Фрэнк Маккорт - Tataigis

Tarp platformos darbininkų yra ir vienas juodaodis, Horacijus, jis visuomet sėdi atskirai. Retkarčiais jis šypteli, bet niekada neprataria nė žodžio, nes taip jau yra.

Kai penktą valandą baigiame darbą, kuris nors sušunka: na, gerai, einam išgerti alaus, vieną bokalą, tik vieną, ir mes visi iš tokios minties tik kvatojamės. Mes geriame baruose su uosto krovikais iš prieplaukų, kurie nuolat ginčijasi, ar jų profsąjunga, TKA, Tarptautinė krovikų asociacija, turėtų prisijungti prie Amerikos darbo federacijos ar prie Pramonės organizacijų kongreso, o kai nesiginčija dėl to, tai ginčijasi dėl nesąžiningos samdymo praktikos. Viršininkai ir meistrai eina į kitus barus, toliau nuo uosto, nes žino, kad uosto rajone gali pakliūti į bėdą.

Būna vakarų, kad baruose užsisėdžiu iki vėlumos ir tiek prisigeriu, kad nežinau, kam man iš viso grįžti į Bronksą, kai galima pernakvoti ant platformos, kur benamiai gatvėje kūrena ugnį didelėse statinėse, bet ateina Edis Lincas ir Bario Ficdžeraldo akcentu paliepia: judinkit savo ruras ir šokit ant kojų. Nors man pagirios, norėčiau jam pasakyti, kad „rūra“ tariama su ū ilgąja, bet Edis yra iš Bruklino, be to, dar ir mano viršininkas ir vis tiek visada sakys „rura“.

Kartais prieplaukose naktimis reikia iškrauti laivus, ir jei neužtenka uosto krovikų su TKA kortelėmis, tam darbui samdo ir sandėlių krovikus, tokius kaip aš, su Teamster kortelėmis. Tik turi būti atsargus, kad neatimtum darbo iš uosto krovikų, nes jiems nieko nereiškia paleisti krovimo kablį tau į pakaušį ir įstumti tave tarp laivo ir krantinės, kur greičiausiai būsi sutraiškytas taip, kad niekas neatpažins. Dokuose jie uždirba daugiau nei mes sandėliuose, bet jų darbas nepastovus ir jiems tenka kaskart dėl jo kovoti. Aš irgi turiu savo kablį iš sandėlio, bet man dar neteko jo naudoti ne pagal paskirtį.

Po trijų savaičių sandėlyje, po visų tų kepeninių dešrų ir alaus aš tik dar labiau sulystu. Edis Lincas sako savo bruklinietišku akcentu: dievažy, prisiekiu, tave ir Klifordą galėčiau prakyšti pro žvirblio rurą, judu abudu.

Šitaip per naktis geriant ir dirbant prieplaukose, mano akys ir vėl užsiplieskia. Blogiausia būna, kai reikia krauti maišus su kubietiškais pipirais iš United Fruit laivų. Kartais padėti tegali alus, Edis Lincas net sako: Jėzau Kristau, tas vaikis taip trokšta alaus, kad net pila jį pro akis.

Pinigai sandėliuose yra geri ir aš turėčiau būti visai patenkintas, bet bėda, kad mano galvoje vien sumaištis ir tamsa. Trečiojo aveniu traukinys kas rytą būna kimšte prisikimšęs žmonių su kostiumais ir suknelėmis, švarių, gaivių ir savimi patenkintų. Jie skaito laikraščius ir kalbasi, girdžiu, kaip pasakoja vienas kitam apie atostogų planus arba giriasi, kaip gerai vaikams sekasi mokykloje ar universitete. Žinau, kas rytą jie eis į darbą, kol pasens ir pražils, o tada džiaugsis vaikais ir vaikaičiais, ir galvoju, ar ir aš pats kada taip gyvensiu.

Birželio mėnesį laikraščiuose mirgėte mirga istorijos apie universiteto diplomų įteikimo iškilmes ir laimingų absolventų bei jų artimųjų nuotraukos. Bandau žiūrėti į tas nuotraukas, tačiau traukinys siūbuoja ir svyruoja į šalis, ir aš trankausi į kitus keleivius, kurie dėl darbo drabužių žiūri į mane iš aukšto. Ir man labai maga garsiai paskelbti, kad tai tik laikina, kad ir aš vieną dieną eisiu mokytis ir dėvėsiu tokį pat kostiumą kaip jie.

21

Norėčiau būti stipresnis ir pasakyti „ne“, kai sandėlyje kas nors su šypsena pasiūlo nueiti išgerti vieną alaus, vieną, tik vieną. Turėčiau išmokti atsisakyti, ypač kai esu susitaręs susitikti su Emera ir nueiti į kiną ar suvalgyti viščiuko. Kartais po ilgų išgertuvių skambinu jai ir sakau, kad turėjau dirbti viršvalandžius, bet ji viską supranta, ir kuo daugiau meluoju, tuo šaltesnis darosi jos balsas, kol suprantu, kad toliau skambinėti ir meluoti nebėra prasmės.

Vasarai įpusėjus Tomas sako, kad Emera susitikinėja su kitu, kad ji susižadėjusi ir nešioja didelį žiedą, gautą iš sužadėtinio, draudimo agento iš Bronkso.

Telefonu su manim ji kalbėtis nenori, o kai pasibeldžiu į duris, irgi neįsileidžia. Aš maldauju ją duoti man nors vieną minutę, kad galėčiau pasakyti, kaip pasikeičiau, kaip žadu pasitaisyti ir gyventi padorų gyvenimą, nebekimšti į save kepeninės dešros sumuštinių ir nebelakti alaus iki žemės graibymo.

Ji manęs neįsileisianti. Ji susižadėjusi, o ant jos rankos spindi deimantas, dėl jo aš taip užsiuntu, kad tik norisi daužyti kumščiais sieną, rautis plaukus ir mestis ant grindų jai po kojomis. Nenoriu jos palikti ir grįžti į Logano nakvynės namus su vienu vieninteliu rankšluosčiu, sandėliais, prieplaukomis ir išgertuvėmis iki paryčių, kai visi kiti žmonės pasaulyje, tarp jų ir Emera su savo draudimo agentu, gyvena švarų gyvenimą su kiek tik nori rankšluosčių, švenčia laimingi per diplomų įteikimo iškilmes ir šypsosi tobulais amerikietiškais dantimis, kuriuos valosi po kiekvieno valgio. Noriu, kad ji mane įsileistų ir galėtume pasikalbėti apie ateitį, kai turėsiu kostiumą ir darbą biure ir mes kartu gyvensime, ir aš būsiu apsaugotas nuo pasaulio bei visų pagundų.

Ji manęs neįsileisianti. Jai reikia eiti. Ji turi su kažkuo pasimatyti, ir aš žinau, kad tas kažkas yra jos draudimo agentas.

Ar jis pas tave?

Ji sako, kad ne, bet aš žinau, kad jis ten, ir rėkiu, kad noriu jį pamatyti, tegul tas šunsnukis tik išeina, aš su juo susitvarkysiu, aš jį pritrėkšiu.

Tada ji užtrenkia duris man prieš nosį, o tai mane taip sukrečia, kad mano akys išdžiūva, o iš kūno išgaruoja visa šiluma. Tai mane taip sukrečia, kad pradedu galvoti, jog visas mano gyvenimas — tik serija prieš nosį uždaromų durų, taip pritrenkia, kad net nenoriu eiti į Brefnio barą išgerti alaus. Žmonės gatvėje eina pro šalį, mašinos signalizuoja, bet aš jaučiuosi toks sušalęs ir vienišas, tarsi būčiau uždarytas kalėjimo kameroje. Sėdžiu Trečiojo aveniu traukinyje, kuris važiuoja į Bronksą, ir galvoju apie Emerą ir jos draudimo agentą, kaip jie geria arbatą ir juokiasi iš to, kaip apsigėdinau, galvoju apie tai, kokie švarūs ir sveiki juodu yra, kaip jie negeria ir nerūko, nevalgo net vištienos.

Žinau, taip jau yra visur šioje šalyje, žmonės sėdi savo svetainėse, šypsosi, jaučiasi saugūs, nepasiduoda pagundoms, kartu sensta, nes jie gali pasakyti: ne, ačiū, aš nenoriu alaus, nė vieno bokalo.

Žinau, kad Emera taip daro dėl mano elgesio, žinau, kad ji nori manęs, o ne to draudimo agento, kuris, ko gero, dabar siurbčioja arbatą ir baigia įvaryti jai nuobodulį su savo draudimo istorijomis. Galbūt ji dar persigalvos ir grįš, jei mesiu sandėlį, prieplaukas, kepeninę dešrą, alų ir susirasiu padorų darbą. Juk ne viskas prarasta, Tomas sakė, kad jie ruošiasi tuoktis tik kitais metais, ir jei nuo rytojaus pradėsiu taisytis, tai ji juk, be jokios abejonės, pas mane sugrįš, nors man ir nepatinka mintis, kad draudimo agentas dar ne vieną mėnesį sėdės ant jos sofos, ją bučiuos ir savo letenomis brūžins jai pečius.

Tas draudimo agentas, aišku, yra Amerikos airis katalikas, tą man pasakė Tomas, ir jis, aišku, gerbs jos skaistybę iki pat vedybų nakties, bet aš tai jau žinau, kokios nepadorios būna airių katalikų mintys. Visi jie, kaip ir aš pats, sapnuoja nešvankius sapnus, ypač draudimo agentai. Nė neabejoju, kad ir Emeros vaikinas pagalvoja apie tai, ką jie darys vestuvių naktį, nors jis, aišku, žino, kad visas nešvankias mintis prieš susituokiant teks išpažinti kunigui. Gerai dar, kad man pačiam nereikia tuoktis, nes tada turėčiau išpažinti visus tuos dalykus, kuriuos dariau su moterimis po visą Bavariją ir už sienos su Austrija, o kartais net Šveicarijoje.