Фрэнк Маккорт - Tataigis

O tada mane pasikviečia kuopos vadas. Jo kuopos raštininkas kapralas Džordžas Šemanskis po trijų mėnesių išvažiuoja į JAV atostogų, o aš esu šešioms savaitėms siunčiamas į kuopos raštininkų mokyklą, kad galėčiau jį pakeisti. Laisvas.

Aš visai nenoriu į tą kuopos raštininkų mokyklą. Aš noriu likti su Ivanu. Po drauge praleistų šešių savaičių mudu susibičiuliavome. Jau žinau, kad kai jis ant manęs urzgia, tai tik reiškia, kad myli, nors ir turi pilnus nasrus dantų, jeigu kada jį suerzinčiau. Aš myliu Ivaną ir esu pasiruošęs nusegti jam antsnukį. Niekas kitas negalėtų to padaryti neprarasdamas rankos. Aš noriu važiuoti su juo į manevrus, į Štutgartą su Septintąja armija, kur sniege išrausčiau mudviem duobę ir sėdėtume sau šiltai bei patogiai. Aš noriu pamatyti, kas atsitinka, kai užsiundai šunį ant kareivio, kuris apsimeta rusu, ir pažiūrėti, kaip Ivanas į skutelius draskytų jo apsauginius drabužius, kol duočiau komandą ateiti pas mane. Arba pamatyti, kaip jis griebia už šakumo, o ne už gerklės, kai numesiu jam ruso manekeną. Jie negali lyg niekur nieko imti ir išsiųsti mane į kuopos raštininkų mokyklą, o Ivaną perduoti kitam. Visi žino: vienas žmogus – vienas šuo, nemažai laiko praeina, kol šuo pripranta prie naujo dresuotojo.

Nežinau, kodėl jie mano, kad būtent aš turėčiau eiti į kuopos raštininkų mokyklą, juk nė vidurinės nebaigiau, o bazėje baigusiųjų tikrai netrūksta. Ar tik ta kuopos raštininkų mokykla nebus man bausmė už tai, kad nebaigiau vidurinės.

Mano galvoje ir vėl pilna tamsių debesų, ir norisi patrankyti ją į sieną. O mintyse visą laiką skamba žodis „šūdas“, žodis, kurio nemėgstu, nes jis reiškia neapykantą. Norėčiau užmušti tą kuopos vadą, o čia dar kažkoks jaunesnysis leitenantas pradeda ant manęs rėkti, kad eidamas pro šalį neatidaviau pagarbos.

Kareivi, ateini čia. Ką reikia daryti, kai pamatai karininką?

Atiduoti jam pagarbą, sere.

O ką tu?

Atsiprašau, sere. Aš jūsų nepamačiau.

Nepamatei? Tu manęs nepamatei? Tai ką, nuvažiavęs į Korėją irgi sakysi, kad nematei, kaip tie gukai leidžiasi nuo kalvos? Ar taip, kareivi?

Nežinau, ką ir atsakyti šitam leitenantui, kuris yra mano amžiaus ir bando želdintis rausvai gelsvos spalvos ūsus, atrodančius labai graudžiai. Norėčiau jam pasakyti, kad mane išsiunčia į kuopos raštininkų mokyklą, argi tokia bausmė nepakankama, net jei būčiau neatidavęs pagarbos tūkstančiui jaunesniųjų leitenantų? Norėčiau jam papasakoti apie šešias savaites su Ivanu, apie savo bėdas Fort Dikse, kai turėjau palaidoti leidimą, tačiau mane ir vėl užplūsta tamsūs debesys, ir aš žinau, kad verčiau patylėti, sakyk tik savo vardą, laipsnį ir eilės numerį, o visa kita pasilaikyk sau. Žinau, kad dabar geriausia būtų patylėti, bet norėčiau pasakyti šitam jaunesniajam leitenantui, kad nuo manęs atsipistų ir pabučiuotų man į subinę su tais savo apgailėtinais rausvai gelsvais ūsais.

Jis įsako man prisistatyti pas jį su darbo drabužiais lygiai dvidešimt pirmą nulis nulis ir liepia ravėti piktžoles pratybų aikštėje, tuo tarpu kai kiti šunų dresuotojai žygiuoja pro šalį į Lengrysą alaus.

Kai baigiu ravėti, nueinu į Ivano narvą ir nusegu jam antsnukį. Atsisėdu ant žemės ir su juo kalbuosi, o jeigu jis dabar sudraskys mane į skutelius, tai man nebereikės eiti į kuopos raštininkų mokyklą. Bet jis tik suurzgia ir palaižo man veidą, o aš džiaugiuosi, kad niekas nemato, kaip jaučiuosi.

Kuopos raštininkų mokykla yra Lengryso kareivinėse. Mes sėdime, o instruktoriai keičia vienas kitą. Jie mums aiškina, kad kuopos raštininkas yra svarbiausias dalinio karys. Karininkai žūva arba pasikeičia, puskarininkiai taip pat, tačiau jei dalinys neturėtų raštininko, jisai pražūtų. Būtent kuopos raštininkas per mūšį žino, kada dalinio jėgos silpsta, kas žuvo, kas sužeistas, kas dingo, tai jis perima visą ūkį, kai į orą išlekia suknista ūkvedžio galva. Tai kuopos raštininkas, vyrai, pristato jums paštą, kai paštininkas gauna kulką į sėdynę, tai jis padeda susižinoti su artimaisiais, kurie jūsų laukia namuose.

Kai sužinome, kokie esame svarbūs, mokomės spausdinti. Turime penkiais egzemplioriais per kalkę išspausdinti apskaitos raporto pavyzdį, o jei padarysime nors vieną klaidą, jei įsivels nereikalinga raidė ar apsiriksime atlikdami sudėtį, ar praleisime tarpelį, visą puslapį reikės spausdinti iš naujo.

Trynimų nebus, po paraliais. Čia yra Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė, jokių trynimų čia negali būti. Tik leisk jums trinti raportą, ir jau sėjate netvarką visame fronte. Mes čia, vyrai, esame tam, kad atlaikytume frontą prieš tuos prakeiktus raudonuosius. Tad negalime sau leisti nė mažiausio aplaidumo. Raportas, vyrai, turi tiesiog blizgėti. Pradedat spausdinti, po galais.

Kai vienu metu prapliumpa tarškėti trisdešimt rašomųjų mašinėlių, garsas čia primena mūšio lauką: tai vienur, tai kitur pasigirsta riksmai, kai kareivis mašininkas nuspaudžia ne tą klavišą ir gauna traukti raportą iš mašinėlės ir viską pradėti iš naujo. Mes trankome sau per galvas, mosuojame kumščiais dangui ir bandome pasakyti instruktoriams, kad jau beveik pabaigėme ir labai labai prašome, ar negalėtume ištrinti tą prakeiktą mažytę klaidelę.

Jokių trynimų, kareivi, ir skaitykis su žodžiais. Aš kišenėje nešiojuosi savo motinos nuotrauką.

Kursų pabaigoje man įteikia diplomą su aukščiausiu įvertinimu. Kapitonas, kuris dalija diplomus, sako, kad jis mumis didžiuojasi ir kad mumis didžiuojasi visa vadovybė, įskaitant ir aukščiausiąjį Europoje karo vadą, patį Dvaitą D. Eizenhauerį. Kapitonas taip pat džiaugiasi galėdamas pasakyti, kad iš kursų iškrito tiktai devyni vyrai, o dvidešimt vienas iš mūsų, kurie išlaikė, daro garbę giminėms ir artimiesiems, likusiems namuose. Jis išdalija mums diplomus ir sausainius su šokolado gabalėliais, kuriuos iškepė jo žmona ir dvi dukrelės, ir duoda leidimą juos čia pat suvalgyti, kadangi šiandien tokia ypatinga proga. Už manęs stovintys vyrai keikiasi ir murma, kad tų sausainių skonis kaip katės šūdo, o kapitonas šypsosi ir ruošiasi pasakyti dar vieną kalbą, bet majoras kažką jam sušnibžda, vėliau sužinau, kad majoras jam pasakė: patylėk, jei esi girtas, ir tai yra tiesa, nes kapitono veidas išduoda jį draugaujant su viskio buteliu.

Jei Šemanskiui nebūtų davę atostogų, aš vis dar būčiau šunidėse su Ivanu arba bierštubėje Lengryse su kitais šunų dresuotojais. O dabar visą savaitę turiu praleisti štabe žiūrėdamas, kaip Šemanskis sėdi prie savo stalo ir spausdina raportus bei laiškus ir aiškina, kad turėčiau būti jam dėkingas, jog ištraukė mane iš tų šunų į gerą darbą, kuris gali būti naudingas ir civiliniame gyvenime. Jis sako, kad turėčiau džiaugtis, jog išmokau spausdinti, gal kokią dieną imsiu ir parašysiu dar vienus „Vėjo nublokštus“, cha cha cha.

Paskutinį vakarą prieš prasidedant jo atostogoms Lengryso aludėje vyksta vakarėlis. Šiandien penktadienis, o aš turiu savaitgalio leidimą. Šemanskiui dar reikia sugrįžti į kareivines, nes jo atostogos prasidės tik rytoj, o po to, kai jis atsisveikina su savo mergina Rut ir išeina, ji manęs paklausia, kur per išeigines apsistosiu. Ir pakviečia į svečius išgerti alaus, Šemanskio nebus, bet vos spėję įžengti pro duris mudu kaip laukiniai puolame į lovą. Ak, Makai, sako ji, ak, Makai, tu toks jaunas. Ji pati jau sena, trisdešimt vienų, bet to tikrai nepasakytum, kai šitaip duodasi, neleisdama man nė užsnūsti, ir jeigu ji su Šemanskiu visą laiką taip, tai nenuostabu, kad jis išvažiuoja į JAV ilgų atostogų. Kai auštant apačioje pasigirsta beldimas į duris, ji žvilgteri pro langą ir tyliai suspiegia: o mein Gott, tai Šemanskis, eik, eik, eik. Aš pašoku ir mėginu kuo greičiau apsirengti, bet susiduriu su sunkumais, kai pirma apsiaunu batus, o tada bandau užsimauti kelnes, mano kojos įstringa ir įsipainioja, o Rut šnypščia ir spygčioja: pro langas, ak, prašiau, pro langas. Pro priekines duris išeiti negaliu, nes prie jų stovi Šemanskis ir baladojasi, jis juk, be abejonės, mane užmuštų, tad belieka šokti pro langą į metro gylio sniegą, tai ir išgelbsti man gyvybę, aš žinau, jog viršuje Rut uždaro langą ir užtraukia užuolaidą, kad Šemanskis manęs nepamatytų, kai bandau nusiauti batus, kad galėčiau įlįsti į kelnes, o tada ir vėl į batus, taip šalta, kad mano gaidžiukas dabar tik sagos dydžio, ir visur pilna sniego, stoviu jame iki pilvo, jo pilnos ir kelnės, ir batai.