčyčiausi, bet aš nesiruošiu jam tokio malonumo suteikti. Geriausia yra tiesiog eiti šalin ir nenusileisti iki jo lygio, kaip sakydavo mano mama. Man pavymui jis šaukia, kad esu asilas, kad pabaigsiu tuo, jog eisiu kasti griovių, nešiosiu alaus statines ir pilstysiu viskį jau apsinešusiems airišiams Blamey Stone bare. Jis sako: Jėzau, negi blogai, kad bandai padėti saviškiams? O keisčiausia, kad jo balse skamba liūdnos gaidelės, tarsi aš būčiau sūnus, kuris jį nuvylė.

Mikė Smol pasitinka mane prie traukinio Providense, Rod Ailande, ir vežasi autobusu į Tivertoną. Pakeliui alkoholio parduotuvėje paimame butelį Pilgrim’s romo, kurį labai mėgsta jos senelė. Senelė Zojė su manim pasilabina, bet neatkiša nei rankos, nei skruosto. Dabar pietų metas ir ant stalo garuoja sūdyta jautiena, kopūstai ir bulvės, nes, anot Zojės, taip valgo airiai. Ji sako, kad turbūt esu pavargęs po kelionės ir tikriausiai norėčiau išgerti. Mikė žiūri į mane ir šypsosi, ir mums abiem aišku, kad tai Zojė norėtų išgerti romo su kokakola.

O kaip jūs, senele? Ar jūs nenorėtumėt išgerti?

Na, net nežinau, bet gerai. Ar tu pilstysi kokteilius, Alberta?

Taip.

Tai žiūrėk, tik nepadaugink kokakolos. Ji ėda man skrandį.

Sėdime svetainėje, kurią gerokai temdo sluoksniai žaliuzių, dieninių ir naktinių užuolaidų. Čia nėra nei knygų, nei žurnalų, nei laikraščių, ir stovi tik pora nuotraukų: Kapitono su kariuomenės leitenanto uniforma ir viena vaikiška Mikės, baltapūkio angeliuko.

Siurbčiojame savo gėrimus tyloje, nes Mikė koridoriuje šneka telefonu, o mudu su Zoje neturime apie ką kalbėtis. Būtų gerai, jei galėčiau pasakyti: kokie jaukūs jūsų namai, bet negaliu, nes man nepatinka, kad čia taip tamsu, kai lauke spigina saulė. Po kurio laiko Zojė sušunka: Alberta, ar visą vakarą taip ir stovėsi prie to prakeikto telefono? Juk turi svečią. Ji kalbasi su Čarliu Moranu, sako ji man. Jie buvo labai geri draugai, kai ėjo į mokyklą, bet, po perkūnais, na jis ir mėgsta paplepėti.

Čarlis Moranas, mat kaip? Mikė palieka mane čia, šitame tamsiame kambaryje, su senele, o pati čiauška su sena mokykline meile. Visas tas savaites, kol plūkiuosi po bankus ir sandėlius, ji Rod Ailande sau šauniai leidžia laiką su Čarliu.

Pasidaryk dar vieną kokteilį, Frenkai, pasiūlo Zojė. Tai reiškia, kad dar vieno nori ir ji, o kai pasako: atsargiau su ta kokakola, ji ėdanti skrandį, romo įpilu dvigubai, tikėdamasis, kad ji nusmigs, o tada galėčiau užsiimti jos anūkėle.

Bet ne, išgėrusi ji tik pagyvėja ir po kelių gurkšnių pareiškia: einam valgyti, po galais. Airiai juk mėgsta pavalgyti, o kai jau sėdim prie stalo, klausia: ar patinka, Frenkai?

Patinka.

Na, tai valgyk. Žinai, ką mėgstu sakyti: valgis be bulvių — ne valgis, o aš net ir ne airė. Ne, po velnių, airiško kraujo tai tikrai neturiu, nors turiu truputėlį škotiško. Mano mamos pavardė buvo Makdonald. Čia juk škotiška, ar ne?

Tataigis.

Ne airiška?

Ne.

Po vakarienės žiūrime televizorių ir ji man sako, kad tas Luisas Armstrongas atrodo baisus kaip velnias ir nieko gero nepadainuoja, ir iškart užsnūsta sėdėdama fotelyje. Mikė ją papurto ir sako, kad eitų į lovą.