Фрэнк Маккорт - Tataigis

Man nesvarbu, iš kur tie airiai kilo, kai graikas mane kas rytą pamaitina ir sumoka du dolerius, o per savaitę iš viso susidaro dešimt, penki mamai ir jos batams, o kiti penki man, kad pagaliau galėčiau įsigyti normalių rūbų ir neatrodyčiau kaip koks pelkių Pedis, ką tik išlipęs iš laivo.

Man labai pasisekė, kad dabar uždirbu keletą dolerių per savaitę daugiau, dar ir dėl to, kad vieną dieną į mano duris pas ponią Ostin pasibeldė Tomas Klifordas ir pareiškė: greičiau nešdinamės iš čia po velnių. Jis sako, kad prie Trečiojo aveniu ir Aštuoniasdešimt šeštosios gatvės, virš parduotuvės, kuri vadinasi „Henrio skrybėlės“, galima išsinuomoti didžiulį kambarį, tokio dydžio kaip visas butas, ir jei nuomosimės kartu, tereiks mokėti tuos pačius šešis dolerius per savaitę, bet ten nebus jokios ponios Ostin, kuri seka kiekvieną žingsnį. Galėtume sau temptis, ką tik norime — maistą, gėrimus, merginas.

Aha, sako Tomas, ir merginas.

Naujasis mūsų kambarys išeina ir į gatvę, ir į kiemą, o pro jo langus matyti Trečiasis aveniu, kur tiesiai priešais galima stebėti, kaip pravažiuoja metro traukiniai. Mes mojuojame traukinių keleiviams ir išsiaiškiname, kad jie visai nieko prieš atsakyti tuo pačiu, kai vakare važiuoja iš darbo namo, nors rytais mojuoja retas, nes kai dar tik važiuoji į darbą, nuotaika niekad nebūna pernelyg gera.

Tomas dirba naktinėje pamainoje kažkokiame daugiabutyje, todėl vakarais mūsų kambaryje lieku vienas. Ir pirmą kartą gyvenime patiriu, kas yra laisvė, kai nėra nei viršininkų, nei ponios Ostin, kuri lieptų gesinti šviesą. Kada panorėjęs galiu vaikštinėti po rajoną ir žvalgytis į vokiškas parduotuves, barus, kavines bei visus airių barus Trečiajame aveniu. Ten vyksta ir airių šokiai, bet Tomas į airių šokius nevaikšto. Jį labiau domina vokiečių merginos, kadangi tie treji metai, kuriuos praleido Vokietijoje, buvo tikrai puikūs, ir todėl, kad jis moka vokiškai. Jis sako, kad airiai tegul bučiuoja jam į užpakalį, ir aš jo visiškai nesuprantu, nes pats kaskart, kai išgirstu airišką muziką, pajuntu, kaip mano akys pritvinksta ašarų, ir iškart užsimanau atsidurti prie Šanono krantų ir žiūrėti, kaip ten plaukioja gulbės. Tomui vieni niekai kalbėtis ir su vokietėmis, ir su airėmis, jeigu tik turi nuotaikos, o man išvis sunku praverti burną, nes žinau, kad visi spokso į mano akis.

Tomui su mokslais Airijoje labiau pavyko nei man, tad jis galėtų eiti studijuoti, jei tik panorėtų. Bet Tomas sako, kad jam labiau patinka daryti pinigus, juk Amerika tam ir yra. Ir aiškina, koks esu kvailas, kad lenkiu nugarą Biltmoro viešbutyje, užuot susiradęs darbą, už kurį padoriai moka.

Ir jis teisus. Aš tiesiog nekenčiu savo darbo viešbutyje ir valymo pas graiką. Kai reikia plauti klozetus, visados susierzinu ir pykstu ant savęs, nes tai man primena laikus, kai už keletą centų arba norėdamas pasiskolinti dviratį turėdavau nešioti mamos pusbrolio Lamano Grifino naktinį puodą. Be to, man pačiam keista, ko taip ilgai šokinėju aplink kiekvieną klozetą, kodėl man taip svarbu, kad ant jo neliktų nė dėmelės, nors užtektų šiek tiek pamakaluoti šluostu ir palikti ramybėje. Bet ne, turiu sunaudoti gausybę valymo priemonių ir iššveisti taip, kad blizgėtų, tarsi žmonės iš tų klozetų valgytų vakarienę. Graikas, aišku, būna patenkintas, bet kartu jis kažkaip keistai mane nužvelgia, tarsi sakytų: labai puiku, bet kam? Galėčiau jam atsakyti, kad papildomi dešimt dolerių per savaitę ir pusryčiai man yra tarsi dovana, kurios visai nesinori prarasti. O tada jam pasidaro įdomu, ką čia iš viso veikiu. Kodėl aš, airis, toks rimtas vaikinas, ir mokantis angliškai, ir protingas, plaunu klozetus ir dirbu viešbučiuose, užuot siekęs mokslo. Jei tik jis pats mokėtų anglų kalbą, tai seniai sėdėtų universitete ir studijuotų nuostabiąją Graikijos istoriją, Platoną ir Sokratą, ir visus didžiuosius graikų rašytojus. Jis klozetų neplautų. Tie, kas moka anglų kalbą, neturėtų plauti klozetus.

11

Tuxedo šokių salėje Tomas šoka su Emera, mergina, kuri atėjo čia su savo broliu Liamu, o kai Tomas ir Liamas nueina išgerti, ji šoka su manimi, nors šokti aš nemoku. Man Emera patinka, nes ji nesupyksta, net kai užminu ant kojos arba kai jai tenka paspausti man ranką ar nugarą, kad judėtume teisinga kryptimi ir išvengtume susidūrimo su kitais vyrais ir moterimis iš Kerio, Korko, Mėjo ir kitų Airijos grafysčių. Man ji patinka dar ir dėl to, kad mėgsta juoktis, nors kartais atrodo, kad juokiasi iš mano nerangumo. Man dvidešimt metų, bet dar nė karto nesu pakvietęs merginos pašokti ar į filmą, ar net puodelio arbatos, tad dabar turiu mokytis, kaip tai daroma. Aš net nežinau, kaip su merginomis kalbėtis, nes mūsų namuose, išskyrus mamą, daugiau moterų nebuvo. Aš apskritai nieko nežinau, nes užaugau Limerike, kur sekmadieniais klausydavausi, kaip kunigai per pamokslus griaudėja apie šokių ir visokių pasivaikščiojimų su merginomis žalą.

Muzika nutyla, Tomas ir Liamas stovi prie baro ir iš kažko juokiasi, o aš nežinau, ką dabar su Emera kalbėtis ir daryti. Ar pasilikti salės vidury ir laukti, kol prasidės kitas šokis, ar nusivesti ją prie Tomo ir Liamo? Jei pasiliksiu stovėti, turėsiu su ja šnekėtis, bet aš nežinau, ką jai pasakyti, o jeigu vesiu ją prie Tomo ir Liamo, ji pagalvos, kad nenoriu su ja būti, o tai jau būtų tikrai labai negerai, nes aš kaip tik noriu su ja pabūti ir taip dėl viso šito susinervinu, kad mano širdis trata kaip automatas ir vos begaliu kvėpuoti, norėčiau, kad prie mūsų prieitų Tomas ir įsiterptų, tuomet galėčiau sau juoktis su Liamu, nors visai nenoriu, kad Tomas prieitų, nes pats norėčiau dar pabūti su Emera, bet jis nė neprieina, o kol taip stoviu, muzika ir vėl prasideda, kažkoks greitas šokis, kai merginą reikia visaip svaidyti po salę ir į orą, apie tokį šokį negalėčiau nė svajoti, kai esu toks nemokša, kuris vos tesugeba vieną koją pastatyti prieš kitą, o čia reikia žinoti dar ir kur rankas merginai uždėti, o aš visiškai nieko nesigaudau, bet tuomet pati Emera paima mane už rankos ir vedasi pas Tomą ir Liamą, kurie sau stovi ir juokiasi, o Liamas man sako, kad dar keletas tokių vakarų, ir šoksiu kaip tikras Fredas Asteras, ir visi trys nusikvatoja, nes žino, kad taip tikrai niekuomet nebus, o kai jie visi taip kvatojasi, aš išraustu, nes Emera žiūri į mane tokiu žvilgsniu, tartum viską suprastų, tarytum net žinotų, kaip man trūksta oro ir daužosi širdis.

Nežinau, ką man daryti be atestato. Tad dienos slenka, o aš nė neįsivaizduoju, kaip iš tokio gyvenimo ištrūkti, bet staiga Korėjoje prasideda karas ir kažkas pasako, kad jeigu jis plėsis, aš būsiu paimtas į JAV kariuomenę. O Edis Giliganas sako: tu baik. Kai kariuomenėje pamatys tavo šašuotas akis, iškart parsiųs namo pas mamytę.

O tuo metu į karą įsitraukia ir kinai, ir man iš JAV valdžios ateina laiškas, kuriame parašyta: sveikiname. Jūs turite prisistatyti į Vaitholo gatvę ir pasitikrinti, ar esate tinkamas kariauti su kinais ir korėjiečiais. Tomas Klifordas sako, jei kariauti nenoriu, turiu pasitrinti akis druska, kad atrodytų baisiai, ir dejuoti, kai gydytojas jas apžiūrinės. Edis Giliganas pataria, kad nuėjęs skųsčiausi, jog man labai maudžia ir skauda galvą, o jei lieps iš lentelės skaityti raides — atsakinėti klaidingai. Jis sako, kad nebūčiau kvailas. Kodėl turėčiau leistis, kad kažkokie gukai5 šaudytų man į subinę, kai galėčiau likti čia, Biltmore, ir ramiai sau kopti karjeros laiptais. Užsirašyčiau į vakarinę mokyklą, susitvarkyčiau akis ir dantis, priaugčiau truputį svorio ir po kelerių metų jau būčiau kaip ponas Keris, pasidabinęs dvieiliais švarkais.