Фрэнк Маккорт - Tataigis

Niekas nežino, kodėl mums skiria svarą kavos, bet kiti sandėlininkai sako, kad man velniškai pasisekė, jog nerūkau. Jie irgi norėtų nerūkyti, tada galėtų iš vokiečių merginų mainais už cigaretes gauti sekso. Vėberis iš B kuopos sako, kad už bloką cigarečių galėtum gauti žiauriai daug sekso, ir nuo tų savo žodžių taip susijaudina, kad cigarete pradegina skylę A kuopos paklodžių ryšulyje, o Rapaportas, A kuopos sandėlininkas, kuris kaip ir aš į skalbyklą važiuoja pirmą kartą, jam sako: žiūrėk, ką darai, arba taip prilupsiu, kad apsišiksi, o Vėberis atsako: ką tu, tikrai? Tuo metu sunkvežimis sustoja ir Bakas, mūsų vairuotojas, pareiškia: lipkit iš mašinos, čia yra tokia slapta vietelė, kur galima išgerti alaus, o jei pasiseks, užpakaliniame kambarėlyje dar gali būti ir keletas merginų, kurios pasiruošusios padaryti viską, ko užsimanytum, už keletą pakelių cigarečių iš mūsų blokų. Vyrai pradeda prašyti, kad pigiai jiems parduočiau savo cigaretes, bet Bakas man sako: po velnių, nebūk kvailas, Makai, esi visiškai jaunas, tau irgi reikia pasidulkinti, kitaip dar atsisuks koks varžtelis galvoj.

Bakas yra jau žilaplaukis ir turi medalių iš Antrojo pasaulinio karo. Visi žino, kad už nuopelnus mūšyje jis buvo ne kartą paaukštintas, tačiau kaskart taip prisigerdavo ir siautėdavo, kad dabar ir vėl yra tik paprastas eilinis. Bent jau taip šnekama, tačiau aš vis labiau suprantu, kad nesvarbu, kas, ką ir apie ką kariuomenėje sako, čia nieko negali priimti už gryną pinigą. Bakas primena man kapralą Danfį iš Fort Dikso. Kadaise jie buvo tikri padūkėliai ir atliko savo pareigą kare, o taikos metu nežino, ką su savimi daryti, jų negali siųsti į Korėją dėl girtavimo, ir kariuomenė jiems bus vienintelis prieglobstis iki grabo lentos.

Bakas kalba vokiškai ir, atrodo, visus aplink pažįsta bei žino visas slaptas vieteles, kur galima sustoti alaus, nuo Lengryso iki Miuncheno. Tačiau tame užpakaliniame kambarėlyje merginų nėra, o kai Vėberis pradeda skųstis, Bakas atšauna: būk geras, Vėberi, atsipisk. Lįsk sau ana už to medžio ir smaukykis. O Vėberis pareiškia, kad jam nereikia eiti už jokio medžio. Čia laisva šalis ir jis gali smaukytis kur tik panorėjęs. Tuomet Bakas jam sako: gerai, Vėberi, gerai, man nusišikti. Išsitrauk tą savo pimpį ir maskatuok juo atsistojęs kad ir kelio vidury, man tas pats.

Bakas liepia visiems lipti atgal į sunkvežimį ir toliau keliaujam į Miuncheną jau nebestoviniuodami jokiose slaptose vietelėse.

Tie seržantai neturėtų liepti vežti skalbinius į tokią vietą kaip ši, iš anksto nepranešę, kas tai per vieta. O ypač jie neturėtų taip elgtis su Rapaportu, nes jis yra žydas, jie neturėtų laukti, kol jis pats žvilgtelės iš sunkvežimio ir sukliks: o Jėzau, ant vartų pamatęs šios vietovės vardą — Dachau.

Ką jis daugiau darys — šoka lauk iš sunkvežimio, vos tik Bakas pristabdo prie vartų karinei policijai patikrinti, iššoka iš sunkvežimio, lekia Miuncheno plentu ir rėkia kaip išprotėjęs. Bakas patraukia sunkvežimį iš kelio ir mes tik žiūrime, kaip du karo policininkai jį gaudo, o pagavę įgrūda į džipą ir parveža atgal. Širdį skauda matant, koks jis išbalęs, kaip dreba, tarsi būtų ilgai laikytas šaltyje. Jis vis kartoja: atsiprašau, aš atsiprašau, bet negaliu, aš negaliu, o tie karo policininkai su juo elgiasi švelniai. Vienas iš jų nueina į sargybinio būdelę paskambinti, o kai grįžta, Rapaportui sako: gerai, kareivi, tau nebūtina ten eiti. Gali su leitenantu likti čionai ir palaukti, kol jūsų patalynę išskalbs. Tavo ryšuliais pasirūpins bičiuliai.

Kol sunkvežimius iškraunam, galvoju apie vokiečius, kurie mums padeda. Ar jie buvo šitoje vietoje anomis baisiomis dienomis ir ką jie patys apie tai žino? Kareiviai, iškraunantys kitus sunkvežimius, juokauja, kvatojasi ir daužosi ryšuliais, o vokiečiai tik dirba ir nesišypso, ir iš to nusprendžiu, kad jų galvose pilna tamsių prisiminimų. Jeigu jie gyveno Dachau arba Miunchene, juk turėjo žinoti, kas čia per vieta, ir aš norėčiau pasiteirauti, apie ką jie galvoja, kai kasdien čia atvažiuoja.

Bet Bakas pasako, kad jis negali su jais pasikalbėti, nes jie iš viso ne vokiečiai. Tai pabėgėliai iš DP stovyklų: vengrai, jugoslavai, čekai, rumunai. Jie gyvena stovyklose po visą Vokietiją, kol bus nuspręsta, ką su jais daryti.

Kai baigiame išsikrauti, Bakas sako, kad jau pietų metas ir jis einąs į valgyklą. Vėberis irgi. O aš negaliu eiti kartu, kol neapeisiu ir neapžiūrėsiu šios vietovės, apie kurią tiek girdėjau iš laikraščių ir kronikų, kai augau Limerike. Randu lenteles su įrašais hebrajų ir vokiečių kalbomis ir svarstau, ar čia ir yra masinės kapavietės.

Pamatau krosnis su atidarytomis durelėmis ir galvoju apie tai, kas ten dėjosi. Mačiau nuotraukas žurnaluose ir knygose, bet nuotraukos lieka nuotraukomis, o čia ir yra tos pačios krosnys, jei norėčiau, galėčiau jas net paliesti. Nežinau, ar tikrai to noriu, bet jeigu dabar aš iš čia išvažiuosiu ir su skalbiniais nebegrįšiu, tai priekaištausiu sau, kad galėjau pačiupinėti Dachau krosnis, bet jų nė nepaliečiau, tai ką tada pasakysiu savo vaikams ir vaikaičiams? Galėčiau nesakyti nieko, bet kas man iš to, jei būdamas vienas pats sau kartočiau: kodėl tu nė nepačiupinėjai Dachau krosnių?

Taigi, praeinu pro lenteles, liečiu tas krosnis ir svarstau, ar pasielgčiau tinkamai, jei mirusių žydų akivaizdoje sukalbėčiau katalikišką maldą. Jeigu žūčiau nuo anglų rankos, ar prieštaraučiau, jei tokie kaip Rapaportas liestų mano antkapį ir melstųsi hebrajiškai? Ne, aš neprieštaraučiau, nes kunigai sako, kad visos maldos, kurios yra nesavanaudiškos ir kalbamos ne dėl mūsų pačių, pasiekia Dievo ausis.

Bet vis tiek negaliu sukalbėti įprastinių trijų „Sveika, Marija“, nes ten minimas Jėzus, o Jis paskutiniu metu visai neskubėjo žydams į pagalbą. Nežinau, ar tinkamas dalykas yra kalbėti „Tėve mūsų“, kai lieti krosnies duris, bet neatrodo, kad tai padarytų kokios žalos, tad „Tėve mūsų“ ir sukalbu, tikėdamasis, kad žydų mirusieji atleis man už nemokšiškumą.

Makortai, Makortai, šaukia Vėberis nuo valgyklos durų, jie užsidaro. Jeigu nori pietų, tai greitai atvarai čia.

Nešuosi padėklą su lėkšte vengriško guliašo ir duona prie stalo palei langą, kur sėdi Bakas su Vėberiu, bet kai pasižiūriu pro langą, matau krosnis ir man pradingsta noras valgyti tą guliašą, tai pirmas kartas gyvenime, kai atsisakau maisto. Jei Limerike dabar pamatytų, kaip atstumiu maistą, sakytų, kad visiškai išprotėjau, bet kaip galima sėdėti čia ir valgyti guliašą, kai į tave spokso atviros krosnys, o į galvą lenda mintys apie ten sudegintus žmones ir ypač kūdikius. Kai laikraščiai spausdina motinų ir kūdikių, kurie mirė kartu, nuotraukas, kūdikis karste būna paguldytas ant motinos krūtinės ir žinai, kad jie drauge bus ir amžinybėje, o tai vis šiokia tokia paguoda. Bet to niekada nepamatysi Dachau ar kitų konclagerių nuotraukose. Nuotraukos iš ten rodo, kad kūdikiai sumesti kažkur į pašalį kaip kokie šunyčiai, ir galima matyti, kad jei jie iš viso buvo palaidoti, tai tikrai ne prie savo motinų krūtinių ir į amžinybę turėjo keliauti vieni, ir aš sėdžiu čia prie lango ir žinau, kad jei kas nors man pasiūlys vengriško guliašo, kai jau būsiu paleistas iš kariuomenės, visada prisiminsiu tas Dachau krosnis ir pasakysiu: ačiū, ne.

Aš klausiu Bako, ar po tomis lentelėmis yra masinės kapavietės, o jis sako, kad nereikia nė jokių kapaviečių, kai visus sudegini, kaip jie čia, Dachau, ir padarė, tie kalės vaikai.

Vėberis sako: ei, Bakai, aš ir nežinojau, kad tu žydas.