Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kai vyras mane išleidžia, padėkoju, ir man pasidaro įdomu, gal jis kiekvieną liepos dvyliktąją10 mini žygiuodamas su kitais protestantais ir mušdamas būgną, bet iš pažiūros jis labai malonus ir neatrodo, kad yra iš tų, kurie muša būgnus nesvarbu kokia proga.

Visą kelią autobuse į Belfastą ir traukinyje iš Belfasto į Dubliną man vis dar nepraeina noras grįžti pas senelę, kurios galiu nebepamatyti, ir bandyti iškęsti tėvo šypsenėles bei jo „och, je“, bet jau sėdžiu traukinyje į Limeriką ir kelio atgal nebėra. Mano galva pilna vaizdų, regiu tėvą, tetą Emilę ir senelę ir mane užplūsta liūdesys, kai pagalvoju, kaip jie gyvena tame savo ūkyje ant septynių niekam tikusių akrų. Galvoju ir apie mamą Limerike, keturiasdešimt ketverių metų moterį, kuri pagimdė septynis vaikus, iš kurių trys mirė, ir kuriai tereikia, kaip ji pati sako, šiek tiek ramybės, poilsio ir jaukumo. Man liūdna ir dėl kapralo Danfio gyvenimo Fort Dikse, ir dėl Bako Lengryse, jie nebeturės kitų namų, tik kariuomenę, nes nežinojo, ką daryti su išoriniu pasauliu, ir jeigu tuoj pat nesiliausiu apie tai galvojęs, akyse pasirodys ašaros ir prisidarysiu gėdos, nes šitam traukinio vagone sėdi dar penki žmonės, kurie akis išplėtę spoksos į mano ašaras bei uniformą ir sakys: vajėzau, ko tas amerikonas žliumbia? Dabar man, kaip mama pasakytų, pūslė prie pat akies, bet žmonės vagone gali pradėti kalbėti, kad va, matai, kokie egzemplioriai Korėjoje kariauja akis į akį su kinais.

Net jeigu vagone, be manęs, nebūtų nė gyvos dvasios, vis tiek turėčiau valdytis, nes užtenka menkiausios ašarėlės, kad druska pradėtų graužti akis ir jos paraustų, o aš visai nenoriu išlipęs iš traukinio žingsniuoti Limeriko gatvėmis su akimis, atrodančiomis kaip dvi myžalų skylės sniege.

Mama atidaro duris ir griebiasi už krūtinės. Dievo Motina, pamaniau, kad man pasivaideno. Kodėl taip anksti grįžai? Juk tik vakar ryte išvažiavai. Vieną dieną išvyksti, kitą jau parvažiuoji?

Negaliu jai pasakyti, kad grįžau, nes apie ją ir jos baisiąją nuodėmę šiaurėje buvo kalbami labai negeri dalykai. Negaliu jai sakyti, kad tėvas už savo kančias dėl tos jos nuodėmės dabar tenai kone paskelbtas šventuoju. Negaliu jai nieko pasakoti, nes nenoriu, kad mane kamuotų praeitis, nenoriu būti įkaitu tarp šiaurės ir pietų, Tumo ir Limeriko.

Turiu jai meluoti ir sakyti, kad tėvas geria, o tai išgirdus jos veidas ir vėl pabąla, o nosis paaštrėja. Klausiu jos, negi tai ją dar stebina. Argi ne toks jis buvo visą laiką?

Ji sako tikėjusis, kad galbūt jis metė gerti ir mes pagaliau turėsime tėvą, su kuriuo galėtume pasikalbėti, net jeigu jis gyvena šiaurėje. Ji norėtų, kad Maiklas ir Alfukas galėtų pamatytų tėvą, kurį jie vargiai beatsimena, bet tik ne tada, kai jis siautėja. Kai būdavo blaivas, jis buvo geriausias pasaulyje vyras ir geriausias tėvas. Jis visada ką nors padainuodavo, papasakodavo arba pasakydavo kokią pastabą apie tai, kas dedasi su pasauliu, ir ją prajuokindavo. Bet viską sugriovė gėrimas. Jį užpuolė demonai, Dieve mums padėk, ir vaikams buvo geriau be jo. Jai ir vienai dabar visai gerai, kai gauna tą keletą svarų, jai užtenka ramybės, poilsio ir jaukumo, o dabar geriausias daiktas būtų puodeliukas arbatos, nes aš jau tikriausiai mirštu iš bado po visų kelionių į šiaurę.

Paskutines dienas, kurios dar liko Limerike, praleidžiu vaikštinėdamas gatvėmis, nes žinau, kad dabar turėsiu kabintis į gyvenimą Amerikoje ir atgal į Limeriką greitai negrįšiu. Šv. Juozapo bažnyčioje atsiklaupiu prie klausyklos, kur atlikau pirmąją išpažintį. Prieinu prie altoriaus turėklų, kad galėčiau žvilgterėti į vietą, kur vyskupas paplekšnojo man skruostą per konfirmaciją ir padarė mane Tikrosios bažnyčios kariu. Nukeliauju iki Rodeno skersgatvio, kur pragyvenome daugybę metų, ir stebiuosi, kad yra šeimų, kurios ten tebegyvena ir dalijasi bendra išviete. Nors iš namo, kuriame kitados gyveno Daunsai, likę tik griaučiai, o tai ženklas, kad žmonės turi kur išeiti iš šitų lūšnynų. Ponas Daunsas visą šeimą išsivežė į Angliją, taip būna, kai žmogus dirba ir atiduoda atlyginimą žmonai ir vaikams, o ne jį prageria. Galėčiau dabar tik svajoti, kas būtų buvę, jei būčiau turėjęs tokį tėvą kaip ponas Daunsas, bet taip nebuvo ir skundai čia nieko nepadės.

19

Lengryse man liko tik keletas mėnesių ir aš nelabai turiu ką čia veikti, tad didžiąją dienos dalį praleidžiu dirbdamas sandėlyje ir skaitydamas knygas iš bazės bibliotekos.

Skalbtis į Dachau daugiau nebevažiuojam. Rapaportas kažkam papasakojo apie mūsų vizitą pabėgėlių stovykloje, o kai ta istorija pasiekė kapitoną, mus nutempė į štabą, pareiškė papeikimą už nekareivišką elgesį ir uždraudė dvi savaites išeiti iš kareivinių. Rapaportas sako: atsiprašau. Jis nepagalvojęs, kad kažkoks asilas ims ir viską atraportuos vyresnybei, bet jam buvo nesmagu dėl tų moterų stovykloje. Jis pataria man neprasidėti su tokiais kaip Vėberis. Tas Bakas tai dar nieko, bet Vėberis kaip iš medžio iškritęs. Rapaportas sako, kad turėčiau galvoti, kaip įgyti išsilavinimą, kad jeigu būčiau žydas, tik apie tai ir mąstyčiau. Ir iš kur jam žinoti apie laikus, kai Niujorke žiūrėdavau į studentus ir svajodavau, kad būsiu vienas iš jų. Jis sako, kad po to, kai baigsiu tarnybą, turėsiu teisę gauti lengvatas Korėjos karo demobilizuotiesiems ir galėsiu eiti studijuoti, bet kokia man iš to nauda, jei net neturiu atestato? Rapaportas sako, kad nereikėtų galvoti apie tai, kodėl neįmanoma ko nors padaryti. Turėčiau galvoti apie tai, kaip būtų galima tai padaryti.

Štai kaip kalba tas Rapaportas, matyt, taip jau yra, kai esi žydas.

Sakau jam, kad negalėsiu sugrįžęs į Niujorką lankyti vidurinės, nes turėsiu užsidirbti pragyvenimui.

Mokykis vakarais, sako Rapaportas.

Bet kiek tada užtruks tokiu būdu gauti atestatą?

Keletą metų.

Bet taip aš negaliu. Aš gi negalėsiu metų metus dienomis dirbti, o vakarais dar ir lankyti mokyklą. Jau po mėnesio būčiau negyvas.

Tai ką ruošiesi daryti?

Nežinau.

Tai va, sako Rapaportas.

Mano akys raudonuoja ir pūliuoja, ir seržantas Burdikas siunčia mane į medicinos punktą. Kariuomenės gydytojas klausia, kada paskutinį kartą gydžiausi, o kai papasakoju, kad Niujorke buvau pas daktarą, kuris sakė, kad turiu kažkokią ligą iš Naujosios Gvinėjos, jis pareiškia: viskas aišku, kareivi, taip ir yra, tad žygiuok ir nusiskusk sau galvą, o po dviejų savaičių ir vėl čia prisistatyk. Kai esi kariuomenėje, nusiskusti galvą nėra jau taip blogai, nes vis tiek turi nešioti šalmą arba kepurę, išskyrus tuos atvejus, kai eini į bierštubę, nes Lengryso merginos gali pradėti šaukti: vaje, taigi airis susigavo triperį, o jei mėginsi aiškinti, kad tai ne triperis, jos tik paplekšnos tau per skruostą ir pasakys, kad gali ateiti pas jas kada tik nori, triperis visai nesvarbu. Bet per dvi savaites mano akys nepasitaiso ir gydytojas sako, kad teks vėl važiuoti į karinę ligoninę Miunchene pasitikrinti. Jis neatsiprašo ir nepasako, kad suklydo paliepęs man nusiskusti galvą, kad mano galvoje turbūt nė nebuvo pleiskanų ar dar ko nors iš Naujosios Gvinėjos. Tik sako, kad dabar baisūs laikai, rusai telkia prie sienos pajėgas ir kad mūsų kariai turi būti sveiki, jis neįeisiąs, jog akių ligos iš Naujosios Gvinėjos išplistų po visus Europos dalinius.

Mane vėl išsiunčia džipu, šį kartą vairuotojas yra kubietis kapralas Vinis Gandija, kuris serga astma, o civiliniame gyvenime groja būgnais. Jam sunku tarnauti kariuomenėje, tačiau iš muzikos verslo nelabai kas išėję, ir jam reikėję ką nors sugalvoti, kad turėtų iš ko siųsti pinigus šeimai į Kubą. Jį norėję išspirti iš kariuomenės dar per pagrindinius mokymus, mat jo pečiai buvo tokie kaulėti, kad nebuvo ant ko užkabinti šautuvo ir penkiasdešimties milimetrų automato vamzdžio, bet tada jis pamatė paveikslėlį ant Kotex įklotų dėžutės ir jam šovė išganinga mintis. Jėzau. Iš tikrųjų. Pasikiši porą įklotų ant pečių po marškiniais ir jau esi pasiruošęs eiti visur, kur kariuomenė įsakys. Aš prisimenu, kad ir Rapaportas panašiai darė, ir man pasidaro įdomu, ar Kotex kompanija žino, kaip padeda kovojantiems Amerikos vyrams. Visą kelią iki Miuncheno mašinos vairą Vinis laiko alkūnėmis, kad rankos būtų laisvos, ir savo lazdelėmis būgnija į viską, kas tik turi kietą paviršių. Šitaip grodamas jis dar švokščia ir dainų ištraukas: „Pone Kokstavavardas, ką tu šian veiki, bap bap da du bap du du dy du bap“ skamba pagal ritmą, o kai gerokai įsismagina, jam prasideda astmos priepuolis, jis taip sunkiai gaudo orą, kad turi stabdyti džipą ir griebtis inhaliatoriaus. Paskui ilsisi padėjęs ant vairo galvą, o kai ją pakelia, pamatai, kad jam kvėpuoti taip sunku, jog ant skruostų ištrykšta ašaros. Aš turėčiau tik džiaugtis, sako jis, kad mane kamuoja akys, o ne astma. Jei jam perštėtų akys, tai jis būtų labai laimingas. Tuomet jam nereiktų liautis grojus ir ieškoti prakeikto inhaliatoriaus. Perštinčios akys būgnininkui nekliudo. Net jeigu jis apaktų, jam būtų visai vienodai, svarbu tik kad galėtų groti būgnais. O kokia, po šimts, prasmė gyventi, jei negali mušti tų prakeiktų būgnų? Žmonės nė neįsivaizduoja, ką reiškia sirgti astma. Jie dejuoja ir skundžiasi gyvenimu, nors gali lengvai kvėpuoti kada tik panorėję ir tai jiems atrodo savaime suprantama. Jiems užtektų vieną dieną praleisti su astma, vieną vienintelę dieną, ir nuo to laiko jie visą gyvenimą dėkotų Dievui už tai, kad gali kvėpuoti. Kada nors jis išrasiąs prietaisą, kurį grodamas galėtum užsidėti ant galvos ir kvėpuoti, galbūt kažką panašaus į šalmą, o tada tik trauki kaip kūdikis gryną orą ir varai sau būgnais, šūdas, žmogau, tai būtų dieviška. Va Džinas Krupa ir Badis Ričas tai neserga astma, pasisekė tiems šunsnukiams. Jis sako, kad jeigu išėjęs iš kariuomenės aš dar ką nors matysiu, jis nusives mane į knaipes Penkiasdešimt antrojoje gatvėje, o tai geriausia gatvė pasaulyje. Netgi jei nebematyčiau, jis vis tiek mane nusives. Šūdas, žmogau, juk nereikia matyti, kad galėtum klausytis, va tada tai būtų, varinėja sau tokie du Penkiasdešimt antrąja gatve, vienas — baigiantis uždusti, kitas — su balta lazdele arba neregių šunimi. Aš galėsiąs ten sėdėti su vienu vyruku, Rėjumi Čarlzu, kuris yra visiškai aklas, sėdėtume sau abu ir aptarinėtume, ką išgirdome. Ir Vinis pradeda taip kvatotis, kad jam ir vėl prasideda priepuolis. O kai praeina, Vinis sako: ta astma yra tikras šūdas, negali nė pagalvoti apie ką nors juokinga, nes vos tik susijuoksi, iš karto pradėsi dusti. O tai jį irgi užknisa, kai žmonės ramiai sau juokiasi iš visko ir mano, kad tai natūralu, jie nė neįsivaizduoja, kaip sunku groti būgnais, kai sergi astma, niekada nė nesusimąsto — o kaip tada, kai negali juoktis. Tokie dalykai žmonėms nė neateina į galvą.