Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Penkis kartus per dieną jie sugarma į šią patalpą. Penkios klasės, kiekvienoje po trisdešimt-trisdešimt penkis moksleivius. Paaugliai? Airijoje matydavome juos amerikiečių filmuose — paniurusius, nelaimingus, visur važinėjančius automobiliais — ir stebėdavomės, ko jie tokie paniurę, ko tokie nelaimingi? Turi iki valios maisto, drabužių, pinigų ir vis tiek nepakenčiamai elgiasi su savo tėvais. Airijoje paauglių nebuvo, bent jau toje jos dalyje, kurioje gyvenau aš. Būdavo vaikai. Iki keturiolikos metų vaikas eina į mokyklą. Jei jis pamėgina šiurkščiai kalbėti su tėvais, tie jam kaip reikiant užveža per srėbtuvę, vaikelis nulekia į kitą kambario galą. Paskui vaikas užauga, susiranda kokį nors fizinį darbą, veda, penktadieniais išgeria alučio, tą patį vakarą užsiima žmona, kuri dėl to amžinai nėščia. Po kelerių metų jis emigruoja į Angliją, ten randa darbą statybose arba užsirašo į Jos Didenybės ginkluotąsias pajėgas ir kovoja už imperiją.

Sumuštinio problema kilo tada, kai vaikigalis, vardu Pitis, garsiai sušuko: kas nori sumuštinio su virta dešra?

Juokauji? Tavo mama tikriausiai negali tavęs pakęsti, jei įdeda tokių sumuštinių.

Pitis metė popierinį maišelį su sumuštiniu į savo kritiką Endį; visa klasė ėmė džiugiai ploti. Duok jam, duok jam, kartojo jie. Duok, duok. Maišelis nukrito ant grindų tarp lentos ir pirmojo suolo, kuriame sėdėjo Endis.

Aš išėjau iš už stalo ir tariau pirmą savo, kaip mokytojo, žodį: ei. Ketverius metus studijavęs Niujorko universitete, tik tiek tegalėjau sugalvoti.

Ir dar pakartojau: ei.

Jie nekreipė į mane dėmesio. Stengėsi įsiūbuoti muštynes, kad greičiau prabėgtų laikas, o aš nustočiau net galvojęs apie kokią nors pamoką. Priėjau prie Pičio ir daviau pirmą savo, kaip mokytojo, nurodymą: baik svaidytis sumuštiniais. Pitis ir visa klasė, atrodo, labai nustebo. Šitas mokytojas, visiškas naujokas, ką tik užkirto kelią puikiausioms muštynėms. Naujiems mokytojams dera nesikišti, kur nereikia, arba tuojau pat kviestis direktorių ar mokymo dalies vedėją, o juk visi žino, kad praeis šimtas metų, kol jie pasirodys. Todėl laukiant galima smagiai pasimušti. Be to, koks čia mokytojas, kuris liepia moksleiviui, ką tik sviedusiam sumuštinį, baigti svaidytis sumuštiniais?

Benis iš klasės galo tą ir sušuko. Ei, mokytojau, jis jau nusviedė sumuštinį. Kokia prasmė jam dabar sakyti, kad nesvaidytų? Va tas sumuštinis, guli ant grindų.

Klasė ėmė juoktis. Nėra nieko kvailesnio už mokytoją, kuris liepia nedalyti to, ką tu ką tik padarei. Vienas vaikis užsidengė burną ranka ir ištarė: muuulkis; supratau, jog kalba apie mane. Norėjau spirte išspirti jį iš kėdės, bet tai būtų mano, kaip mokytojo, karjeros pabaiga. Be to, ranka, dengianti burną, buvo milžiniška, o suolas vaikinui gerokai per mažas.

Kažkas šūktelėjo: ė, Beni, tu gal advokatas, ar ką? Klasė vėl nusijuokė. Jo, jo, pritarė jie ir laukė, ką darysiu. Kaipgi pasielgs naujasis mokytojas?

Niujorko universiteto pedagogikos dėstytojai manęs nemokė, kaip elgtis, kai klasėje svaidomi sumuštiniai. Jie pasakojo apie ugdymo teorijas ir filosofiją, apie moralinius bei etinius imperatyvus, apie tai, kad ugdant būtina visapusiškai atsižvelgti į vaiką, suvokti geštaltą, taip, malonėkite pažinti vaiko poreikius — bet nė žodžio apie klasėje kylančias krizes.

Gal pasakyti: ei, Piti, tuoj pat pakelk tą sumuštinį, o jei ne... Gal pačiam jį pakelti ir išmesti į šiukšlių dėžę, aiškiai parodant, kaip niekinu žmones, kurie mėto sumuštinius, kai pasaulyje milijonai miršta iš bado?

Reikėjo, kad jie suprastų, jog čia mano valdžia, kad aš kietas ir neketinu pasiduoti jų niuksams.

Sumuštinis, suvyniotas į vaškinį popierių, gulėjo išlindęs iš maišelio; iš jo skleidžiamo aromato pajutau, kad ta virta dešra ne bet kokia. Pakėliau sumuštinį ir išvyniojau. Tai nebuvo paprastas sumuštinis, tai yra gabalas mėsos tarp dviejų beskonės baltos amerikietiškos duonos riekių. Duona buvo tamsi, sodri, kepta Brukline gyvenančios italės mamos, tvirtai apglėbusi kvapnią virtą dešrą, pomidorų, svogūnų ir paprikų griežinėlius, pašlakstyta alyvuogių aliejumi, patepta aštriu, liežuvį deginančiu padažu.

Aš suvalgiau sumuštinį.

Iki buvo pirmas mano, kaip mokytojo, veiksmas. Mano burna, užkimšta sumuštiniu, patraukė visų moksleivių dėmesį. Jie sužiuro į mane — trisdešimt keturi berniukai ir mergaitės, visi apytikriai šešiolikos metų. Mačiau jų akyse susižavėjimą: pirmą kartą gyvenime jie matė mokytoją, kuris visų akivaizdoje pakelia nuo žemės sumuštinį ir jį suvalgo. Sumuštinio valgytojas. Kai buvau vaikas, mes Airijoje labai žavėjomės vienu mokytoju, kuris kasdien nusilupdavo ir suvalgydavo obuolį, o geriausią mokinį apdovanodavo ilga nulupta žievele. Šie vaikai spoksojo, kaip alyvuogių aliejus varva man per smakrą ir terlioja pas Kleiną greta aikštės pirktą kaklaraištį už du dolerius.

Pitis tarė: ė, mokytojau, jūs valgot mano sumuštinį.

Klasė jam tarė: užsičiaupk. Ką, nematai, kad mokytojas valgo?

Aš aplaižiau pirštus. Niam, ištariau, tada sugniaužiau vaškinį popierių į gumulą ir sviedžiau į šiukšlių dėžę. Klasė ėmė šaukti. Oho, šaukė jiė, ir dar: jė, brolau, ir dar: vy-ru-ti! Tu tik pažiūrėk. Suvalgė sumuštinį. Pataikė į šiukšliadėžę. Oho.

Tai čia mokymas? Tikrai, oho. Pasijutau laimėtojas. Suvalgiau sumuštinį. Pataikiau į šiukšliadėžę. Pagalvojau, kad su šiais moksleiviais galiu daryti, ką užsigeidęs. Pamaniau: aš juos įveikiau. Puiku, tik, deja, nesumojau, ką daryti toliau. Mano pareiga — juos mokyti; kažin, kaip nuo sumuštinio problemos pereiti prie rašybos, gramatikos, pastraipos struktūros ar išvis ko nors, bent kiek susijusio su mano dėstomuoju dalyku — anglų kalba.

Moksleiviai šypsojosi, kol pamatė durų langelio rėminamą direktoriaus veidą. Tankūs juodi jo antakiai, pakilę iki vidurio kaktos, reiškė klausimą. Jis atidarė duris ir ženklu pakvietė mane išeiti. Vieną minutėlę, pone Makortai?

Pitis sušnibždėjo: ei, pone. Nesijaudinkit dėl to sumuštinio. Aš jo vis tiek nenorėjau.

Klasė pritarė: je, je, ir iš jų veidų buvo aišku, kad jei kiltų nemalonumų su direktoriumi, jie stos mano pusėn — pirmą kartą pajutau moksleivių palankumą mokytojui. Klasėje moksleiviai gali dykinėti, gali skųstis, bet vos tik pasirodo direktorius ar bet koks kitas prašalaitis, iškart atsiranda vienybė, sudaromas bendras frontas.

Koridoriuje direktorius tarė: neabejoju, pone Makortai, kad jūs pats suprantate — mokytojui nedera devintą valandą ryto valgyti pietus klasėje, visų moksleivių akivaizdoje. Tai jūsų pirmoji pamoka, o ką jūs darote — valgote sumuštinį? Ar taip jus mokė, jaunuoli? Šioje mokykloje neįprasta taip elgtis, vaikai gali klaidingai suprasti. Jūs juk suprantate mano mintį, ar ne? Tik pamanykite, kiek turėtume vargo, jei mokytojai staiga viską mestų ir pradėtų valgyti pietus klasėse, ypač rytais, kai iš tiesų dar pusryčių laikas. Jau pakanka nemalonumų dėl to, kad vaikai kasryt atsineša į klasę visokių užkandžių, kurie paskui privilioja tarakonų bei įvairių graužikų. Mums yra tekę iš šitų patalpų vyti voveres, o apie žiurkes jau nė nekalbėsiu. Jei prarasite budrumą, tie vaikai, taip pat kai kurie jūsų kolegos, jaunuoli, pavers visą mokyklą didžiule valgykla.

Norėjau jam papasakoti visą tiesą apie sumuštinį, apie tai, kaip puikiai suvaldžiau padėtį, bet jei būčiau tai padaręs, mano pedagoginei karjerai būtų galas. Norėjau atsakyti: pone, tai ne mano pietūs. Tai vieno berniuko sumuštinis, kurį jis sviedė į kitą berniuką, o aš jį pakėliau, nes esu čia naujokas, visa tai nutiko mano klasėje, o studijuojant mums nė žodžio nesakė apie tai, kaip elgtis su svaidomais ir ant grindų krintančiais sumuštiniais. Taip, aš suvalgiau sumuštinį, bet taip pasielgiau iš nevilties, nes norėjau pamokyti vaikus, kad nevalia švaistyti maisto ir kad aš čia šeimininkas, o gal, Jėzau, paprasčiausiai dėl to, jog išalkau, pasižadu daugiau niekada taip nesielgti, nes bijau prarasti gerą darbą, nors, pripažinkite, klasėje buvo tylu. Jei šitaip galima patraukti profesinėję mokykloje besimokančių vaikų dėmesį, tai verčiau užsakykite gerą krūvelę sumuštinių su virta dešra likusioms keturioms klasėms, kuriose šiandien dar turėsiu pamokas.