Фрэнк Маккорт - Tataigis

Po arbatos pas tetą Agę ketinu grįžti į viešbučio kambarį, bet bijau, kad mama pažiūrės į mane skausmingu žvilgsniu. O tada man ir vėl reikėtų miegoti senelės lovoje su Maiklu ir Alfuku, ir žinau, kad ten mane negyvai užkapotų blusos. Nuo to laiko, kai išvykau iš Limeriko, daugiau gyvenime jų nemačiau nė vienos, o dabar, kai esu kareivis ir jau turiu ant savo kaulų ir šiek tiek mėsos, jos gali mane suėsti gyvą.

Bet mama sako: ne. Yra miltelių, vadinamų DDT, kurie užmuša viską, ir ji yra jų visur po namus pribarsčiusi. Sakau jai, kad tą patį ant mūsų purškė iš lėktuvėlių, kurie skraidė virš galvų Fort Dikse, kad neužkapotų uodai.

Vis dėlto vienoje lovoje su Maiklu ir Alfuku miegoti ankšta. O dar tas Abatas, atsigulęs savo lovoje kitame kambario gale, kažką niurna ir valgo žuvį su keptomis bulvėmis tiesiog iš popieriaus, lygiai taip pat kaip anksčiau. Nėra lengva užmigti, kai girdžiu, kaip jis valgo, ir prisimenu dienas, kai laižydavau riebalus nuo laikraščio, į kurį buvo suvyniota jo žuvis. Štai ir vėl guliu čia, savo senojoje lovoje, mano kareiviška uniforma kabo ant kėdės, o Limerike niekas nepasikeitė, išskyrus DDT, kuris atbaido blusas. Mane guodžia mintis, kad dabar vaikai su tuo DDT bent jau gali ramiai miegoti ir blusos jų nebekankina.

Kitą dieną mama paskutinį kartą bando prikalbėti dėdę Patą, savo brolį, kraustytis į Džeinsborą kartu su mumis. Jis sako: nė, nė. Taip jis kalba nuo to laiko, kai buvo numestas ant galvos. Niekur jis nevažiuos. Jis pasitiksiąs čia, o kai mes visi išsikraustysim, jis pereis į didžiąją, savo motinos, lovą, kurioje mes visi jau daug metų miegojome. Jis visada tos lovos norėjęs, tai dabar ją turės ir kiekvieną rytą galės gerti arbatą iš senojo saviškės motinos puoduko.

Mano mama į jį pažvelgia ir vėl prasideda ašaros. O aš nebesitveriu kailyje ir noriu, kad ji greičiau rinktųsi daiktus ir eitume. Jei Abatas nori būti toks kvailas ir užsispyręs, tai tegu pasilieka. Ji sako: tu nežinai, ką reiškia turėti tokį brolį. Tau pasisekė, kad su tavo broliais viskas gerai.

Viskas gerai? Apie ką ji čia kalba?

Tau pasisekė, kad visi tavo broliai yra protingi ir sveiki, ir nenukritę ant galvų.

Ji ir vėl pradeda verkti ir klausia Abato, ar jis nenorėtų puodeliuko arbatos, bet jis sako: nė.

Negi jis nenorėtų ateiti į naująjį namą ir smagiai išsimaudyti karštoje vonioje.

Nė.

Ak, Patai, ak, Patai, ak, Patai.

Ašaros ją taip išvargina, kad turi atsisėsti, o jis tik spokso į ją pūliuojančiomis akimis. Kurį laiką jis taip smakso netardamas nė žodžio, o paskui parodo į savo motinos puoduką ir sako: turiu saviškės motinos puoduką ir saviškės motinos lovą, kurios man nedavėt per visus tuos metus.

Alfukas prieina prie mamos ir klausia, ar jau galime eiti į naująjį namą. Jam tik vienuolika ir jis labai nekantrauja. Maiklas jau išėjo plauti indų „Savojos“ restorane, o kai baigs, galės iškart grįžti į naujuosius namus, kur tekės ir karštas, ir šaltas vanduo, ir jis galės pirmą kartą gyvenime nusimaudyti vonioje.

Mama nusišluosto akis ir stojasi. Tai, Patai, tu tikrai neini? Galėtum pasiimti ir tą puoduką, jei jau taip nori, bet lovos pasiimti tikrai negalime.

Nė.

Tuo viskas ir baigiasi. O mama sako: šiame name aš užaugau. Išvažiuodama į Ameriką, aš į jį neatsisukau nė pasižiūrėti. Tataigis. Bet dabar viskas kitaip. Man jau keturiasdešimt ketveri, tataigis, ir viskas visai kitaip.

Ji užsivelka apsiaustą ir atsistojusi vėl žiūri į brolį, o mane tos aimanos jau taip nuvargino, kad norėčiau tiesiog paimti ir ją iš tų namų išstumti. Aš sakau Alfukui: eime, ir mes išeiname pro duris, tad jai belieka sekti iš paskos. Kai ją kas nors įskaudina, jos veidas pabąla, o nosis paaštrėja, taip yra ir dabar. Ji su manimi nekalba ir elgiasi taip, tarsi jai ką blogo būčiau padaręs siųsdamas pinigus, kad ji galėtų turėti bent kiek padoresnį gyvenimą. Aš irgi nenoriu su ja kalbėtis, nes man sunku suprasti, kaip žmogus, netgi jei jis būtų tavo paties mama, gali norėti pasilikti lindynėje su broliu, kuris yra kvailas, nes buvo numestas ant galvos.

Ji taip elgiasi visą kelią, kai važiuojame autobusu į Džeinsborą. O prie naujojo namo durų staiga pradeda raustis krepšyje. O Dieve, sako, aš tikriausiai palikau raktą, o tai tik rodo, kad ji iš viso nenorėjo kraustytis. Taip man kitados dar Fort Dikse pasakė kapralas Danfis. Jo žmona turėjo įprotį palikinėti raktus, o jei jau turi tokį įprotį, tai reiškia, kad nenori eiti namo. Tai reiškia, kad bijai savo namų durų. Dabar turėsiu belstis į gretimas duris, gal man kas leis apeiti iš kiemo, gal liko atdaras koks langas, pro kurį galėčiau įlipti.

Tai man taip sugadina nuotaiką, kad beveik nebeturiu noro džiaugtis naujuoju namu. O mamai viskas atvirkščiai. Vos tik įžengia į koridorių, jos veido blyškumas ir nosies aštrumas kaipmat prapuola. Namai apstatyti baldais, bent jau tą ji buvo sutvarkiusi, ir dabar mama taria žodžius, kuriuos pasakytų visos Limeriko motinos: ką gi, dabar galėtume išgerti ir kokį puodeliuką arbatos. Ji kaip tas kapitonas Boilis, kuris rėkia ant Džunės pjesėje „Džunė ir Povas“: ar-ba-ta, ar-ba-ta, net ir mirštantį tu bandytum pagirdyti puodeliu arbatos.

18

Visus tuos metus, kai augau Limerike, matydavau, kaip žmonės eina šokti į „Kruizo“ viešbutį arba į „Stelos“ šokių salę. Dabar galiu ten nueiti pats, o su amerikietiška uniforma ir kapralo juostelėmis man nebereikia nė trupučio drovėtis merginų. Jei jos paklaus, ar buvau Korėjoje ir ar manęs nesužeidė, nusišypsosiu ir suvaidinsiu, kad nenoriu apie tai kalbėti. Apsimesiu, kad truputį šlūbčioju, tai turėtų būti pakankamai gera dingstis pateisinti savo nerangumą, nes geras šokėjas, tiesą sakant, niekad ir nebuvau. Tikrai turėtų atsirasti bent viena simpatiška mergina, kuri mane atjaus dėl sužeidimo ir pakvies prisėsti prie stalelio ir išgerti limonado ar porterio.

Ant scenos su savo muzikantais stovintis Badas Klensis mane atpažįsta, vos tik įžengiu pro duris. Ir parodo, kad pas jį užlipčiau. Kaip sekasi, Frenki? Tai pargrįžai iš karų, cha cha cha. Gal nori, kad tau paskirtume kokią dainą?

Pasakau, kad pagrotų „Amerikos patrulį“, ir jis kalba į mikrofoną: ponai ir ponios, čia yra vienas mūsiškių, kuris grįžo namo iš karų, Frenkis Makortas. Kai visi į mane sužiūra, pasijuntu kaip devintam danguj. Bet tai ilgai netrunka, nes vos tik užgroja „Amerikos patrulį“, visa šokių aikštelė pradeda suktis ir kraipytis. Stoviu sau prie scenos ir nesuprantu, kaip jie gali šokti kaip niekur nieko, lyg tarp jų nestovėtų tikras Amerikos kapralas. Man nė į galvą nebūtų atėję, kad būsiu taip ignoruojamas, tad dabar, kad išgelbėčiau savo reputaciją, turėsiu eiti ir pakviesti šokti kokią merginą. O tos merginos sėdi ant suolų palei sieną, geria limonadą ir klega tarpusavyje, o kai bandau pakviesti jas šokti, visos tik purto galvas: ne, ačiū. Tik viena pasako „taip“, bet kai atsistoja, pastebiu, kad ji šlubčioja, o tai mane įstumia į keblią padėtį, ir jau svarstau, ar nevertėtų atidėti savo šlubčiojimą, kad ji nepagalvotų, jog iš jos tyčiojuosi. Betgi negaliu versti jos čia taip stovėti visą vakarą, tad išvedu į šokių aikštelę ir iš karto pastebiu, kad visi į mus žiūri, nes ji šlubčioja taip smarkiai, kad vos nepraranda pusiausvyros kiekvienąkart, kai žingteli dešine koja, kuri yra trumpesnė už kairiąją. Man nelabai aišku, ką daryti, kai reikia šokti su mergina, kuri taip smarkiai šlubuoja. Žinau, kad pasirodyčiau tikras kvailys, jei dabar bandyčiau apsimesti irgi šlubuojantis nuo karo žaizdų. Visas pasaulis iš mūsų tik juoktųsi, kai aš žengčiau į vieną pusę, o ji į kitą. Bet blogiausia, kad nežinau, ką su ja kalbėtis. Žinau, kad jei turi ką pasakyti, gali išsigelbėti iš bet kokios padėties, bet bijau net prasižioti. Gal man reikėtų pasakyti, kad labai ją užjaučiu dėl šlubavimo, arba paklausti, dėl ko ji pradėjo šlubuoti. Bet ji nė nesiruošia laukti, kol prabilsiu, ir iš karto mane aprėkia: ar tu čia taip stovėsi ir vėpsosi visą vakarą? Ir man nieko kito nebelieka, tik išsivesti ją į šokių aikštelę, kur Bado Klensio orkestras groja „Catanugos traukinuk, tu parvežk mane namo“. Nesuprantu, kodėl tam Badui būtinai reikia groti greitas melodijas, kai šlubčiojančios merginos kaip ta, su kuria šoku, ir taip vos ne vos įstengia pastatyti vieną koją priešais kitą. Negi jis negalėtų pagroti „Mėnesienos serenados“ arba „Sentimentalios kelionės“, kad galėčiau panaudoti keletą žingsnelių, kuriuos Niujorke išmokau iš Emeros? O mano šokėja jau teiraujasi, gal man pasirodė, kad čia laidotuvės, ir iš jos tarsenos suprantu, kad ji iš Limeriko vargšų rajono. Nagi, amerikonas, judinkis, taip sakydama ji žengia žingsnį atgal ir sukasi ant savo gerosios kojos taip greitai kaip sukutis. Tuo metu į mus atsitrenkia kita šokėjų pora ir sako: galingai, Madlena, tu čia galingai. Na, šiandien tu ir duodi, Madlena. Nušluostytum nosį net pačiai Džindžer Rodžers.