Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kai paskutinį kartą buvau tame Šešiasdešimt aštuntosios gatvės kino teatre, bilietų plėšytojas atsisakė įleisti mane su Hershey’s šokoladu rankoje. Jis pasakė, kad maisto ir gėrimų įsinešti negalima ir kad viską, ką atsinešiau, turėsiu suvartoti lauke. Suvartoti. Jis negalėjo pasakyti tiesiog „suvalgyti“, o tai vienas iš dalykų, kurie mane erzina, kai visokie bilietų plėšytojai ir apskritai žmonės su uniformomis labai mėgsta vartoti skambius žodžius. Tasai kino teatras Šešiasdešimt aštuntojoje gatvėje nė truputėlio nepanašus į „Lyrikos“ kino teatrą Limerike, kur galėdavai atsinešti žuvies su keptomis bulvėmis arba kad ir gerą porciją kiaulės kojų ir butelį porterio, jei kartais turėtum noro. Tą vakarą, kai manęs neįleido su šokolado plytele, turėjau ją susikimšti stovėdamas lauke, o bilietų plėšytojas tiktai piktai į mane dėbsojo ir jam visiškai nerūpėjo, kad per tą laiką praleisiu pačias juokingiausias Brolių Marksų vietas. Taigi dabar turiu ant rankos užsikabinęs neštis savo juodąjį lietpaltį, kurį atsivežiau iš Airijos, kad bilietų plėšytojas nepamatytų mano maišelio su citrininiu morengų pyragu ir imbierinio limonado butelio, kurį įsikišau į kišenę.

Vos tik filmas prasideda, pamėginu išsitraukti savo pyragą, bet jo dėžutė traška ir žmonės pradeda mane tildyti: ša, mes norime žiūrėti filmą. Aš žinau, kad tai nėra paprasti žiūrovai, kurie vaikšto į filmus apie gangsterius arba į miuziklus. Visi į šį filmą atėję žmonės, ko gero, yra baigę aukštuosius mokslus, gyvena Parko aveniu ir visą „Hamletą“ moka atmintinai. Jie nesako: einu į kiną, bet — einu žiūrėti filmo. Tyliai tos dėžės atidaryti tikrai nepavyks, o man net seilės tįsta iš alkio ir nebežinau, ką daryti, tik staiga šalia sėdintis vyras lyg niekur nieko su manim pasisveikina ir man ant kelių užmeta savo lietpalčio skverną, o tada pradeda po juo grabinėtis. Ir sako: tikiuosi, neprieštaraujate. O aš nežinau nė ką jam sakyti, bet jaučiu, kad geriausia būtų susirinkti savo pyragą ir nešdintis. Tad pasakau: atsiprašau, praeinu pro jį iki eilės galo ir nužingsniuoju į vyrų tualetą, kur galiu ramiai atsidaryti pyrago dėžutę ir manęs nebetildo jokie Parko aveniu gyventojai. Man nesmagu, kad turiu praleisti dalį „Hamleto“, bet kol kas ekrane visi tik davėsi aplinkui ir kažką šūkavo apie šmėklą.

Nors vyrų tualetas tuščias, nenoriu, kad kas pamatytų, kaip atsidarau dėžutę ir valgau pyragą, todėl atsisėdu ant klozeto vienoje iš kabinų ir greitai kemšu, kad galėčiau sugrįžti į „Hamletą“, nors nebesiruošiu sėdėti šalia vyro su lietpalčiu, kuris nevaldo rankų. Kai nuo pyrago pradeda džiūti burna, pagalvoju, kad būtų neblogai atsigerti imbierinio limonado, ir staiga suprantu, kad norint butelį atsikimšti reikia vadinamojo bažnyčios rakto. Į bilietų plėšytoją dėl to kreiptis tikrai neverta, nes jie tiktai staugia ir sako, kad žiūrovai į kino teatrą negali neštis savo maisto ar gėrimų, net jeigu jie gyventų Parko aveniu. Tad pyrago dėžutę pasidedu ant grindų ir nusprendžiu, kad vienintelis būdas numušti limonado dangtelį yra pridėti butelį prie kriauklės krašto ir stuktelėti per jį delnu, bet kai taip padarau, butelio kaklelis nuskyla ir imbierinio limonado srovė šauna tiesiai į veidą, o ir kriauklę pasipila kraujas, nes su buteliu susipjausčiau ranką, ir man darosi visiškai nesmagu, o čia dar pyragas, kurį buvau pasidėjęs ant grindų, baigia paskęsti kraujo ir limonado baloje, ir aš pradedu manyti, kad per visas šias staiga užgriuvusias bėdas man turbūt nebepavyks pamatyti „Hamleto“, bet čia į tualetą, vos manęs nepargriaudamas, įpuola žilaplaukis vyras, kuriam, iš išvaizdos sprendžiant, mirtinai reikia, ir, užlipęs ant mano pyrago dėžutės, suduoda jai paskutinį smūgį. Atsistojęs prie pisuaro vyras iš karto paleidžia srovę, tuo pat metu dar bando nusikratyti pyrago dėžę sau nuo bato ir ant manęs rėkia: prakeikimas, prakeikimas, kas per velnias, kas per velnias. O atlikęs savo reikalus spiria taip, kad pyragas su dėže pagaliau atkimba jam nuo bato ir trenkiasi į sieną, aišku, jau visiškai sumaitotas ir nebevalgomas. Tuomet vyras klausia: tai kas gi čia, po velnių, vyksta? O aš nežinau, ką jam atsakyti, nes jei reiktų pasakoti viską, tai išeitų labai ilga istorija, kuri prasidėjo prieš keletą savaičių, kai buvau sužavėtas minties eiti pažiūrėti „Hamleto“, ir kaip visą dieną neturėjau nieko burnoj, nes nuo pat ryto svajojau apie nepakartojamą malonumą, kurį patirsiu vienu metu valgydamas pyragą, gerdamas imbierinį limonadą, žiūrėdamas „Hamletą“ ir klausydamasis visų tų didingų kalbų. Neatrodo, kad vyras būtų nusiteikęs klausytis mano istorijų, vien sprendžiant iš to, kaip jis šokinėja nuo vienos kojos ant kitos ir aiškina, kad tualetas, po velnių, ne restoranas, kad man čia, po velnių, ne vieta slampinėti po viešus tualetus ir valgyti bei gerti ir kad aš verčiau neščiau savo subinę lauk. Dar bandau jam pasakyti, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, kai mėginau atsikimšti imbierinio limonado butelį, o jis sako: ką, gal nežinai, kas yra atkimštukas, o gal esi, po velnių, ką tik išlipęs iš laivo? Jis išeina, o aš bandau žaizdą apsivynioti tualetiniu popieriumi, bet čia pasirodo bilietų plėšytojas ir sako, kad vienas klientas ką tik pasiskundė dėl to, kaip aš elgiuosi. Vos tik įėjęs jis, kaip ir anas žilaplaukis, pradeda velniuotis ir keiktis, o kai bandau paaiškinti, kas atsitiko, sako: tik nešk iš čia savo subinę. Aš sakau jam, jog sumokėjau, kad galėčiau pamatyti „Hamletą“, o į tualetą atėjau, kad netrukdyčiau visiems tiems aplink mane sėdintiems Parko aveniu gyventojams, kurie išmano „Hamletą“ skersai išilgai, bet jisai pareiškia: man nusispjauti, tik dink iš čia, kol dar nepakviečiau direktoriaus arba policijos, o jiems tai jau tikrai bus įdomu sužinoti, kodėl čia pritaškyta tiek kraujo.

O tada duria pirštu į mano juodąjį lietpaltį, kuris kabo ant kriauklės krašto. Ir pasiimk iš čia tą prakeiktą lietpaltį. Ir išvis kam tau reikia lietpalčio, kai danguj nė mažiausio debesėlio? Mes tą lietpalčio triuką puikiai žinom ir stebim. Pažįstam visą jūsų lietpalčių komandą. Ir apie visus žydruosius žaidimėlius esam puikiai informuoti. Žiūrėk, tik sėdi apsimetę nekaltučiai, o ranka jau ir grabinėja niekuo dėtus vaikus. Taigi pasiimk tą savo lietpaltį, mielas drauge, kol neiškviečiau policijos, iškrypėli tu prakeiktas.

Aš pasiimu sudaužytą imbierinio limonado butelį, kuriame dar liko keli lašeliai, ir keliauju Šešiasdešimt aštuntąja gatve, kol prieinu namą, kur gyvenu, ir atsisėdu ant laiptų, bet netrukus pro rūsio langą išgirstu ponią Ostin sakant, kad laiptai — tai ne vieta valgyti ir gerti, nes tuoj subėgs visi apylinkės tarakonai, o žmonės sakys, kad esame kaip kokie puertorikiečiai, kuriems nesvarbu, kur valgyti, miegoti ar gerti.

Ir taip per visą gatvę nerandu kur atsisėsti, nes visų namų šeimininkės seka pro kampą ir žiūri, tad nebelieka nieko kita, tik keliauti į parką prie Ist upės ir stebėtis, kodėl toje Amerikoje viskas taip sunku ir komplikuota, kad negalima nė ramiai sau nuėjus pažiūrėti „Hamleto“ su citrininiu morengų pyragu ir buteliu imbierinio limonado.

6

Blogiausia, kai rytais keliuosi ir einu į darbą Niujorke, yra tai, kad mano akys būna taip užpūliavusios, jog vokus galiu atplėšti tik suėmęs nykščiu ir smiliumi. Man maga tą po nakties ant akių atsiradusią kietą geltoną plutelę tiesiog nulupti, bet jeigu taip padaryčiau, kartu nusipeščiau ir blakstienas, o akių vokai paraustų ir imtų perštėti ir pasidarytų dar blogiau, negu buvo prieš tai. Kartais tiesiog stoviu duše ir laikau veidą po karšto vandens srove tol, kol akys sušyla ir išsivalo, nors ir toliau raudonuoja kaip liepsna. Raudonumą bandau atšaldyti lediniu vandeniu, bet tai negelbsti. Tada tik pradeda skaudėti akių obuoliai, o man ir taip nėra lengva.