Фрэнк Маккорт - Tataigis

Здесь есть возможность читать онлайн «Фрэнк Маккорт - Tataigis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, Биографии и Мемуары, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tataigis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tataigis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Tataigis" - antroji Franko McCourto (g. 1930 m.) atsiminimų trilogijos dalis. Išgyvenęs skurdžią, alkaną vaikystę Limerike, autorius emigruoja į airių svajonių šalį - Ameriką, kuri taip pat nepasitinka jo ištiestomis rankomis. Naivumo, savito humoro ir tragizmo mišinys, žymintis pirmąją, garsiausią, trilogijos knygą „Andželos pelenai", niekur nedingsta; drauge su autoriumi išgyvename komiškų nutikimų kupinus tarnybos armijoje metus, meilę Albertai, komplikuotus šeimos santykius, nuolatinę nuomojamų būstų kaitą, darbą sandėlyje, studijas universitete ir nepaliaujamą norą pasiekti „amerikietišką gerovę", ten žmonės turi kiek nori rankšluosčių ir tobulus baltus amerikietiškus dantis.

Tataigis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tataigis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Dabar dar tik dvi, ir aš esu laisvas iki vakarienės, kuri bus penktą valandą, todėl galiu nueiti į prekybos tarnybą paskaityti žurnalų ir pasiklausyti, kaip Tonis Benetas iš muzikinio automato dainuoja „Dėl tavęs dainuoja mano širdis“, ir kiek tik noriu svajoti apie tas tris laisvas dienas, kurias gavęs važiuosiu į Niujorką ir susitiksiu su Emera, kaip mes nueisime pavakarieniauti, o tada į filmą, o gal ir į airiškus šokius, kur ji turės mane išmokyti žingsnių, ir man labai smagu taip sėdėti ir svajoti, nes tos trys laisvos dienos išeina kaip tik per mano gimtadienį, kai man sukaks dvidešimt vieni.

12

Penktadienį, dieną, kai turiu gauti trijų dienų išeigines, stoviu eilėje prie štabo su vyrais, kurie laukia paprastų savaitgalio leidimų. Mokymų kapralas, pravarde Snidas, kurio tikrosios lenkiškos pavardės niekas nesugeba ištarti, man sako: ei, kareivi, pakelk tą nuorūką.

Kad aš nerūkau, kaprale.

Aš neklausiu, ar tu, po velnių, rūkai. Pakeli nuorūką.

Hovis Abramovičius kumšteli man ir sušnibžda: nebūk asilas. Paimk ir pakelk tą suknistą nuorūką.

Snidas įsiremia rankomis į šonus. Na?

Aš tos nuorūkos nenumečiau, kaprale. Aš nerūkau.

Gerai, kareivi, eisi su manim.

Nuseku paskui jį į štabą ir jis paima mano trijų dienų leidimą. O dabar, sako, eisim į kareivines ir tu persirengsi darbo drabužiais.

Bet, kaprale, aš gi turiu trijų dienų išeigines. Aš buvau pulkininko pasiuntinys.

Man nusišikti, net jei būtum šluostęs pulkininkui užpakalį. Persirenk darbo drabužiais, ir kuo greičiau, ir pasiimk kastuvėlį.

Kaprale, bet juk šiandien mano gimtadienis.

Kuo greičiau, kareivi, arba įgrūsiu tave į suknistą cypę.

Jis vedasi mane pro vyrus, kurie stovi eilėje, ir mojuodamas mano leidimu liepia jiems padaryti jam „atia atia“, o jie tik juokiasi ir jam paklūsta, nes jiems nėra daugiau ką veikti ir niekas nenori pakliūti į bėdą. Tik vienas Hovis Abramovičius purto galvą, tarsi sakydamas, kad jam labai nesmagu, jog šitaip atsitiko.

Per pratybų aikštę Snidas vedasi mane į plytinčią už jos miško proskyną. Nagi, suski, kask.

Kasti?

Jo, iškask čia man gražią duobutę, metro gylio, pusmetrio pločio, ir kuo greičiau tai padarysi, tuo geriau bus tau pačiam.

Tikriausiai tai reiškia, kad kuo greičiau baigsiu, tuo greičiau galėsiu pasiimti leidimą ir eiti. O gal ir ne. Visa kuopa žino, kad Snidas labai piktas, nes jis buvo futbolo žvaigždė Baknelio universitete ir norėjo žaisti Filadelfijos „Ereliuose“, bet „Ereliai“ jo nepaėmė, užtat dabar ir šliaužioja aplinkui liepdamas visiems kasti duobes. Kokia neteisybė. Aš žinau, kad kiti vyrai, kuriems jau teko kasti duobes, buvo priversti jose palaidoti savo leidimus ir vėl juos išsikasti, ir man visiškai nesuprantama, kam viso šito reikia. Vis kartoju sau, kad būtų nieko baisaus, jeigu turėčiau paprastą savaitgalio leidimą, bet dabar tai yra trys išeiginės, be to, mano gimtadienis ir kodėl turėčiau tai daryti? Bet nuo manęs čia niekas nepriklauso. Tad geriau tiesiog kasti, palaidoti leidimą kuo greičiau ir vėl jį išsikasti.

O kol kasu, visą laiką svajoju, kaip būtų gerai paimti kastuvėlį ir taip juo išvelėti Snidui galvą, kad ji būtų suknežinta ir kruvina, ir po viso to aš tikrai nebūčiau prieš iškasti duobę jo dideliam ir storam futbolininko kūnui. Kaip norėčiau imti ir taip padaryti.

Jis paduoda man leidimą užkasti, o kai baigiu berti žemes, liepia viską apdailinti kastuvėliu. Kad gražiai atrodytų, sako.

Nesuprantu, kodėl jis nori, kad gražiai atrodytų, jei po minutės vėl reikės iškasti, tačiau dabar jis sako: aaaplink, žengte marš, ir veda mane atgal, iš kur atėjome, pro štabą, kur eilės prie leidimų jau nebėra, ir aš svarstau, kad galbūt šiandien jis jau iki soties pasitenkino ir dabar žygiuos į vidų ir išneš man naują leidimą, bet ne, jis vedasi mane tolyn, iki pat valgyklos, ir sako ten budinčiam seržantui turįs gerą kandidatą dirbti virtuvėje, kad man reikia pamokėlės, kaip paklusti įsakymams. Jie abu smagiai kvatojasi, o seržantas sako, kad būtų neblogai kada nueiti kartu išgerti ir pasikalbėti apie Filadelfijos „Erelius“, jie velniškai gera komanda. Tada seržantas pasišaukia kitą vyrą, kurio pavardė Hendersonas, kad parodytų man, ką turėsiu daryti, o tai pats baisiausias darbas, kokį tik gali gauti valgykloje, — puodai ir keptuvės.

Hendersonas man liepia šveisti tuos šūdus, kol jie blizgės, nes mane čia nuolatos tikrins ir jei ras nors vieną lašelį riebalų ant vieno iš tų indų, tai už kiekvieną pastebėtą lašelį pridės dar valandą virtuvės darbų, o tokiu tempu dirbdamas lengvai galiu užsibūti čia iki karo pabaigos, kai gukai ir cinkai seniausiai bus sugrįžę į namus pas savo šeimas.

Dabar vakarienės metas, tad aplink kriaukles sukrauti kalnai visokiausių puodų ir keptuvių. O palei sienas išrikiuoti atliekų kibirai net zvimbia nuo puotauti čia iš viso Naujojo Džersio suskridusių musių. Tuo tarpu uodai, kurių kiek nori prilekia pro atlapotus langus, puotauja ant manęs. Nuo įjungtų dujinių viryklių bei orkaičių ir nuolat bėgančio karšto vandens aplink mane susikaupę kamuoliai garų ir dūmų, tad netrunku permirkti prakaitu ir riebalais. Kapralai ir seržantai vis stabteli eidami pro šalį, perbraukia pirštais per puodus ir keptuves ir liepia šveisti iš naujo, ir aš žinau kodėl — tas Snidas sėdi valgykloje ir pasakoja visokiausias futbolo istorijas, nepamiršdamas ir kitiems pasiūlyti truputį pasismaginti su naujoku, kuris buvo pristatytas prie puodų ir keptuvių.

Kai valgykla kiek aprimsta ir darbo sumažėja, seržantas man sako, kad šį vakarą jau esu laisvas, bet rytoj ryte, šeštadienį, šeštą nulis nulis, ir nė minutės vėliau, vėl turiu čia prisistatyti. Noriu jam pasakyti, kad turėčiau gauti tris dienas išeiginių, nes buvau pulkininko pasiuntinys, kad rytoj mano gimtadienis ir kad manęs Niujorke laukia mergina, bet dabar jau žinau, kad geriau nesakyti nieko, nes kaskart, kai praveriu burną, reikalai tik pablogėja. Dabar jau žinau, ką reiškia kariuomenė: sakyk tik savo vardą, laipsnį ir eilės numerį, o visa kita pasilaikyk sau.

Ak, Frenkai, kur tu dabar esi? — kalbėdama telefonu pravirksta Emera.

Aš esu PT.

O ką reiškia PT?

Prekybos tarnyba. Čia mes galime visko nusipirkti ir paskambinti telefonu.

O kodėl tu ne pas mus? Mes turime ir tortuką, ir visko.

Mane pasiuntė į virtuvę, kur turiu tąsytis su puodais ir keptuvėmis šiandien, rytoj, o galbūt ir sekmadienį.

Kaip suprasti? Ką tu čia kalbi? Ar tau viskas gerai?

Ne, aš žiauriai nusivariau kasdamas duobes ir šveisdamas tuos puodus ir keptuves.

Kodėl?

Nes nepakėliau nuorūkos.

O kodėl tu nepakėlei nuorūkos?

Todėl, kad nerūkau. Juk tu žinai, kad aš nerūkau.

Bet kodėl tu turėjai pakelti nuorūką?

Todėl, kad tas suknistas kapralas, atsiprašau, mokymų kapralas, kurio nepriėmė Filadelfijos „Ereliai“, liepė man pakelti nuorūką, o aš jam pasakiau, kad nerūkau, štai todėl dabar esu čia, o ne su tavimi per tą savo supistą, atsiprašau, gimtadienį.

Frenkai, aš žinau, kad tai tavo gimtadienis. Tu išgėręs?

Ne, aš visai neišgėręs. Juk negalėčiau vienu metu gerti, kasti duobes ir dirbti virtuvėje.

O kodėl tu kasei duobes?

Todėl, kad man liepė palaidoti savo prakeiktą leidimą.

Ak, Frenkai. Tai kada aš tave pamatysiu?

Nežinau. Gal niekada. Man sakė, kad už kiekvieną ant puodo likusią riebalų dėmelę gausiu papildomą valandą virtuvės darbų ir gali būti, jog prastovėsiu prie puodų ir keptuvių iki pat tarnybos pabaigos.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tataigis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tataigis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Tataigis»

Обсуждение, отзывы о книге «Tataigis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x