Фрэнк Маккорт - Tataigis

Labai smagu, kad gali nueiti į tokią bažnyčią kaip Šv. Vincento, kai žinai, jog mišios ten bus lygiai tokios pat kaip Limerike ar bet kuriam kitam pasaulio kampely. Nuvažiuok į Samoa ar Kabulą — mišios visur bus tokios pat, ir nors man neleido būti mišių patarnautoju Limerike, tebemoku viską lotyniškai, kaip tėvas buvo mane išmokęs, ir todėl, kad ir kur būčiau, visuomet žinau, ką per mišias atsakyti kunigui. Niekas negalėtų atimti to, kas yra mano galvoje, o savo atminty aš laikau visų šventųjų dienas, lotyniškas mišias, visų trisdešimt dviejų Airijos grafysčių centrus ir gaminius, kiek tik nori dainų apie Airijos kančias ir puikų Oliverio Goldsmito eilėraštį „Apleistas kaimas“. Galėtum pasodinti mane į kalėjimą ir išmesti raktą, bet niekas negalėtų sutrukdyti man svajoti apie Limeriką ir jo apylinkes bei Šanono pakrantes arba mąstyti apie Raskolnikovą ir jo vargus.

Žmonės, kurie lanko Šv. Vincento bažnyčią, yra panašūs į tuos, kurie ateina į Šešiasdešimt aštuntosios gatvės kino teatrą pasižiūrėti „Hamleto“, visus lotyniškus mišių atsakymus jie žino taip pat gerai kaip ir aną dramą. Jie dalijasi maldaknygėmis ir visi kartu gieda giesmes bei vienas kitam šypsosi, nes žino, kad namie, Parko aveniu, virtuvėje kepa kalakutas, nuo kurio tarnaitė Brigita nė minutėlės nenuleidžia akių. Jų sūnūs ir dukterys atrodo kaip moksleiviai ar studentai, švenčių proga grįžę į namus iš savo mokyklų ar universitetų, jie tik sėdi ir šypsosi sėdintiesiems aplinkui, tiems, kurie irgi šventėms grįžo iš savo mokyklų ar universitetų. Jie gali sau šypsotis, nes jų dantys tokie akinamai balti, kad jeigu pamestų juos sniege, tai tikrai niekuomet neberastų.

Bažnyčia tokia sausakimša, kad gale yra stovinčių, bet aš jaučiuosi toks silpnas nuo alkio ir ilgų Kūčių su viskiu, gliogu ir vėmimais, kad norėčiau susirasti kur atsisėsti. Vieną tuščią vietą pamatau ant suolo krašto netoli altoriaus, bet vos ten atsisėdu, pripuola vyras, pasipuošęs dryžuotomis kelnėmis ir švarku su uodega. Ir susiraukęs šnibžda: nedelsiant palik šią vietą. Šis suolas skirtas nuolatiniams lankytojams, nagi, judinkis. Pajuntu, kaip nukaistu, o tai reiškia, kad mano akys tampa raudonų raudoniausios, ir eidamas taku tarp suolų nė neabejoju, kad visų žvilgsniai dabar įsmeigti į mane, prašalaitį, kuris bandė įlįsti į vietą, kur turėtų sėdėti viena iš tų laimingų šeimų su vaikais, šventėms sugrįžusiais namo iš savo mokyklų ir universitetų.

Nebėra prasmės stovėti bažnyčios gale. Visi viską matė ir dabar tai tikrai užbadys mane žvilgsniais, tad būtų geriausia išeiti ir apsunkinti savo sielą dar viena nuodėme, be šimtų kitų, mirtina nuodėme nenueiti į mišias Kalėdų dieną. Bet Dievas bent jau žinos, kad stengiausi, ne mano kaltė, kad pataikiau į laimingos šeimos iš Parko aveniu suolą.

Dabar esu toks tuščias ir alkanas, kad man maga į viską nusispjauti ir pasidaryti sau šventę Hom & Hardart Automat užeigoje, bet nenoriu, kad kas mane pamatytų ir pagalvotų, jog esu iš tų, kurie ten sėdi pusę dienos su puodeliu kavos ir senu laikraščiu tik dėl to, kad neturi kur eiti. Už kelių kvartalų yra Chock Fullo’Nuts, ten nuėjęs užsisakau lėkštę žirnių sriubos, razinų duonos, apteptos sūriu su riešutais, puodelį kavos ir spurgą su cukraus pudra ir skaitinėju Journa l American, kurį kažkas paliko.

Dar tik antra valanda, ir aš nežinau, kur dėtis, kai visos bibliotekos uždarytos. O žmonės, kurie skuba pro šalį vedini vaikais, gali pagalvoti, kad neturiu kur eiti, tad iškeliu galvą ir vaikštinėju pirmyn atgal iš vienos gatvės į kitą, tarsi skubėčiau į kviestinius pietus valgyti kalakuto. Norėčiau, kad taip ir būtų — atidarau duris, o ten man sako: a, sveikas, Frenkai, tu pačiu laiku. Žmonės eina Niujorko gatvėmis ir nė neįsivaizduoja, ką jie turi. Jie neša dovanas ir jas gauna, valgo prašmatnius Kalėdų pietus, ir jiems nė į galvą nešautų, kad yra žmonių, kurie šią švenčiausią metų dieną tiesiog vaikštinėja gatvėmis. Norėčiau būti toks kaip paprasti niujorkiečiai, sėdėčiau sau po pietų prisikimšęs pilvą, kalbėčiausi su giminaičiais, o fone radijas grotų Kalėdų giesmes. Arba neprieštaraučiau, jeigu dabar būčiau Limerike su mama ir broliais, ir skaniąja žąsim, bet esu štai čia, savo svajonių vietoje, Niujorke, visiškai nusivaręs nuo vaikščiojimo gatvėmis, kur dabar nepamatysi nė paukštelio.

Tad nelieka nieko kito, tik grįžti į savo kambarį, ten klausausi radijo, skaitau „Nusikaltimą ir bausmę“ ir užsnūstu svarstydamas, kodėl rusai viską taip ištęsia. Niujorke tikrai nerastum nė vieno seklio, kuris bastytųsi su tokiais kaip Raskolnikovas ir plepėtų apie viską, kas ant seilės užeina, išskyrus senutės nužudymą. Niujorko sekliai iškart jį sučiuptų, o paskui nusiųstų į elektros kėdę Sing Singe, mat amerikiečiai yra labai užsiėmę žmonės ir sekliai čia neturi laiko plepėti su tais, apie kuriuos ir taip žino, kad jie įvykdė žmogžudystę.

Pasigirsta beldimas, už durų stovi ponia Ostin. Ponas Makortai, sako ji, ar nenusileistumėt minutėlei žemyn?

Nežinau, ką jai atsakyti. Po viso to, kaip jos sesuo su manimi kalbėjo ir kaip ji pati kalbėjo šį rytą, norėčiau pasakyti, kad pabučiuotų man į rūrą, bet vis dėlto nuseku iš paskos į apačią, o ten stalas lūžta nuo visokiausių gėrybių. Ji sakosi visą tą maistą parsivežusi iš sesers, nes jiedvi nerimavusios, kad tokią gražią dieną neturėsiu kur nueiti ir ką pavalgyti. Ji atsiprašanti už tai, kaip su manimi kalbėjo šį rytą, ir tikisi, kad esu nusiteikęs jai atleisti.

Kas mano vietoje galėtų išsilaikyti neatleidęs, kai ant stalo guli įdarytas kalakutas su visokiausiomis bulvėmis, baltomis ir geltonomis, ir spanguolių padažu, kad viską pasaldintų. Ji duotų man ir gliogo, bet Hana jį išpylė, ir labai gerai. Nuo jo visiems pasidarė bloga.

Kai baigiu valgyti, ji pakviečia mane prisėsti ir pažiūrėti jos naują televizorių, per kurį eina laida apie Jėzų, tokia šventa, kad besėdėdamas krėsle užsnūstu. Kai prabundu, jau naktis ir laikrodis ant židinio atbrailos rodo dvidešimt po keturių, o ponia Ostin kitame kambaryje tyliai kūkčioja: Judžinai, Judžinai, ir tai tik įrodo, kad gali turėti seserį ir eiti pas ją valgyti Kalėdų pietų, bet jei neturi savo Judžino, esi toks pat vienišas kaip ir tie, kurie sėdi tame „Homo ir Hardarto automate“, ir aš pajuntu didelį palengvėjimą, kai pagalvoju, kad mano mama ir broliai Limerike Kalėdoms valgo žąsį, o kitais metais, kai Biltmore jau būsiu pakilęs iki padavėjo padėjėjo, nusiųsiu jiems tiek pinigų, kad visas Limerikas bus apakęs, kai jie trise išeis pasivaikščioti po miestą avėdami naujais batais.

10

Edis Giliganas man liepia eiti į rūbinę ir persirengti, nes pono Kerio kabinete sėdi kunigas, kuris su manimi susipažino laive plaukiant į Niujorką ir dabar norėtų nusivesti mane pietų. Ko dabar raudonuoji? — klausia Edis. Juk tai tik kunigas, be to, nemokamai papietausi.

O kad galėčiau Edžiui ir ponui Keriui pasakyti neturįs nė menkiausio noro eiti su tuo kunigu pietauti, bet tuomet jie pradėtų klausinėti. Juk jeigu kunigas pakviečia pietų, tai turi eiti, ir visai nesvarbu, kas atsitiko viešbučio kambaryje, net jei tai nebuvo mano kaltė. Edžiui ir ponui Keriui negalėčiau papasakoti, kaip kunigas prie manęs lindo. Jie paprasčiausiai manimi nepatikėtų. Žmonės kartais pakalba apie kunigus, kad jie stori, pasipūtę ar pikti, bet tikrai niekados nepatikėtų, kad kunigas gedėtų kabinėtis prie tavęs viešbučio kambaryje, o ypač tokie žmonės kaip Edis ir ponas Keris, kurių ligotos žmonos visą laiką bėgioja išpažinties, jei kartais bemiegodamos numirtų. Tokie žmonės nenustebtų, jei kunigai vaikščiotų vandeniu.