Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kariuomenės gydytojas Miunchene sako, kad abu Niujorko ir Lengryso gydytojai yra šūdmaliai, ir lašina man į akis sidabrinį skystį, kuris graužia kaip rūgštis. Jis liepia nustoti inkšti, būk vyras, tu ne vienintelis elementas, kuris gavo šitą infekciją, po galais. Turėčiau džiaugtis, kad nesu Korėjoje su peršauta subine, kad pusė tų storašiknių elementų, kurie dabar yra čia, Vokietijoje, turėtų kariauti su tėvynainiais Korėjoje. Jis liepia man pažvelgti į viršų, žemyn, dešinėn, kairėn, kad lašai patektų į visus akių kampučius. Ir kaip, po velnių, klausia jis, kaip, po velnių, žmogų su tokiom akim jie galėjo paimti į kariuomenę? Gerai dar, kad mane atsiuntė į Vokietiją. Nes Korėjoje, kur turėčiau kovoti su prakeiktais cinkų elementais, man tikrai reikėtų neregių šuns. Turėsiu pagulėti ligoninėje keletą dienų, ir jei tik tavo akys matys, o burna tylės, tai viskas su tavim, elemente, bus gerai.

Nežinau, kodėl jis mane vadina elementu, ir pradedu galvoti, kad akių gydytojai apskritai skiriasi nuo kitų gydytojų.

Geriausia, kai guli ligoninėje, yra tai, kad net su skaudamom akim galiu kiaurą dieną skaityti. Gydytojas sako, kad mano akims reikia poilsio. Ir sanitarui liepia kasdien tam elementui į akis lašinti sidabrinį skystį. O sanitaras, vardu Apolonas, pareiškia, kad gydytojas yra šūdmalys, ir atsinešęs tūbelę man akis tepa penicilinu. Apolonas sakosi pats šį bei tą išmanąs, nes studijavo mediciną, bet dėl nelaimingos meilės turėjo mesti.

Kitą dieną mano infekcijos kaip nebuvę ir dabar bijau, kad gydytojas išsiųs mane į Lengrysą ir taip padarys galą dienoms be rūpesčių, kai galėčiau toliau skaityti Zeiną Grėjų, Marką Tveną ir Hermaną Melvilį. Bet Apolonas sako, kad nesijaudinčiau. Kai tik gydytojas ateis į palatą, turėčiau pasitrinti akis su druska ir jos atrodys kaip...

Dvi myžalų skylės sniege, sakau aš.

Teisingai.

Aš pasakoju jam, kaip kitados Limerike mama liepdavo man pasitrinti druska akis, kad jos nesveikai atrodytų ir vienas bjaurus tipas mums duotų pinigų maistui. Apolonas sako: aha, tai padaryk taip ir dabar.

Jis teiraujasi apie mano kavos ir cigarečių davinį, kurio aš pats, kaip matyti, visai nenaudoju, ir sakosi su mielu noru mane iš jo išvaduosiąs už penicilino tepalą ir gydymą druska. Antraip ateis gydytojas su sidabriniais skysčiais ir aš netrukus vėl būsiu Lengryse ir galėsiu toliau tris mėnesius skaičiuoti paklodes ir antklodes, kol būsiu paleistas iš kariuomenės. Apolonas sako, kad Miunchene knibždėte knibžda moterų ir pasidulkinti tikrai ne problema, bet jam, matai, reikia aukštos klasės aptarnavimo, o ne kekšių kokiam subombarduotam pastate.

Mano nelaimės prasideda nuo Hermano Melvilio knygos „Pjeras, arba Dviprasmybės“, kuri nė kiek neprimena „Mobio Diko“ ir yra tokia nuobodi, kad užmigdo dienos vidury, o kai atsibundu, pasirodo, kad iš miego mane prikėlė gydytojas, jis stovi prie lovos ir mosuoja penicilino tūbele, kurią paliko Apolonas.

Pabusk, velniai griebtų. Iš kur gavai šitą daiktą? Iš to elemento Apolono, ar ne? To prakeikto asilo, kuris nė nebaigė kvailų medicinos mokslų Misisipėje.

Jis nužingsniuoja prie durų ir iškišęs galvą į koridorių šaukia: Apolonai, greitai nešk savo užpakalį šen, o tada pasigirsta Apolono balsas: taip, sere, klausau, sere.

Kad tave kur velniai. Ar tu atnešei šitam elementui šitą tūbelę?

Galima pasakyti ir taip, sere.

Ką tu, po šimts, nori pasakyti?

Jis kankinosi, sere, rėkė akimis.

Kaip, velniai rautų, suprasti — rėkė akimis?

Turiu omeny, iš skausmo. Jis iš skausmo rėkdavo. Tai aš ir daviau jam penicilino.

O kas tau leido, a? Gal tu, po velnių, koks daktaras?

Ne, sere. Aš tik mačiau, kad taip darydavo Misisipėje.

Šikt man ant tos Misisipės, Apolonai.

Taip, sere.

O tu, kareivi, ką tu čia skaitai su tokiomis akimis?

Tai „Pjeras, arba Dviprasmybės“, sere.

O Viešpatie. Ir apie ką, šimts velnių, ji yra?

Nežinau, sere. Atrodo, apie Pjerą, kuris yra įkliuvęs tarp dviejų moterų, tamsiaplaukės ir šviesiaplaukės. Jis sėdi savo kambaryje, Niujorke, ir rašo knygą, bet jam taip šalta, kad tos moterys turi kaitinti plytas ir šildyti jam kojas.

O Viešpatie. Varai atgal į savo dalinį, elemente. Jeigu gali gulėti ant užpakalio ir skaityti knygas apie visokius elementus, vadinasi, jau gali grįžti ir į tarnybą. O tu, Apolonai, atmink: tau pasisekė, jog neišstačiau tavo užpakalio prie sienos sušaudyti.

Taip, sere.

Laisvas.

Rytojaus dieną Vinis Gandija veža mane atgal į Lengrysą ir dabar jau vairuoja be būgnų lazdelių. Jis sako, kad daugiau to daryti negalįs, kad praeitą kartą vos neužsimušė po to, kai atvežė mane į Miuncheną. Juk negali vienu metu ir vairuoti, ir būgnyti, ir žiūrėti, kad tik neišlįstų ta astma, va ir viskas. Turi kažko atsisakyti, taigi jo būgnų lazdelės turės palaukti. Nes jeigu jis pakliūtų į avariją, susižalotų rankas ir nebegalėtų groti, tai teliktų kišti galvą į orkaitę, va ir viskas. Jis laukia nesulaukia, kada galės grįžti į Niujorką ir išeiti pasibastyti po Penkiasdešimt antrąją gatvę, pačią geriausią gatvę pasaulyje. Jis liepia prižadėti, kad Niujorke susitiksime, ir jis nusivesiąs mane į visas geriausias džiazo knaipes, veltui, už dyką, kadangi ten visi jį pažįsta ir žino, kad jei ne prakeikta astma, jis irgi būtų ten pat, kur dabar Krupa ir Ričas, visai ten pat.

Yra įstatymas, pagal kurį galėčiau pasilikti tarnauti dar devynis mėnesius, o tada nebereikėtų šešerius metus būti kariuomenės rezervininku. Jeigu taip padaryčiau, manęs nebegalėtų pašaukti tą pačią akimirką, vos tik Jungtinės Amerikos Valstijos nuspręs ginti demokratiją tolimuose pasaulio kampeliuose. Galėčiau likti čia, sandėlyje, ir dar devynis mėnesius dalyti paklodes, antklodes ir prezervatyvus, gerčiau sau kaime alų, retkarčiais namo palydėčiau kokią merginą ir toliau skaityčiau knygas iš bazės bibliotekos. Galėčiau dar kartą parvažiuoti į Airiją ir pasakyti senelei, kad labai gailiuosi, jog praėjusį kartą palikau ją apimtas įtūžio. Galėčiau užsirašyti į šokių pamokas Miunchene, o jau tada visos Limeriko merginos rikiuotųsi į eilę, kad galėtų pašokti su manim, pasipuošusiu seržanto antpečiais, kuriuos per tą laiką, be abejonės, gaučiau.

Bet negaliu dar devynis mėnesius sėdėti Vokietijoje, kai iš Emeros vis gaunu laiškus, kuriuose ji rašo skaičiuojanti dienas iki mano sugrįžimo. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad taip jai patinku, tad dabar ir ji man patinka už tai, kad jai patinku, nes man tai pirmas kartas gyvenime, kai mergina taip sako. Aš toks laimingas, kad patinku Emerai, jog parašau jai, kad myliu, o kai ji atsako tuo pačiu, pasijuntu lyg devintam danguj ir trokštu tik kuo greičiau susikrauti kelionmaišį, šokti į lėktuvą ir būti kartu su ja.

Rašau jai ir sakau, kaip jos ilgiuosi, kaip sėdžiu Lengryse ir uostau nuo jos laiškų sklindantį kvepalų aromatą. Ir tik svajoju apie tai, kaip mudu gyvensime, kai grįšiu į Niujorką, kaip kas rytą eisiu į darbą, kur sėdėsiu sau šiltai viduje, prie stalo ir pasirašinėsiu svarbius nutarimus. O vakarais mudu vakarieniausime ir eisime anksti į lovą, kad nepritrūktų laiko pasijaudinti.

Žinoma, laiškuose apie pasijaudinimus negaliu nė užsiminti, nes Emera yra tyra, ir jeigu jos motina apie tokias mano svajones sužinotų, tai užtrenktų duris man prieš nosį amžiams, o tada galėčiau stovėti praradęs pirmą ir vienintelę merginą, kuri pasakė, kad jai patinku.

Negaliu pasakoti Emerai ir apie tai, kaip geidžiau studenčių, kai dirbau Biltmoro viešbutyje. Negaliu jai pasakoti ir apie pasijaudinimus, kuriuos patyriau su merginomis Lengryse, Miunchene ir pabėgėlių stovykloje. Nes ji būtų taip šokiruota, kad viską perduotų savo šeimai, ypač vyresniajam broliui Liamui, o tada jau grėstų pavojus mano gyvybei.