Фрэнк Маккорт - Tataigis

Tuo tarpu Edis Giliganas stovi su stiklu tolimiausiame kabineto kampe, ir man pasidaro keista, kodėl jis tik žiūri ir nieko nesako tuo metu, kai jo broliu susirūpinęs visas pasaulis. Žinau, kad jis ir pats turi bėdų dėl žmonos kraujo užkrėtimo, bet vis tiek nelabai suprantu, kodėl jis negali bent jau atsistoti arčiau savo brolio.

Džeris Keriskas pašnibžda, kad mums reikėtų nešdintis iš šito turgaus ir nueiti išgerti alaus. Aš nemėgstu švaistyti pinigų baruose, kai mamai taip nelengva, bet juk dabar Kalėdos, o nuo viskio, kurį išgėriau, aš pats sau ir pasaulis apskritai man jau pradeda patikti, tai kodėl negalėčiau pabūti sau geras. Tai pirmas kartas, kai gėriau viskį kaip tikras vyras, tad dabar, kai su Džeriu nueiname į barą, galiu kalbėtis ir nė kiek nesijaudinti nei dėl akių, nei dėl ko kito. Dabar jau galiu ir Džerio paklausti, kodėl Edis Giliganas taip šaltai su broliu elgiasi.

Moterys, sako Džeris. Edis buvo susižadėjęs, bet vyko karas ir jį pašaukė į kariuomenę, o kol Edžio nebuvo, jo sužadėtinė ir Džo įsimylėjo vienas kitą, ir kai ji grąžino Edžiui sužadėtuvių žiedą, tas baisiai įsiuto ir pažadėjo užmušti Džo iškart, vos tik jį pamatys. Bet Edis buvo išsiųstas į Europą, o Džo — į Ramųjį vandenyną, ir jie abu kurį laiką buvo užsiėmę kitų žmonių žudymu, o kol jie tai darė, Džo žmona, ta, kurią turėjo vesti Edis, pradėjo gerti ir nuo to laiko Džo gyvenimas tapo pragaru. Edis sako, kad taip tas kalės vaikas baudžiamas už tai, kad nuviliojo jo merginą. Jis pats kariuomenėje sutiko labai mielą italę, kuri tarnavo moterų korpuse, bet ji turi kraujo užkrėtimą, ir atrodo, tarsi visa Giliganų šeima būtų prakeikta.

Džeris sakosi manąs, kad airės motinos vis dėlto yra teisios. Imti į žmonas reikia tik saviškes, aires katalikes, ir tik tvirtai įsitikinus, kad jos ne girtuoklės arba ne italės, kamuojamos kraujo užkrėtimo.

Taip sakydamas Džeris juokiasi, bet iš jo akių matyti, kad kalba rimtai, ir todėl aš nieko neatsakau, nes pats tikrai nenoriu vesti airės katalikės, o paskui visą gyvenimą tampyti savo vaikus išpažinties ir komunijos ir kai tik pamatysiu kokį kunigą, sakyti: taip, tėve, žinoma, tėve.

Džeris norėtų bare pasėdėti ilgiau ir išgerti dar alaus, todėl suirzta, kai pasakau, kad man dar reikia nueiti pas ponią Ostin ir jos seserį Haną. Negi aš norįs prasėdėti visas Kūčias su dviem senom švedėm, kurioms mažiausiai po keturiasdešimt metų, tuo tarpu kai galėčiau puikiai leisti laiką su merginomis iš Mėjo ir Kerio bare „Airijos trisdešimt dvi“? Kaip čia taip dabar?

Aš negaliu jam nieko atsakyti, nes nė pats nežinau, kur norėčiau būti ar ką turėčiau daryti. Ir apskritai, kai atvyksti į Ameriką, tau nuolatos reikia spręsti, ką pasirinkti. Kai gyvenau Limerike, visuomet žinojau, ką daryti ir kaip atsakinėti į klausimus, o čia pirmosios mano Kūčios Niujorke, ir iš karto esu traukiamas į dvi skirtingas puses: iš vienos pusės Džeris Keriskas, „Airijos trisdešimt dvi“ ir pažadai, kad bus merginų iš Mėjo ir Kerio, iš kitos — dvi senos švedės, kurių viena nuolatos spokso pro langą, kad tik neįsineščiau maisto ir gėrimų, o kita jaučiasi labai nelaiminga dėl airio vyro, ir kas žino, kas jai gali šauti į galvą. Bet baiminuosi, kad jei nenueisiu pas ponią Ostin, ji gali užsiusti ir liepti išsikraustyti, o tada būčiau per Kūčias išmestas į gatvę su savo rudu lagaminu ir keliais doleriais, kurie man liko išsiuntus perlaidą į namus, sumokėjus už nuomą ir po to, kai čia, bare, į kairę ir į dešinę pasišvaisčiau alui. Taigi dabar nebeišgaliu visą vakarą alumi girdyti Airijos moterų, o tiek tai Džeris supranta ir nustoja prie manęs kabinėtis. Jis žino, kad pinigus reikia siųsti namo. Tad tik palinki man linksmų Kalėdų ir juokiasi: nė neabejoju, kad su tomis pagyvenusiomis švedų merginomis vakarą praleisi tikrai audringai. O barmenas, pro kurio ausis niekas nepraslysta, mane perspėja: tik atsargiai su švediškom linksmybėm. Jos duos tau savo tautinio gėrimo, gliogo, o jei to dalykėlio išgersi, nebeatskirsi, ar čia Kūčios, ar Nekaltojo Prasidėjimo šventė. Tas juodas ir tirštas skystimėlis tikrai ne kiekvieno jėgoms. O užkąsti lieps visokiausia žuvimi — žalia, sūdyta, rūkyta — visokių visokiausia, kokios tu nė katei neduotum. Kai švedai išgeria to savo glidgo, jis taip muša į galvą, kad jie pradeda įsivaizduoti vėl esą vikingai.

Džeris sakosi nežinojęs, kad švedai buvo vikingai. Jis manęs, kad tik danai.

Visai ne, sako barmenas. Visi šiauriečiai buvo vikingai. Vikingus galėdavai rasti visur, kur buvo ledo.

Džeris sako, kad įdomu, kokių tik dalykų žmonės nežino, o barmenas atsako galįs papasakoti ne vieną istoriją.

Džeris užsako dar po vieną alaus, prieš kelionę, ir aš geriu, nors nežinau, kas man bus po dviejų gerų stiklų viskio pono Kerio kabinete ir keturių bokalų alaus čia su Džeriu. Tikrai nežinau, kaip po viso to man pavyks atlaikyti dar ir vakarą su gliogu bei žuvimi, jeigu tik tos barmeno pranašystės pasirodys tiesa.

Mudu žingsniuojame Trečiuoju aveniu dainuodami „Nesuvaržyk manęs“, o pro šalį skubantys Kalėdų įkarščio apimti žmonės nulydi mus atšiauriais žvilgsniais. Kur tik pažvelgsi, visur šoka kalėdinės girliandos, o prie Bloomingdale’s universalinės parduotuvės tos lemputės staiga pradeda suktis taip, kad man tenka atsiremti į traukinių platformos stulpą ir nusivemti. Džeris įremia kumštį man į pilvą. Išsivemk iki galo, sako, kad turėtum pakankamai vietos gliogui ir rytoj būtum kaip ką tik gimęs. Ir pradeda kartoti: gliogas gliogas gliogas, ir taip smagiai juokiasi iš to, kaip tas žodis skamba, kad vos nepakliūva po mašina, o policininkas mums liepia greičiau judintis, mums turėtų būti tikra gėda, airių vaikinai turėtų gerbti Išganytojo gimtadienį, po paraliais.

Šešiasdešimt septintojoje gatvėje prieiname užkandinę ir Džeris sako, kad man reikėtų išgerti kavos, prieš susitinkant su švedėmis, kava man labai padėtų, jis man jos pastatysiąs. Mes atsisėdam prie baro ir jis man pasakoja neketinąs visą gyvenimą vergauti Biltmoro viešbutyje. Jis nenorįs, kad jam baigtųsi taip kaip Giliganams, kurie kovėsi už JAV, ir ką, po velnių, už tai gavo? Artritą ir žmonas su kraujo užkrėtimu ir gėrimo problemomis, štai ką. Tai jau ne, Atminimo dieną gegužės gale Džeris keliausiąs į Katskilio kalnus, į airių Alpes. Ten, tuose kalnuose, darbo tikrai netrūksta, ten galima dirbti padavėju, valyti ir taip toliau, ir arbatpinigiai geri. Ten pilna ir žydų užeigų, bet arbatpinigiai jose nėra tokie geri, nes žydai už viską sumoka iš anksto ir pinigų su savim nesinešioja. O airiai geria ir palieka pinigus ant stalų ir grindų, tai kai nueini valyti, viskas būna tavo. Kartais jie sugrįžta ir pakelia triukšmą, bet jeigu ką — tu nieko nematei ir nieko nežinai. Tu tiktai valai, kaip tau ir priklauso. Jie, žinoma, nepatiki, išvadina tave melagiu ir prišneka visokių dalykų apie tavo motiną, daugiau jie nieko negali padaryti, nebent čia nebesilankyti. Be to, ten, Katskilyje, pilna merginų. Yra tokių vietų, kur lauke rengiami šokiai, o tuomet tereikia nušokdinti kokią Merę į krūmus ir nespėsi nė susigaudyti, o jau darai mirtiną nuodėmę. Vos tik Katskilyje atsiduria, visos airės merginos tiesiog pasiunta dėl to dalykėlio. Tuo tarpu čia, mieste, gali su jomis nė nesivarginti, kai dirba tose prašmatniose Schrafft’s užeigose, pasidabinusios trumpom juodom suknelėm ir baltom prijuostėlėm. Taip taip, ponia, tai jau tikrai, ponia, ar bulvių košė nesušokus, ponia? Bet tik nuvežk jas į kalnus, lipa kaip katės ant stulpo, iškart apsivaikuoja, ir nė nespėję susigaudyti, kas atsitiko, tuzinai Šonų ir Kevinų, žiūrėk, jau velka rūras prie altoriaus, o juos nulydi rūstūs kunigų ir grėsmingi tų merginų vyresniųjų brolių žvilgsniai.