Фрэнк Маккорт - Tataigis

O jeigu mes ne pratybose, tai sėdime ir klausomės paskaitų apie tai, kokie pavojingi ir klastingi yra korėjiečiai, šiaurės korėjiečiai, ir kinai, tie tai dar baisesni. Visas pasaulis žino, kokie klastingi šunsnukiai yra tie cinkai, o jei iš čia esančiųjų kuris irgi yra kinas, tai jau, aišku, šūdas, bet nieko nepadarysi, taip jau yra, mano tėvas buvo vokietis ir jam taip pat teko paragauti viso šito šūdo per Antrąjį pasaulinį, kai rauginti kopūstai7 tapo laisvės kopūstais, bet taip jau turėjo būti. Dabar vyksta karas, vyrai, o kai aš žiūriu į tokius kaip jūs, man plyšta širdis pagalvojus apie Amerikos ateitį.

Net filmai pasakoja apie tai, kokia šlovinga yra ši kariuomenė, Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė, kuri yra kovojusi su anglais, prancūzais, indėnais, meksikiečiais, ispanais, vokiečiais ir japonais, o dabar dar ir su tais prakeiktais gukais ir cinkais, ir nė vieno karo ji nepralaimėjo, niekada. Ir nepamirškit to, vyrai, JAV nėra pralaimėjusios nė vieno suknisto karo.

Yra ir filmų, kurie pasakoja apie ginklus, taktiką ir sifilį. Tas, kur apie sifilį, vadinasi „Sidabrinė kulka“, jame rodoma, kaip vyrai praranda balsus ir miršta, ir pasakoja pasauliui, kaip jiems dabar apmaudu, kokie jie buvo kvailiai, kad svetimose šalyse prasidėjo su užsikrėtusiomis moterimis, nes dabar jiems jau baigia nukristi varpos ir nieko daugiau nebelieka, tik melsti Dievą, kad jų pasigailėtų, ir prašyti, kad jiems atleistųjų namie laukiantys artimieji, mama ir tėtis, kurie gurkšnoja limonadą verandoje, ir sesutė, kuri sau sėdi laiminga kieme ant sūpynių, ir ją supa Čakas, namo atostogų grįžęs universiteto futbolo komandos puolėjas.

Mano būrio vyrai guli ant gultų ir kalbasi apie „Sidabrinę kulką“. Tompsonas sako, kad tai tikrai idiotiškas filmas, turėtum būti kvailas kaip arklio užpakalis, kad pasigautum sifilį, nes kam, po galais, reikalingos gumytės, ar ne taip, Di Andželai, tu juk studijavai aukštojoje?

Reikia saugotis, atsako Di Andželas.

Ir ką tu, po velnių, išmanai, prakeikta spagečiais mintanti itališka jūrų kiaule? — staiga rėžia Tompsonas.

Dar kartą taip pasakai, Tompsonai, ir galėsim eiti į lauką pasišnekėti, atsiliepia Di Andželas.

Jo, aha, juokiasi Tompsonas.

Nagi, Tompsonai, pakartok.

Nee, tu tikriausiai turi peilį. Visos jūs, jūrų kiaulės, nešiojatės peilius.

Neturiu jokio peilio, Tompsonai, vienas prieš vieną.

Aš tavim nepasitikiu, Di Andželai.

Vienas prieš vieną, Tompsonai.

Aha.

Aplinkui visi tyli, o aš niekaip nesuprantu, kodėl tokie žmonės kaip Tompsonas šitaip su kitais kalba. Tam, kad parodytų, jog šioje šalyje vis tiek esi svetimas. Negali būti tiesiog amerikietis.

Čia yra ir vienas senas kadrinis kapralas, pavarde Danfis, jis dirba prie ginklų, juos išduoda ir taiso ir nuolatos būna prasmirdęs viskiu. Visi žino, kad jis senų seniausiai būtų išmestas iš kariuomenės, jei ne viršila Toulas. Toulas yra milžiniško ūgio juodaodis su tokiu dideliu pilvu, kad jam apjuosti reikia iškart dviejų šovinių juostų. Jis toks storas, kad be savo džipo nepajuda nė iš vietos ir nuolat staugia negalįs į mus nė pažiūrėti, kad mes, jo nelaimei, esame tokie tinginiai ir gvėros, kokių jis dar nematė. Toulas aiškina mums ir visam pulkui, kad jei tik kas sugalvotų lįsti prie kapralo Danfio, jis pats plikomis rankomis nusuktų tam sprandą, nes kapralas užmušinėjo tuos raugintus kopūstus fricus prie Monte Kasino, kai mums dar nė nestovėjo.

Vieną vakarą kapralas Danfis mato, kaip su valomuoju virbu bandau išblizginti savo šautuvo vamzdį. Jis pastveria šautuvą man iš rankų ir liepia sekti paskui jį į išvietę. O ten šautuvą išardo ir panardina vamzdį į karštą muiluotą vandenį, tuo tarpu aš mėginu jam pasakyti, kad mokymų personalas mus saikdinte prisaikdino niekada jokiu būdu nenaudoti vandens, tiktai sėmenų aliejų, nes nuo vandens atsiranda rūdys ir ginklas pradės trūnyti, o jeigu jis bešaudant užstrigs, tai kaip tu, po galais, apsiginsi nuo tų milijonų cinkų, kurie kaip skėriai atplūsta per kalnus.

Kapralas sako: nesąmonė, nusausina vamzdį apsukęs skuduru valomąjį virbą ir žiūri, kaip vamzdžio viduje atsispindi jo nykščio nagas. Tuomet grąžina jį man, o aš taip apstulbstu, kad vamzdžio vidus gali šitaip blizgėti, jog nežinau nė ką jam sakyti. Nežinau, kodėl jis man padeda, išstenu tik: ačiū, kaprale. Jis man sako, kad esu neblogas vaikis ir jis netgi duos man perskaityti savo mėgstamiausią knygą.

Ta knyga — tai „Ankstyva jaunuolio Stadso Lonigano branda“, parašyta Džeimso T. Farelio, o jos minkšti viršeliai jau baigia išplyšti. Kapralas sako, kad saugočiau ją kaip savo akį, kad jis nuolatos ją skaito, kad Džeimsas T. Farelis yra geriausias iš visų kada nors gyvenusių JAV rašytojų, tai rašytojas, kuris supranta tokius kaip tu ir aš, vaiki, ne taip kaip tie mėlynašikniai neva menininkai iš Naujosios Anglijos. Jis sako, kad galiu pasilaikyti knygą, kol baigsis mokymai, o tuomet man teks pačiam ją įsigyti.

Kitą dieną į patikrinimą turi atvykti pulkininkas, tad vos tik pavalgom, mus uždaro kareivinėse, ten valome, šveičiame ir blizginame. Prieš užgesinant šviesas, sustojam prie savo gultų, kad mus nuodugniai patikrintų viršila Toulas ir du kadriniai seržantai, kurie visur kaišioja nosis. Jeigu jie randa, kad kas ne taip, turi daryti penkiasdešimt atsispaudimų, o Toulas dar uždeda savo koją tau ant nugaros ir niūniuoja: „Linguok siūbuok, brangus kovos vežime, kurs atvyksti parvežt mane namo.“

Kiekvieno šautuvo pulkininkas netikrina, tačiau pažvelgęs į manąjį net atšlyja, nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir sako viršilai Toului: po galais, na ir švarus šautuvas, o tuomet manęs klausia: kas yra Jungtinių Valstijų viceprezidentas, eilini?

Olbenas Barklis, sere.

Gerai. Tada pasakyk, ant kurio miesto buvo numesta antroji atominė bomba.

Ant Nagasakio, sere.

Gerai. Viršila, tai mūsų žmogus. Po galais, na ir švarus šautuvas, eilini.

Po rikiuotės kapralas man praneša, kad rytojaus dieną turėsiu būti pulkininko pasiuntinys: visą dieną važinėsiesi jo mašina su vairuotoju ir atidarinėsi jam dureles, atiduosi pagarbą, dureles uždarysi, tada lauksi, vėl atiduosi pagarbą, dureles atidarysi, atiduosi pagarbą ir dureles uždarysi.

Ir jeigu būsiu geras pasiuntinys ir nesusimausiu, kitą savaitę gausiu trijų dienų leidimą, nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio vakaro, o tada galėsiu važiuoti į Niujorką ir pasidulkinti. Kapralas sako, kad visam Fort Dikse neatsirastų nė vieno, kuris nesutiktų mokėti net ir penkiasdešimt dolerių, kad tik galėtų pabūti pulkininko pasiuntinys, ir niekas nesupranta, kodėl, po velnių, ši garbė atiteko man, ir tik dėl švaraus šautuvo vamzdžio. Ir iš kur, po velnių, išmokau taip valyti šautuvą?

Kitą rytą pulkininkas sėdi dviejuose ilguose pasitarimuose, ir aš neturiu ką veikti, tik sėdžiu ir klausausi jo vairuotojo, kapralo Veido Hanseno, skundų dėl to, kaip Vatikanas siekia užvaldyti pasaulį ir kaip, jeigu tik kada šitoje šalyje būtų išrinktas prezidentas katalikas, jis emigruotų į Suomiją, kur katalikai žino savo vietą. Jis pats esąs kongregacionistas iš Meino ir tuo labai didžiuojasi, ir labai nemėgsta svetimų religijų. Jo antros eilės pusseserė ištekėjo už kataliko ir turėjo išsikelti iš Meino valstijos į Bostoną, kur knibždėte knibžda katalikų, kurie palieka savo pinigus popiežiui ir visiems tiems kardinolams, mėgstantiems mažus berniukus.

Mano diena su pulkininku labai greit praeina, nes per pietus jis prisigeria ir mus paleidžia. Hansenas jį nuveža į jo būstą, o tada man sako, kad kraustyčiausi iš mašinos, mat jis nepageidaująs vežioti visokių žuvies galvų. Jis yra kapralas, ir aš nežinau, ką jam atsakyti, bet net jei jis būtų eilinis, vis tiek nežinočiau, ką pasakyti, todėl, kad man sunku suprasti žmones, kurie šitaip kalba.