Фрэнк Маккорт - Tataigis

Net jeigu ponia Ostin neleidžia deginti šviesos, vis tiek galiu arba sėdėti lovoje, arba gulėti ir tik mano valia nuspręsti: pasilikti kambary ar išeiti į lauką. Dėl plikos galvos į lauką šį vakarą neisiu, bet dėl to visai nesijaudinu, nes ir čia pasilikęs galiu įjungti savo galvoje filmą apie Limeriką. Tai didžiausias atradimas, kurį padariau gulėdamas kambaryje: kai dėl akių ar ponios Ostin skundų dėl elektros neišeina skaityti, galiu pradėti sukti filmus savo galvoje. Jeigu dabar čia vidurnaktis, tai Limerike — penkios ryto, ir vaizduotėje matau savo miegančią motiną ir brolius su šunimi Lakiu, kuris ant kažko urzgia, ir dėdę Abą Šiheną, knarkiantį lovoje po visų pintų, kurias vakar išgėrė, ir bezdantį nuo geros porcijos žuvies su keptomis bulvėmis.

Galiu plaukti padange virš Limeriko ir matyti žmones, šlepsinčius gatvėmis į pirmąsias sekmadienines mišias. Galiu sklandyti po bažnyčias, krautuves, aludes ir kapus ir matyti, kaip žmonės miega ar dejuoja iš skausmo miesto ligoninėje. Nuostabu, kad galiu mintimis grįžti į Limeriką, net jeigu kartais akyse susikaupia ašaros. Nelengva keliauti vargšų skersgatviais ir matyti jų namus, kai girdi, kaip juose verkia kūdikiai, o moterys mėgina užkurti ugnį, kad galėtų katile išsivirti vandens skurdiems pusryčiams su arbata ir duona. Nelengva regėti, kaip dreba vaikai, kai jiems reikia lipti iš lovos ir eiti į mokyklą arba mišias, o namuose nėra šilumos, tokios, kaip turime čia, Niujorke, kur radiatoriai pradeda zvimbti jau nuo šeštos ryto. Labai norėčiau surinkti tuos vargšus iš Limeriko skersgatvių ir atsivežti juos į Ameriką, apgyvendinti namuose su šiluma, parūpinti jiems šiltų drabužių ir batų ir leisti iki soties prisikimšti košės ir dešrelių. Kada nors susikrausiu milijonus ir atsivešiu visus neturtingus žmones į Ameriką, o tada išsiųsiu juos atgal į Limeriką užsiauginusius storas rūras ir tegul sau krypuoja apsirengę šviesiomis spalvomis O’Konelio gatve.

Gulėdamas šitoje lovoje galiu daryti viską, ką noriu, viską, kas man šauna į galvą. Galiu svajoti apie Limeriką arba užsiimti savimi, nors tai, aišku, nuodėmė, ir ponia Ostin niekad apie tai nesužinos. Ir iš viso niekas niekuomet nesužinos, nebent nueičiau išpažinties, bet aš toks pasmerktas, kad išpažintis nebepadetų.

Kartais, kai jau atauga plaukai, vakarais išeinu pasivaikščioti po Manheteną, nors ir neturiu pinigų. Bet dėl to nė truputėlio nesijaudinu, nes Manheteno gatvėse veiksmo tikrai ne mažiau nei filmuose, kuriuos rodo Šešiasdešimt aštuntosios gatvės kino teatre. Čia visuomet kur nors už kampo kaukia gaisrinė arba greitoji pagalba ar policijos mašina, kartais jos atlekia kaukdamos visos kartu, ir iš to gali suprasti, kad kažkur kilo gaisras. Tuomet visi žiūri, kurgi gaisrinė sustos, nes taip sužinai, į kurį kvartalą eiti ir kur ieškoti ugnies bei dūmų. O jei dar koks žmogus stovi ant palangės pasiruošęs šokti, pasidaro dar įdomiau. Tokiu atveju apačioje mirksėdama švyturėliais sustoja greitoji, o policininkai visiems liepia atsitraukti. Tai ir yra pagrindinis Niujorko policininkų darbas — liepti žmonėms atsitraukti. Su savo ginklais ir lazdomis jie atrodo labai įspūdingai, bet tikrieji veiksmo herojai čia būna gaisrininkai, ypač kai lipa kopėčiomis ir pro langą išgelbsti kokį vaiką. Kartais jie išneša ir senuką su ramentais ir pižama, bet visai kitas reikalas, kai išgelbstima maža mergaitė, kuri čiulpia nykštį padėjusi garbanotą galvelę gaisrininkui ant plataus peties. Tuomet visi garsiai krykštaujame ir žvalgomės vienas į kitą, žinodami, kad mus vienija bendras džiaugsmas.

O rytojaus dieną dėl tos pačios priežasties vartome Daily News, norėdami patikrinti, ar nepatekome į nuotrauką greta narsiojo gaisrininko su garbanota mergaite.

9

Ponia Ostin sako, kad jos sesuo Hana, kuri yra ištekėjusi už airio, per Kalėdas žada trumpam užsukti, o tada jos važiuos pas ją į Brukliną, bet prieš išvažiuojant Hana norėtų su manimi susipažinti. Galėtume kartu pavalgyti sumuštinių, išgertume kalėdinio gėrimo, galbūt tai šiek tiek atitrauktų Hanos mintis nuo vargų su tuo jos bepročiu airiu. Ponia Ostin sakosi pati nesuprantanti, kodėl jos sesuo nori sutikti Kūčias su tokiu kaip aš, dar vienu airiu, bet ji visuomet buvo keistoka, matyt, airiai jai vis dėlto patinka. Seniai seniai, dar Švedijoje, prieš kokius dvidešimt metų — ar gali įsivaizduoti — motina joms sakiusi, kad saugotųsi airių ir žydų ir tekėtų tik už saviškių, ir ponia Ostin galinti man pasakyti, kad jos vyras, Judžinas, buvo pusiau švedas, pusiau vengras ir per savo gyvenimą negėrė nė lašo, tačiau mėgo pavalgyti, o tai galiausiai jį ir pražudė. Ji dar galinti man pasakyti, kad prieš mirtį jis atrodė tokio dydžio kaip namas, kad tomis dienomis, kai ji nebūdavo nieko išvirusi, jis tiesiog nusiaubdavo šaldytuvą, o kai jie įsigijo televizorių, tai jau buvo visiškas galas. Jis tik prie jo ir sėdėjo, tiek valgydavo, gerdavo ir jaudindavosi dėl to, kur ritasi pasaulis, kad širdis tiesiog ėmė ir sustojo, va ir viskas. Jai, žinoma, dabar jo labai trūksta, juk sunku po dvidešimt trejų metų kartu, juo labiau kad vaikų jie nesusilaukė. Va jos sesuo Hana tai turi net penkis, tai dėl to, kad tas airis niekad nepalieka jos ramybėje, tik išgers porą bokalų ir šoka ant jos, kaip ir visi airiai katalikai. Judžinas toks nebuvo, jis turėjo savigarbos. Kad ir kaip ten būtų, Kūčių vakarą po darbo jos manęs lauks.

O pačią Kūčių dieną ponas Keris pakviečia visus viešbučio tvarkdarius ir keturias kambarinių prižiūrėtojas į savo kabinetą išlenkti po taurelę Kalėdų proga. Ant stalo stovi butelis airiško viskio Paddy’s ir butelis Four Roses, kurio Digeris Munas sakosi niekada nepaliesiąs. Jam būtų įdomu sužinoti, kas iš viso geria tokį myžalą kaip tos „Keturios rožės“, kai galima gerti viskį, patį geriausią dalyką, koks tik atkeliavo iš Airijos. Ponas Keris per dvieilį švarką glostosi sau pilvą ir sako, kad jam tas pats, jis vis tiek nieko negalįs gerti. Tai jį nužudytų. Bet vis vien išgerkime, kad Kalėdos būtų laimingos, nes kas žino, ką kiti metai atneš.

Džo Giliganas šypsosi linksmutėlis, nuo ryto prisigurkšnojęs iš gertuvės, kurią nešiojasi užpakalinėje kišenėje, ir klupinėja, neaišku, nuo to ar nuo savo artrito. Ponas Keris jį kviečia: ateik čia, Džo, sėskis į mano kėdę, bet kai Džo bando atsisėsti, pasigirsta skausminga dejonė ir jam ant skruostų ištrykšta ašaros. Tuomet prie jo prieina ponia Hains, visų kambarinių viršininkė, prisiglaudžia jo galvą sau prie krūtinės, plekšnoja per nugarą ir sūpuoja. Ji sako: ak, vargšas Džo, vargšeli Džo, nesuprantu, kaip gerasis Viešpats galėjo susukti tau kaulus po viso to, ką per karą padarei dėl Amerikos. Tuomet Digeris Munas atšauna, kad ten Džo ir gavo artritą, tame prakeiktame Ramiajame vandenyne, kur ir veisiasi visos tos prakeiktos ligos, kokios tik žinomos žemėje. Atmink, Džo, tai prakeikti japoškės apkrėtė tave artritu, kaip ir mane maliarija. Nuo tada viskas ir prasidėjo — ir tau, ir man.

Ponas Keris tuomet Digeriui sako: nesikarščiuok, ramiau, moterys girdi, o Digeris jam atsako: gerai, ponas Keri, aš gerbiu jūsų norus, be to, dabar Kalėdos, kad jas kur velniai griebtų. O ponia Hains pritaria: teisingai, juk Kalėdos, tad turime mylėti vienas kitą ir atleisti savo priešams. Dėjau aš ant to atleidimo, tuomet pareiškia Digeris. Baltajam žmogui aš neatleidžiu ir neatleidžiu japoškėms. Bet tau, Džo, aš atleidžiu. Dėl prakeikto artrito tu kančių patyrei daugiau nei dešimt indėnų genčių. O kai Digeris pagriebia Džo ranką, norėdamas ją pakratyti, Džo sustaugia iš skausmo. Digeri, Digeri, atsidūsta ponas Keris, o ponia Hains jam antrina: dėl Dievo meilės, parodytum bent kiek pagarbos Džo artritui. Tuomet Digeris sako: atleiskite, ponia, aš nepaprastai gerbiu Džo artritą, ir, norėdamas tai įrodyti, prie Džo lūpų pakelia didelį stiklą viskio.