Фрэнк Маккорт - Tataigis

Norėčiau ir aš būti tokios amerikietiškos šeimynėlės narys, prisigretinti prie kurio karininko dukros, šviesiaplaukės mėlynakės paauglės, ir sušnibždėti, kad aš visai ne toks, koks iš pažiūros atrodau. Nors mano veidas nusėtas spuogų, dantys sugedę, o akys raudonos kaip burokas, po baisia išore aš toks pat kaip jie, mano viduje slypi tokia pat švarutėlė siela, svajojanti apie namą priemiestyje su gražiai prižiūrima pievele, po kurią mūsų vaikas, mažasis Frenkas, stumdo triratuką, ir aš tenoriu paskaityti sekmadieninį laikraštį kaip tikras amerikietis tėtis, o paskui nuplausiu ir nušveisiu mūsų naujintelaitį biuiką ir į jį sulipę visi važiuosime pas mamytės senelį ir senelę ir ten susėdę ant sūpuoklių verandoje gersime šaltą arbatą.

Kol kunigas sau bubena atsistojęs prie altoriaus, o aš šnibždu atsakymus lotyniškai, Di Andželas baksteli man į šoną, norėdamas sužinoti, kaip šiandien jaučiuosi, ar nekamuoja pagirios po vakarykščio pasisėdėjimo prie alaus su Danfiu. Norėčiau būti toks kaip Di Andželas, turėti apie viską savo nuomonę ir kad man būtų ant visko nusičiurkšti kaip mano dėdei Pa Kitingui iš Limeriko. Žinau, kad Di Andželas tik juoktųsi, jeigu papasakočiau, kad esu taip nugrimzdęs į nuodėmę, jog bijau eiti išpažinties, kad kunigas nepasakytų, jog esu tiek prisidirbęs, kad nuodėmių atleidimą man galėtų duoti tik vyskupas ar kardinolas. Jis tik nusikvatotų, jei jam pasiguosčiau, jog kartais vakarais bijau užmigti, kad netyčia nenumirčiau ir nepatekčiau į pragarą. Nes kaip Dievas galėjo sukurti pragarą, jeigu jis sėdi čia, kažkur už sienos, su alumi ir cigarete?

Tokiomis valandėlėmis mano galvoje kaip šikšnosparniai plazda tamsūs debesys, ir aš labai norėčiau atidaryti langą ir juos išleisti.

Kunigas kviečia savanorius paimti aukų dėžutes iš koplyčios galo ir pradėti rinkliavą. Di Andželas kumšteli man į šoną ir mudu vaikščiojame tarp eilių vis priklaupdami ir siunčiame aukų dėžutes palei suolus. Karininkai ir puskarininkiai, turintys šeimas, savo aukas leidžia įmesti mažiesiems, ir visa bažnyčia šypsosi, kai vaikai dėl to labai savim didžiuojasi, o tėvai labai didžiuojasi atžalomis. Karininkų ir puskarininkių žmonos šypsosi vienos kitoms, tarsi sakydamos: po Katalikų bažnyčios stogu visi esame viena šeima, nors visiškai aišku, kad vos tik jos atsidurs lauke, bendrumo dvasia beregint išsisklaidys.

Aukų dėžutės keliauja nuo vieno suolo prie kito, kol atsiduria pas seržantą, kuris surinktus pinigus suskaičiuos ir perduos kapelionui. Di Andželas sušnibžda tą seržantą pažįstąs ir kai pinigai bus suskaičiuoti, mes irgi gausime savo dalį.

Sakau Di Andželui, kad į mišias nebeisiu. Kokia iš to nauda, kai esu toks nešvarus ir paskendęs nuodėmėje? Negaliu gi toks eiti į koplyčią, kur renkasi švarios, malone apdovanotos amerikiečių šeimos. Verčiau palauksiu, kol turėsiu drąsos nueiti išpažinties ir komunijos, o jei tuo tarpu ir toliau darysiu mirtinas nuodėmes neidamas į mišias, tai vis tiek nebesvarbu, nes aš, šiaip ar taip, esu pasmerktas. Viena mirtina nuodėmė gali nusiųsti į pragarą taip pat lengvai kaip ir dešimt tokių nuodėmių.

Di Andželas man sako, kad šneku nesąmones. Jis sako, kad galiu eiti į mišias, jeigu pats to noriu, ir kad Bažnyčia nėra kunigų nuosavybė.

Bet aš negaliu mąstyti taip kaip Di Andželas, dar negaliu. Aš bijau ir kunigų, ir vienuolių, ir vyskupų, ir kardinolų, ir popiežiaus. Aš bijau Dievo.

Pirmadienio rytą gaunu įsakymą prisistatyti į viršilos Toulo kabinetą B kuopoje. Seržantas sėdi fotelyje ir taip smarkiai prakaituoja, kad net patamsėjusi jo uniforma. Norėčiau pasiteirauti apie knygą, kurią matau gulinčią ant stalo, tai „Užrašai iš pogrindžio“, parašyti Dostojevskio, ir papasakoti jam apie Raskolnikovą, bet, kai kalbi su viršilomis, ir apskritai kariuomenėje, reikia būti labai atsargiam. Tik pasakysi ką ne taip ir vėl atsidursi virtuvėjė prie puodų ir keptuvių.

Jis duoda komandą stovėti laisvai ir klausia, kodėl nepaklusau tiesioginiam įsakymui ir kas, po velnių, manausi esąs, kad nekreipiu dėmesio į vyresniųjų nurodymus, nors tie vyresnieji ir būtų tik mokymų personalas, a?

Nežinau, ką atsakyti, nes jis ir taip viską žino, ir iš viso bijau net praverti burną, nes rytoj pat galiu būti išsiųstas į Korėją. Jis sako, kad tas kapralas Snidas, ar kokia ten, po velnių, jo lenkiška pavardė, turėjo visas teises mane nubausti, bet vis dėlto nuėjo per toli, juo labiau kad tai buvo trijų dienų leidimas, išduotas man kaip pulkininko pasiuntiniui. Tas leidimas man teisėtai priklauso ir, jei jo dar noriu, jis gali viską sutvarkyti kitam savaitgaliui.

Ačiū, viršila.

Gerai. Laisvas.

Viršila?

Taip?

Aš skaitau „Nusikaltimą ir bausmę“.

Oho, tikrai? Ką gi, taip ir maniau, kad nesi toks kvailas, kaip atrodai. Laisvas.

Keturioliktąją mokymų savaitę pasklinda gandas, kad mus išsiųs į Europą. Dar po savaitės gandai sako, kad vyksime į Korėją. O šešioliktąją savaitę mums praneša, kad iš tikrųjų išvykstame į Europą.

14

Mus išsiunčia į Hamburgą, o iš ten į Zonthofeną, į naujokų bazę Bavarijoje. Mano dalinys iš Fort Dikso tenai išskaidomas ir išsiuntinėjamas po visas Europos karines bazes. Tikiuosi, kad mane paskirs į Angliją, iš kur galėčiau lengvai nukakti į Airiją. Tačiau mane nusiunčia į Lengrysą, mažą Bavarijos kaimelį, ir paskiria į šunų korpusą, kur turėsiu dresuoti šunis. Aš sakau kapitonui, kad šunų nemėgstu, nes jie man gerokai apkramtė kulkšnis, kai vežiodavau telegramas po Limeriką, bet jis atšauna: o kas tavęs klausia? Ir perduoda mane kapralui, kuris kapoja didžiulius gabalus kruvinos žalios mėsos ir man įsako: nustok inkšti, prisikrauk tą suknistą skardinę lėkštę mėsos, lįsk į narvą ir pamaitink savo gyvulį. Tik kai tą lėkštę padėsi, nepamiršk iškart atitraukti rankos, kad gyvūnas nepagalvotų, jog tai jo vakarienė.

Aš turiu pasilikti narve ir žiūrėti, kaip mano šuo ėda. Kapralas tai vadina susipažinimu. Jis sako: tas gyvūnas bus tavo žmona, kol būsi šitoje bazėje, na, ne visai žmona, nes tai ne kalė, pats žinai, ką noriu pasakyti. Tavo šautuvas ir šuo šitoje bazėje bus tavo šeima.

Mano šuo — juodas vokiečių aviganis ir man jis nepatinka. Jo vardas Ivanas, jis ne toks kaip kiti šunys, aviganiai ir dobermanai, kurie urzgia ant visko, kas juda. Baigęs ėsti, jis pasižiūri į mane, apsilaižo ir traukiasi atatupstas rodydamas dantis. Kapralas, kuris stovi prie narvo, sako, kad gavau, po galais, velnišką šunį, kuris nestaugia ir nekelia suknisto triukšmo, būtent tokio šuns ir norėtum karo lauke, kur vienas amtelėjimas gali tave pražudyti. Jis liepia man lėtai pasilenkti, paimti lėkštę, pasakyti tam savo šuniui, kad jis geras šunelis, geras Ivanas, gražus Ivanas, pasimatysim iš ryto, mielasis, o dabar atsitrauki gražiai ir iš lėto, uždarai vartelius, nuleidi velkę ir patrauki ranką. Jis sako, kad susitvarkiau visai neblogai. Jis jau matąs, kad mudu su Ivanu greitai būsime suknisti bičiuliai.

Kas rytą aštuntą valandą veduosi šunį į pratybas su būriu kitų dresuotojų iš visos Europos. Mes žygiuojame ratu, o kapralas stovi viduryje ir skanduoja: ei-na-ei-na-ko-ją-ko-ją-prie-sa-vęs, o mes tik timpčiojame pavadžius ir labai džiaugiamės, kad mūsų šunys su antsnukiais.

Taip žygiuojame ir bėgiojame su šunimis šešetą savaičių. Lipame į kalnus už Lengryso ir lenktyniaujame paupiais. Šeriame ir prižiūrime juos, kol ateina diena, kai esame pasiruošę nuimti jiems antsnukius. Tai labai ypatinga diena, sakoma mums, panašiai kaip mokyklos baigimas ar vestuvės.