Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

I DALIS Ilga kelionė į pedagogiką

1

Jie jau ateina.

O aš nepasirengęs.

Kaip galiu būti pasirengęs?

Ką tik pradėjau dirbti ir mokausi iš savo klaidų.

Pačią pirmą pedagoginės karjeros dieną manęs vos neatleido iš darbo už tai, kad suvalgiau moksleivio sumuštinį. Antrą dieną vos neatleido už tai, kad užsiminiau apie galimybę draugauti su avimi. Daugiau niekuo ypatingu mano trisdešimt metų darbo Niujorko mokyklose nepasižymi. Ne kartą abejojau, ar tikrai čia mano vieta. Galiausiai ėmiau stebėtis, kaip man pavyko taip ilgai ištverti.

1958 metų kovas. Sėdžiu prie savo stalo tuščioje Niujorko miesto, Steiteno salos apygardos Makėjaus profesinės mokyklos klasėje. Dėlioju savo naujojo pašaukimo atributus: penkis rudo popieriaus aplankus, po vieną kiekvienai klasei; šūsnį sutrūkinėjusių gumos juostelių; rudo karo laikų popieriaus bloknotą, kurio lapai išmarginti viskuo, iš ko tas popierius pagamintas; nutriušusią kempinę lentai valyti; krūvelę baltų kortelių, kurias eilėmis sukišiu į aptrintą raudoną Delanio aplanką1, kad geriau atsiminčiau visus šimtą šešiasdešimt berniukų ir mergaičių iš penkių skirtingų klasių, kuriuos kasdien matysiu prieš akis. Kortelėse žymėsiu jų lankomumą, vėlavimą, trumpai užsirašysiu, kai moksleivis padarys ką nors bloga. Blogybes man patarė užsirašinėti raudonu parkeriu, bet mokykla man jo neskyrė, tad teks rašyti atskirą užklausimą ant specialaus blanko arba pačiam nusipirkti parduotuvėje, nes raudonas parkeris blogybėms ženklinti yra galingiausias mokytojo ginklas. Parduotuvėje teks įsigyti dar daug ką. Eizenhauerio Amerika klesti, bet tas klestėjimas nepasiekia mokyklų, juo labiau pradedančių mokytojų, kuriems reikia raštinės prekių. Lentoje kabo direktoriaus pavaduotojo administracijos reikalams raštelis, kuriame visiems mokytojams primenama sunki finansinė miesto padėtis ir prašoma taupiai naudoti raštinės reikmenis. Šis rytas man lemiamas. Po minutės nuskambės skambutis. Į klasę sugarmės vaikai; ką jie pasakys, pamatę mane sėdintį prie stalo? Ei, žiūrėkit. Jis slepiasi. Jie puikiausiai perkanda mokytojus. Jei mokytojas sėdi už stalo, vadinasi, jis bailus tinginys. Stalą naudoja tarsi užtvarą. Geriau išeiti prieš klasę ir taip stovėti. Veidu į veiksmą. Vyriškai. Jei pirmą dieną padarysi klaidą, už ją mokėti gali tekti kelis mėnesius.

Tuoj sugužėsiantys moksleiviai yra pirmamečiai, jiems po šešiolika — nuo darželio iki šios dienos mokykloje praleido jau vienuolika metų. Tad jie matę visokiausių mokytojų — senų, jaunų, griežtų, gerų. Vaikai juos atidžiai stebi ir vertina. Jie žino, ką reiškia kokie judesiai, balso tonas, elgsena. Ir nepasakytum, kad apie tai nuolat kalbasi tualetuose ar valgykloje. Tiesiog vienuolika metų gerte geria informaciją ir vėliau ją perduoda jaunesniesiems. Atsargiai su panele Boid, sako jie. Namų darbai, brolau, štai ką ji mėgsta, ir visada juos taiso. Rimtai sakau, taiso. Ji netekėjusi, tai neturi daugiau ką veikti. Geriausia, kai mokytoja ištekėjusi ir dar turi vaikų. Tos tai niekad neturi laiko sėdėti prie knygų ar sąsiuvinių. Jei panelę Boid kas nors reguliariai padulkintų, ji irgi neuždavinėtų tiek namų darbų. O dabar sėdi sau namie su savo katinu, klausosi klasikinės muzikos ir taiso namų darbus mūsų pykčiui. Ne taip, kaip kiti mokytojai. Tie užduos tau krūvas namų darbų, patikrins, ar atlikai, bet net nesugalvos perskaityti. Gali ramiausiai nurašyti puslapį iš Biblijos, o jie viršuje užrašys: „Labai gerai.“ Bet ne panelė Boid. Ji iškart viską pastebi. Atsiprašau, Čarli. Ar tu pats tai parašei? Nori nenori, bet turi prisipažinti, kad ne, ir tada tau, brolyti, šakės.

Be reikalo atėjau taip anksti, dabar turiu per daug laiko ir negaliu negalvoti, kas manęs laukia. Kaip man šovė į galvą įsivaizduoti, kad įstengsiu suvaldyti amerikiečius paauglius? Neišmanėlis. Todėl ir išdrįsau — iš neišmanymo. Mes gyvename Eizenhauerio laikais, ir laikraščiai be paliovos rašo apie tai, kokie nelaimingi Amerikos paaugliai. Juk jie „Prarastosios kartos prarastųjų vaikų prarastieji vaikai“. Apie jų sielvartą kuriami filmai, miuziklai, rašomos knygos: „Maištininkas be priežasties“, „Mokyklos džiunglės“, „Vestsaido istorija“, „Rugiuose prie bedugnės“. Jų kalbos kupinos nevilties. Gyvenimas neturi prasmės. Visi suaugusieji — apsimetėliai. Kokia išvis prasmė gyventi? Jie nieko nelaukia ir nieko nesitiki, nesulauks nė savojo karo, kuriame galėtų žudyti tolimųjų kraštų čiabuvius, o paskui su medaliais, gražiai šlubčiodami, visų merginų pasigėrėjimui darniomis gretomis žygiuoti Brodvėjumi. Kokia prasmė skųstis tėvams, kurie ką tik baigė kariauti, arba mamoms, kurios laukė kariaujančių tėvų. Tėvas į jo skundus atsako: ei, užsičiaupk. Palik mane ramybėj. Man šiknoj dar nuo karo svaras šrapnelių, neturiu jokio noro klausytis, kaip tu čia vaitoji ir sriūbauji prikimštu pilvu, o spinta lūžta nuo skudurų. Jėzau Marija, kai aš buvau tavo metų, dirbau automobilių laužyne, paskui perėjau į dokus, kad tave, suskį, galėčiau į mokslus išleisti. Eik ir spaudinėk savo spuogus, o man leisk ramiai paskaityti laikraštį.

Paaugliai tokie nelaimingi, kad buriasi į gaujas ir mušasi su kitomis gaujomis; tai ne šiaip susistumdymai, kaip tuose filmuose su nelaimingai įsimylėjusiais herojais ir dramatiškai skambančia muzika, bet žiaurios kovos, kuriose jie švokščia ir keikiasi, kuriose italai, juodžiai, airiai, puertorikiečiai puola vieni kitus su peiliais, grandinėmis, beisbolo lazdomis Centriniame ir Prospekto parkuose, nuspalvindami žolę krauju, kuris visada raudonas, kad ir kieno būtų. O jei ką nors nužudo, kyla visuomenės pasipiktinimas ir pasipila kaltinimai, kad jei mokykla ir mokytojai gerai dirbtų, nieko panašaus neatsitiktų. Atsiranda patriotų, kurie pareiškia: jei tie vaikai turi tiek laiko ir jėgų, kad be paliovos daužo vieni kitus, tai kodėl neišsiuntus jų į užjūrius, tegu ten daužo sumautus komunistus ir pagaliau išsprendžia tą nelemtą problemą?

Daugelio akimis, profesinės mokyklos — tai sąvartynai, sukurti tik tam, kad sumestum visus moksleivius, netinkamus mokytis vidurinėje. Tai snobizmas. Visuomenei nė kiek nerūpi, kad tūkstančiai jaunuolių nori būti mechanikais, kosmetologėmis, mašinistais, elektrikais, santechnikais ar dailidėmis. Jie nenori kvaršinti sau galvų reformacija, 1812 metų karu, Voltu Vitmenu, meno kūrinių analize ar vaisinės muselės lytiniu gyvenimu.

Bet ką gi, brolau, jei jau reikia, tai reikia. Tiek to, pasėdėsime pamokose, kurios neturi nieko bendra su mūsų gyvenimu. Paskui padirbėsime parduotuvėse, ten sužinosime, koks iš tikrųjų yra pasaulis, bet kol kas pasistengsime padoriai elgtis su mokytojais, nes po ketverių metų vis tiek iš čia išlėksim. Fūūū!

Štai ir jie. Durys atsitrenkia į lentynėlę, įtaisytą po lenta, sukyla kreidos dulkių debesis. Ne juokas — įeiti į klasę. Kodėl jie negali ramiai sueiti, pasisveikinti ir susėsti? O, ne. Būtinai reikia stumdytis ir grūstis. Vienas, dėdamasis grėsmingas, sako: ei, tu; kitas tuojau pat atkerta: ei, tu. Jie įžeidinėja vienas kitą, apsimeta negirdį skambučio, neskuba sėstis į vietas. Ramiai, bičiuli. Žiūrėk, štai ir vėl naujas mokytojas; ką tie nauji mokytojai išmano. Ir kas? Skambutis? Mokytojas? Naujokas. Kas toks? O kam tai rūpi? Jie kalbasi su draugais, sėdinčiais kitame klasės gale, pusiau gulomis įsitaiso per mažuose suoluose, iškiša kojas, kvatojasi, jei kas nors už jų užkliūva. Spokso pro langą, žiūri į man virš galvos kabančią Amerikos vėliavą ar gėrisi panelės Mad, dabar jau pensininkės, prie sienų priklijuotais Emersono, Toro, Vitmeno, Emilės Dikinson ir Ernesto Hemingvėjaus — kaip šitas čia pateko? — atvaizdais. Šiojo nuotrauka buvo ant žurnalo Life viršelio, dabar ją rasi visur. Šalia senų, jau pajuodusių savo tėvų ir brolių raižinių jie kišeniniais peiliukais svirbina ant suolų viršaus savo inicialus, meilės prisipažinimus su širdimis ir strėlėmis. Kai kurie seni suolai taip suraižyti, kad pro skyles, kur anksčiau būta širdžių bei vardų, matyti sėdinčiojo keliai. Porelės sėdi kartu, laikosi už rankų, šnibždasi ir skęsta vieni kitų akyse, o trys vaikigaliai klasės gale, prie spintų, dainuoja bosu, baritonu bei aukštais tonais, vyruti, cakt pirštais, ar visi matote — štai jie, įsimylėję paaugliai.