Фрэнк Маккорт - Tataigis

Tu čia man neįsakinėsi, po galais. Nors tu ir studijuoji, aš vis tiek tau dar senelė, ar ne taip, Bobai?

Aš ne Bobas.

Ne Bobas? O tai kas tada tu esi?

Aš Frenkas.

A, tas airis. O Bobas yra tikrai mielas jaunuolis. Jis bus karininkas. O kas būsi tu?

Mokytojas.

Mokytojas? Ak štai kaip, na ką gi, kadilako tu nevairuosi, ir ji ropščiasi laiptais į viršų, į savo lovą.

Dabar, kai Zojė jau knarkia savo kambaryje, Mikė, be abejo, apsilankys mano lovoje, bet ne, ji bijanti. Kas bus, jeigu Zojė staiga atsibus ir mus aptiks? Tuomet gaučiau stovėti ant kelio ir stabdyti autobusą į Providensą. Tikra kančia, kai Mikė ateina palinkėti labos nakties ir mane bučiuoja, ir aš net tamsoje žinau, kad ji apsivilkusi savo rožine vaikiška pižama. Oi, ne, ji nepasiliks, senelė gali išgirsti. Man nė kiek nerūpėtų, net jei pats Ponas Dievas dabar miegotų už sienos, sakau aš jai. Ne ne, pakrato galvą ji ir išeina, o aš tik klausiu savęs ir kas gi čia per pasaulis, kur žmonės bėga nuo galimybės pasiausti lovoje.

Vos išaušus Zojė įsijungia siurblį ir bėgiodama su juo iš viršaus į apačią skundžiasi, kad šitas prakeiktas namas atrodo kaip Hogano skersgatvis. Visame name nerastum nė dulkelės, bet ji juk neturi daugiau ką veikti, tai valo ir valo, o apie Hogano skersgatvį rėkauja, kad pastatytų mane į vietą, nes žino, jog aš žinau, kad taip Niujorke vadinosi pavojingas airiškas lindynių kvartalas. Ji skundžiasi, kad dulkių siurblys kaip reikiant nesiurbia, nors nesunku pastebėti, kad jam ir nėra ką siurbti. Ji skundžiasi, kad Alberta miega iki vėlumos, negi dabar ji turinti ruošti pusryčius tris kartus: sau, man ir Albertai?

Užsuka jos kaimynė Ebė, jos geria kavą ir skundžiasi vaikais, nešvara, televizija, tuo prakeiktu baisiuoju Luisu Armstrongu, kuris nemoka dainuoti, nešvara, maisto ir drabužių kainomis, vaikais, prakeiktais portugalais, kurie baigia užvaldyti visą Fol Riverį ir aplinkinius miestelius, buvo blogai, kai viską buvo užėmę airiai, bet tie bent jau kalbėjo angliškai, kol būdavo blaivūs. Jos skundžiasi kirpėjomis“ kurios daug plėšia, bet nemoka atskirti normalios šukuosenos nuo arklio užpakalio.

Ak, Zoje, sako Ebė, kaip tu kalbi.

Po galais, o ką, ne teisybė?

Jeigu čia būtų mano mama, ji nežinotų nė ką galvoti. Ji nesuprastų, dėl ko šitos moterys skundžiasi. Viešpatie aukštybėse, pasakytų ji, jos gi viską turi. Jos gyvena šiltai, švariai ir sočiai ir vis tiek nėra patenkintos. Mano mama ir kitos moterys Limeriko lūšnynuose neturėjo nieko, bet beveik nedejuodavo. Tik sakydavo, kad tokia jau Dievo valia.

Zojė turi viską ir vis tiek skundžiasi įjungusi dulkių siurblį, o galgi tokiu būdu ji meldžiasi, po galais.

Tivertone Mikė yra Alberta. Zojė skundžiasi nesuprantanti, kaip mergina gali norėti tokio prakeikto vardo kaip Mikė, kai turi savą vardą — Agnesė Alberta.

Mes vaikštom po Tivertoną, o aš ir vėl vaizduotėje regiu, kas būtų, jeigu čia mokytojaučiau vedęs Albertą. Turėtume švara tviskančią virtuvę, kur kas rytą gerčiau kavą, valgyčiau kiaušinį ir skaityčiau Providence Journal. Turėtume didelę vonią, kur netrūktų nei karšto vandens, nei storų pūkuotų rankšluosčių, ir galėčiau joje sau drybsoti žiopsodamas į Naraganseto upę pro užuolaidėlę, kuri švelniai plaikstytųsi rytmečio saulėje. Turėtume automobilį, su kuriuo važinėtume į Horsneko paplūdimį ir Bloko salą ir lankytume Albertos mamos gimines Nantukete. Metams bėgant, mano plaukai retėtų, o pilvas atsikištų. Penktadienio vakarais eitume į vietos mokyklos krepšinio rungtynes, ten susipažinčiau su kuo nors, kas mane rekomenduotų užmiesčio klubui. O jeigu ten mane dar ir priimtų, turėčiau pradėti žaisti golfą, o tai man jau būtų galas, pirmas žingsnis į grabą.

Vieno apsilankymo Tivertone gana, kad užsimanyčiau grįžti į Niujorką.

35

1957 metų vasarą baigiu bakalauro studijas Niujorko universitete, o rudenį išlaikau Švietimo tarybos vidurinės mokyklos anglų kalbos ir literatūros mokytojo egzaminus.

Vakarinis laikraštis World Telegram and Sun turi puslapį, skirtą mokykloms, kur mokytojai gali susirasti darbą. Daugiausia laisvų vietų būna profesinėse mokyklose, o draugai jau seniai mane įspėjo: prie profesinių mokyklų nė nesiartink. Mokiniai ten — galvažudžiai. Jie tave sukramtys ir išspjaus. Ar esi matęs filmą „Mokyklos džiunglės“, kur mokytojas sako, kad profesinės mokyklos — tai švietimo sistemos šiukšlių kibiras, o mokytojai ten yra tam, kad sėdėtų ant to kibiro dangčio. Pažiūrėk tą filmą ir iškart bėgsi į kitą pusę.

Samjuelio Gomperso profesinė mokykla Bronkse ieško anglų kalbos ir literatūros mokytojo, bet mokymo dalies vedėjas man paaiškina, kad per jaunai atrodau ir su jų vaikais nesusitvarkysiu. Jis sako, kad jo tėvas kilęs iš Donegolio, o motina iš Kilkenio ir kad jis norėtų man padėti. Saviškiais reikia pasirūpinti, tik kad jo rankos surištos, o tai, kaip jis gūžčioja pečiais ir skėsčioja rankomis, visiškai prieštarauja tam, ką jis kalba. Jis pakyla nuo kėdės, lydi mane iki lauko durų uždėjęs ant peties ranką ir sako, kad bandyčiau pas juos ateiti dar kartą, vėliau, gal po metų dvejų, kai papilnėsiu ir nebeatrodysiu toks nekaltas, jis turėsiąs mane omenyje, tik kad nesivarginčiau grįžti, jeigu sugalvosiu užsiauginti barzdą. Ko jau ko, bet barzdų jis nepakenčia ir į savo mokyklą tų prakeiktų bitnikų neįsileis. O iki to laiko galėčiau pamėginti kreiptis į katalikų vidurines, kur moka ne taip gerai, užtat būčiau su saviškiais, o padorus airių jaunuolis ir turėtų laikytis su savais.

Mokymo dalies vedėjas Greidžio profesinėje mokykloje Brukline sako: jo, jis norėtų man padėti, bet, žinai, tau vaikai neduos ramybės dėl akcento, kuris jiems gali pasirodyti labai juokingas, o mokyti ir taip nelengva, net jei kalbi normaliai, o kai kalbi su akcentu, tai dvigubai sunkiau. Jis pasiteirauja, kaip išlaikiau mokytojo licencijos egzaminų tarsenos dalį, o kai atsakau, kad man išdavė pavadavimo licenciją su sąlyga, jog užsirašysiu į tarties koregavimo kursą, sako: jo, gal geriau ateik, kai nebekalbėsi kaip pelkių Pedis, kuris ką tik išlipo iš laivo, cha cha cha. O tuo tarpu laikykis prie saviškių, jis ir pats esąs airis, tiksliau, trys ketvirčiai airio, nes su kitais niekada nežinosi.

Kai su Endžiu Pitersu nueinam išgerti alaus ir pasiguodžiu, kad negaliu gauti mokytojo darbo, kol nepapilnėsiu, neatrodysiu vyresnis ir neprabilsiu kaip amerikietis, Endis sako: šūdas. Pamiršk mokytojavimą. Eik į verslą. Specializuokis vienoje srityje. Pavyzdžiui, pradėk dirbti su ratų gaubtais. Ištirk rinką. Susirask darbą garaže ir sužinok viską apie ratų gaubtus. Žmonės ateina į garažą, prabyla apie ratų gaubtus ir visi atsisuka į tave. Arba, tarkim, prasideda ratų gaubtų krizė. Rato gaubtas atsikabina, pakyla į orą ir nukerta galvą kokiai pavyzdingai namų šeimininkei, o tada visos televizijos kviečiasi tave, kad sužinotų, ką mano ekspertai. O paskui jau pradedi dirbti sau. Makorto ratų gaubtų prekybos centras. Importuoti ir vietinės gamybos, nauji ir seni ratų gaubtai. Senoviniai ratų gaubtai nusimanantiems kolekcininkams.

Ar jis čia rimtai?

Tai nebūtinai ratų gaubtai. Tik pažiūrėk, kas vyksta akademiniame pasaulyje. Monopolizuoji kokį ketvirtį hektaro žmonijos žinių, kad ir Čoserio falinius įvaizdžius „Moteryje iš Bafo“ arba Svifto pomėgį šūdui, ir savo tyrimų lauką apsitveri tvora. Tą tvorą išpuoši išnašomis ir bibliografijomis. Pakabini įspėjimą: įeiti draudžiama, įsibrovėliai praras savo etatą. Aš pats dabar užsiimu mongolų filosofo paieškomis. Ketinau monopolizuoti kokį airių filosofą, bet radau tik Berklį, kuris jau visas ir be manęs išakėtas nagais. Vienintelis airių filosofas, dėl Dievo meilės. Vienintelis. Negi jūs, airiai, niekada nemąstote? Taigi man liko tik mongolai arba kinai ir, ko gero, dabar dar turėsiu mokytis mongoliškai arba kiniškai, ar kaip ten dar, po velnių, jie kalba, o kai tik ką surasiu, tai jau niekam neatiduosiu. Ar esi kada girdėjęs, kad kas minėtų kokį mongolų filosofą tuose Istsaido kokteilių vakarėliuose, kuriuos taip mėgsti? Gausiu daktaro laipsnį, išspausdinsiu apie savo mongolą keletą straipsnių moksliniuose žurnaluose, kurie nieko nedomina. Skaitysiu mokslingas paskaitas girtiems orientalistams Naujųjų kalbų draugijos konferencijose ir lauksiu, kol pradės plaukti darbo pasiūlymai iš Gebenės lygos14 universitetų arba jų pusbrolių. Įsigysiu tvido švarką, pypkę bei arogantiškų manierų, ir viso fakulteto žmonos kabinsis man ant kaklo, maldaudamos padeklamuoti angliškai erotinės mongolų poezijos, kuri į šalį buvo įvežta pasturgalyje kokio jako ar pandos, atkeliavusios į Bronkso zoologijos sodą. Ir pasakysiu tau dar vieną dalyką, patarimą, jei užsimanytum eiti į magistrantūrą. Kai rinksiesi kursus, visada pasidomėk, apie ką profesorius rašė savo disertaciją, o tada apie tai jam ir varyk. Jeigu jo specializacija — Tenisono vandens įvaizdžiai, tai ir apipilk jį tais įvaizdžiais nuo galvos iki kojų. Jeigu Džordžas Berklis, duok jam pasiklausyti, kas būna, kai pliaukši vienas delnas medžiui virstant miške. O kaip, tu manai, aš perėjau per visus tuos suknistus filosofijos kursus Niujorko universitete? Jei profesorius katalikas, duodu jam Akvinietį. Jei žydas — Maimonidą. Agnostikas? Su agnostiku sunkiau. Niekada nežinai, ką jis sau galvoja, bet visados gali bandyti senuką Nyčę. Tą seną pirdžių gali lankstyti kaip nori.