Фрэнк Маккорт - Tataigis

O merginų eilė palei sieną plyšta iš juoko. Išraustu visas kaip burokas ir meldžiu Dievą, kad Badas Klensis užgrotų „Trečią valandą ryto“, nes tada galėčiau palydėti Madleną atgal į vietą ir šokius pamiršti amžiams, bet ne, kur tau, Badas pradeda groti lėtą „Saulėtoj gatvėj“, o Madlena stipriai prisispaudžia, man į krūtinę įbeda nosį ir stumdo po šokių aikštelę klupinėdama ir šlubčiodama, kol pagaliau atšlyja ir išrėžia, kad jeigu visi amerikonai taip tesugeba, tai nuo šios dienos ji šoks tik su Limeriko vyrais, kurie žino, kaip reikia, o ne taip kaip čia, ačiū ir už tiek.

O merginos palei sieną kvatojasi dar smarkiau. Juokiasi net ir vyrai, su kuriais niekas neina šokti, kurie tik sėdi ir geria alų, ir aš suprantu, kad galiu jau iš čia dingti, nes po spektaklio, kurį pats ir surengiau, tikrai niekas su manim nebešoks. Jaučiuosi toks beviltiškas ir man taip dėl savęs gėda, jog užsimanau, kad ir jie visi būtų sugėdinti, o vienintelis būdas tai pasiekti yra pradėti šlubčioti ir tikėtis, kad jie manys, jog šlūbčioju dėl karo žaizdų, tačiau kai pradedu šlubčioti durų linkui, merginos iš juoko net spiegia ir iš viso nebežino, kur dėtis, o aš išbėgu laiptais į gatvę taip susigėdęs, kad norėčiau šokti į Šanoną.

Kitą dieną mama sako girdėjusi, kad praėjusį vakarą buvau šokiuose ir kad šokau su Madlena Burk iš Mangreto gatvės, ir kad dabar visi kalba: na, argi ne gražu iš Frenkio Makorto pusės, kad jis pašokdino Madleną su tomis jos kojomis, Dieve mums padėk, o dar ir su ta uniforma, ką jau čia.

Bet man jau vis tiek. Aš niekur su ta uniforma nebeisiu. Rengsiuosi tik civiliniais drabužiais, o tada niekas nebandys apžiūrinėti, ar labai stora mano rūra. O jeigu kada nueisiu į šokius, tai tik stovėsiu prie baro ir gersiu alų su vyrais, kurie apsimeta, kad jiems visai vienodai, kai mergina pasako „ne“.

Dar liko dešimt dienų mano atostogų, bet geriau būtų likę tik dešimt minučių ir aš galėčiau grįžti į Lengrysą ir gauti, ką tik panorėsiu, už svarą kavos ir bloką cigarečių. Mama sako, kad atrodau labai paniuręs, bet aš negaliu paaiškinti tų keistų jausmų, kuriuos jaučiu Limerikui po visų sunkių vaikystės metų, o dabar dar ir dėl to, kad nuėjęs į šokius prisidariau sau gėdos. Manęs nė kiek neguodžia mintis, kad buvau geras Madlenai Burk ir jos kojoms. Juk į Limeriką sugrįžau visai ne dėl to. Niekada daugiau nebandysiu kviesti merginos šokti, prieš tai neįsitikinęs, kad jos kojos vienodo ilgio. Tai neturėtų būti sunku, jei žiūrėsiu, kaip jos eina į išvietę. Kad ir kaip ten būtų, man tikrai daug lengviau bendrauti su Baku ir Rapaportu, net ir su Vėberiu, ir vežioti skalbinius į Dachau.

Bet mamai viso šito pasakoti negaliu. Man sunku išvis kam nors ką nors pasakoti, ypač jei kalbama apie keliones. Iš pradžių turi priprasti prie tokios didžiulės ir galingos vietos kaip Niujorkas, kur gali numiręs pragulėti lovoje ne vieną dieną, nors iš tavo kambario sklistų keistas kvapas, kol kas nors pastebės. O tuomet tave paima į kariuomenę, kur turi apsiprasti su įvairiausių spalvų ir pavidalų vyrais iš visos Amerikos. O kai nuvyksti į Vokietiją, taip ir norisi apžiūrinėti žmones gatvėse ir aludėse. Bet prie jų tu irgi turi priprasti. Jie atrodo kaip normalūs žmonės, bet tau labai norėtųsi pasilenkti prie grupelės susėdusiųjų prie gretimo stalo ir paklausti: gal kuris iš jūsų žudė žydus? Žinoma, per bendrąją orientaciją mums buvo prisakyta prikąsti liežuvį ir su vokiečiais bendrauti kaip su sąjungininkais bendrame kare prieš bedievišką komunizmą, bet vis viena maga to paklausti tiesiog iš smalsumo arba kad galėtum pamatyti jų veido išraišką.

Bet iš visų mano kelionių sudėtingiausias reikalas yra Limerikas. Norėčiau vaikščioti Limeriko gatvėmis ir kad visi manimi žavėtųsi dėl uniformos su kapralo juostelėmis, tikriausiai taip ir būtų, jei tik nebūčiau čia užaugęs, bet dabar mane pažįsta pernelyg daug žmonių, kai šitiek laiko praleidau išnešiodamas telegramas ir dirbdamas Easons, — ir dėl to dabar, kad ir kur pasisukčiau, visur girdžiu: vajėzau, ar tik ne Frenkis Makortas? Kaip šauniai tu atrodai. Kaip tavo vargšės akys ir kaip tavo vargšė motina? Tu taip gerai atrodai, kad tavęs nė pažinti negalima.

Galėčiau apsivilkti kad ir generolo uniformą, aš jiems vis viena būsiu tik Frenkis Makortas, telegramų berniukas nušašusiomis akimis, kurio vargšė motina tiek prisikentėjo.

Kas man Limerike patinka labiausiai — tai vaikštinėti su Alfuku ir Maiklu, nors Maiklas dažniausiai laiką leidžia su kokia mergina, kuri eina dėl jo iš proto. Visos merginos eina iš proto dėl jo juodų plaukų, mėlynų akių ir drovios šypsenos.

O, Maikis Džonas, sako jos, argi jis ne gražuolis?!

Kai jos taip sako jam į akis, jis tik išrausta, ir už tai jos dar labiau jį myli. Mama sako, kad jis šaunus šokėjas, bent jau ji taip girdėjusi, ir niekas už jį gražiau nepadainuos „Kai balandžio liūtys lyja, jos ateina pas tave“. Kartą jis valgė vakarienę ir per radiją išgirdo, kad mirė Alas Džolsonas8, tai tik atsistojo apsipylęs ašaromis ir nuėjo nuo stalo nė nebaigęs vakarienės. O tai tikrai labai rimta, kai berniukas nueina nuo stalo nebaigęs vakarienės, ir tai tik įrodo, kaip Maiklas mėgo tą Alą Džolsoną.

Turėdamas tokį talentą Maiklas jau seniai turėtų būti Amerikoje ir bus, aš tuo pasirūpinsiu.

Būna dienų, kai apsirengęs civiliniais drabužiais vaikštinėju gatvėmis vienas. Man atrodo, kad jei aplankysiu visas vietas, kuriose gyvenome, atsidursiu tarsi praeities tunelyje, ir žinau, kad būsiu labai laimingas išlindęs kitame jo gale. Sustoju prie Limio mokyklos, kur gavau išsilavinimą, kad ir koks jis būtų, geras ar prastas. Čia pat yra ir Šv. Vincento Pauliečio draugija, kur mama vis eidavo, kad išgelbėtų mus nuo bado. Klajoju gatvėmis nuo bažnyčios prie bažnyčios, ir visur vieni prisiminimai. Balsai, chorai, giesmės, kunigų pamokslai ir murmesiai per išpažintį. Kad ir į kokią gatvę užsukčiau, nėra tokių durų, kur nebūčiau pasibeldęs su telegrama.

Sutinku mokytojus iš Limio valstybinės mokyklos, jie sako, kad buvau geras berniukas, nes jau pamiršo, kaip lupo mane su lazda ir rykšte, kai tiksliai neprisimindavau atsakymų iš katekizmo arba datų ir vardų iš sunkios ir ilgos Airijos istorijos. Ponas Skanlonas sako, kad nėra jokio reikalo gyventi Amerikoje, jeigu nesusikrausi turtų, o ponas O’Haloranas, mokyklos direktorius, sustabdo mašiną, kad paklaustų, kaip man sekasi Amerikoje, ir primintų, ką yra pasakę graikai — kad į mokslą nėra karališko kelio. Jis sako, kad labai nustebtų, jeigu aš, atsukęs nugarą knygoms, prisidėčiau prie pasaulio krautuvininkų ir grabaliočiau po riebaluotą pinigų stalčių. O tada nusišypso savo šypsena, panašia į prezidento Ruzvelto, ir nuvažiuoja.

Sutinku ir kunigus iš mūsų bažnyčios, Šv. Juozapo, ir kitų bažnyčių, kur kitados ėjau išpažinties arba nešiau telegramas, bet jie praeina pro šalį. Reikia būti turtingam, kad kunigas tau linktelėtų, nebent jis yra pranciškonas.

Bet aš vis tiek sėdžiu tyliose bažnyčiose ir žiūriu į altorius, sakyklas ir klausyklas. Negalėčiau nė suskaičiuoti, kiek esu išklausęs mišių ir kiek girdėjau pamokslų, kurie man įvarė baimės, ir kiek kunigų buvo šokiruoti mano nuodėmių, kol pradėjau iš viso nebeiti išpažinties. Žinau, kad dabar esu visiškai pasmerktas, nors tikrai nueičiau išpažinties, jei tik rasčiau gerą kunigą. Kartais norėčiau būti protestantas ar žydas, nes jie nežino, ką daro. Nes kai priklausai tikrajam tikėjimui, tai nėra jokių išlygų ir jau nebeištrūksi.