Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

Pagal knygą „Andželos pelenai“ buvo pastatytas filmas. Kad ir ką parašytum Amerikoje, visi tuojau pat pradeda kalbas apie filmą. Parašytum Manheteno telefonų knygą, o žmonės vis tiek tavęs klausinėtų: na, tai kada laukti filmo?

Jei nebūčiau parašęs „Andželos pelenų“, būčiau miręs melsdamas: dar bent metus, Dieve, dar bent vienerius metelius, nes labiausiai gyvenime, kad ir kiek jo man būtų likę, noriu pabaigti šią knygą. Nė nesvajojau, kad tai bus bestseleris. Tikėjausi, gulės sau knygyne ant lentynos, o aš pasislėpęs stebėsiu, kaip gražios moterys verčia lapus ir kartkartėmis nuvarvina kokią ašarą. Be abejo, jos nusipirks knygą, parsineš namo ir perskaitys, gulinėdamos ant sofų, gurkšnodamos žolelių arbatą arba sausąjį cheresą. Paskui dar užsakys po egzempliorių visoms draugėms.

Knygoje „Tataigis“ rašiau apie gyvenimą Amerikoje, apie tai, kaip tapau mokytoju. Knygai išėjus pradėjau graužtis, kad dėstymui skyriau per mažai dėmesio. Amerikoje visi žavisi gydytojais, teisininkais, generolais, aktoriais, televizijos žvaigždėmis bei politikais ir moka jiems didelius pinigus. Mokytojais nesižavi ir pinigų jiems nemoka. Mokytojo profesija — visų kitų profesijų parankinė. Mokytojams liepta vaikščioti tik pro tarnų duris ar išvis apeiti pastatą iš kitos pusės. Jiems pavydima GLL (Galybės Laisvo Laiko). Apie juos kalbama globėjiškai; prisiminus kartais patapšnojama per žilas garbanas. Ak taip, aš turėjau tokią anglų kalbos mokytoją, panelę Smit, ji mane įkvėpė. Niekada nepamiršiu senosios panelės Smit. Ji sakydavo, kad jei per keturiasdešimt darbo mokykloje metų prisibels bent į vieno moksleivio širdį, tai jos darbas nenueis veltui. Ji mirs laiminga. Po to geroji anglų kalbos mokytoja ištirpsta pilkuose šešėliuose ir vargingai leidžia dienas iš skurdžios pensijos, svajodama apie tą vienintelį moksleivį, į kurio širdį gal bus prisibeldusi. Svajokite, svajokite, panele mokytoja. Vis tiek niekas jūsų nepasveikins.

Jums atrodo, kad įeisite į klasę, truputį pastovėsite, palauksite, kol vaikai nutils, pažiūrėsite, kaip jie atsiverčia sąsiuvinius ir nuima tušinukų dangtelius, tada prisistatysite, užrašysite savo pavardę ant lentos ir pradėsite dėstyti.

Ant jūsų stalo guli mokyklos parūpintas anglų kalbos pamokų planas. Jūs mokysite rašybos, gramatikos ir skaitymo, dėstysite kompoziciją ir literatūrą.

Negalite sulaukti, kol prieisite prie literatūros. Kaip gyvai diskutuosite apie poemas, pjeses, esė, romanus, apsakymus! Šimto septyniasdešimties moksleivių pakeltos rankos be paliovos stūksos ore, jie garsiai šauks: pone Makortai, aš, aš, aš irgi noriu pasakyti.

Jūs tikitės, kad jie norės ką nors pasakyti. Nenorite, kad sėdėtų ir žiopsotų, kaip jūs kamuojatės vesdamas pamoką.

Jūs tarsi puotoje mėgausitės anglų ir amerikiečių literatūros gėrybėmis. Kiek daug galėsite papasakoti apie Karlailį ir Arnoldą, Emersoną ir Toro. Nekantraujate pasiekti Šelį, Kitsą, Baironą ir senį Voltą Vitmeną. Jūsų moksleivius tikrai sužavės tie romantikai ir maištautojai, tie nieko nepaisantys drąsuoliai. Jums ir pačiam jie patinka, nes širdies gilumoje bei svajonėse esate nežabotas romantikas. Kartais įsivaizduojate save barikadose.

Direktoriai ir kiti valdžios vyrai, eidami pro jūsų klasę, jau koridoriuje girdės susijaudinusių moksleivių šūksnius. Jie pasilenks prie durų langelio ir nustebę žiūrės į pakeltų rankų mišką, į smalsius ir susijaudinusius berniukų bei mergaičių veidus — į būsimus santechnikus, elektrikus, kosmetologes, dailides, mechanikus, mašininkes, traukinių mašinistus.

Jūs būsite nominuotas apdovanojimams: Geriausias metų mokytojas, Geriausias šimtmečio mokytojas. Jus pakvies į Vašingtoną. Eizenhaueris paspaus jums ranką. Laikraščių reporteriai klaus, ką jūs, paprastas mokytojas, manote apie švietimo sistemą. Tai bent bus naujiena: mokytojo klausia, ką jis mano apie švietimo sistemą. Oho. Jus parodys per televiziją.

Televizija.

Jūs tik įsivaizduokite: mokytoją rodo per televiziją.

Jus nuskraidins į Holivudą, kur atliksite pagrindinį vaidmenį filmuose apie jūsų gyvenimą. Paprasta kilmė, vargana vaikystė, problemos su Bažnyčia (kuriai narsiai pasipriešinote), kadrai, kaip jūs vienišas sėdite kamputyje prie žvakės ir skaitote Čoserį, Šekspyrą, Ostin, Dikensą. Tame kamputyje tylutėliai mirksite skaudančiomis, paraudusiomis akimis, bet vis tiek narsiai skaitote, kol galiausiai motina atima žvakę ir pareiškia, kad jei tuojau pat nesiliausite, abi akys kaipmat iškris lauk. Jūs maldaujate, kad grąžintų žvakę, jums liko tik šimtas „Dombio ir sūnaus“ puslapių, bet ji atsako: ne, nenoriu, tavęs vedžiotis po visą Limeriką ir visiems aiškinti, kaip čia tas vaikas apako, juk prieš metus dar žvaliausiai spardė kamuolį su draugužiais.

Jūs sutinkate su motina, nes puikiai žinote dainą:

Motinos meilė — didi dovana,

Kad ir kur nukeliautum;

Saugoki ją ir globoki, sūnau,

Nes kai nebus, pasigesi.

Be to, tau nė į galvą neateitų atsikalbinėti filmo motinai, vaidinamai kurios nors iš senųjų airių aktorių — Sarai Olgud ar Unai O’Konor, — kurių veidai pilni kančios, o liežuviai aštrūs it rykštės kirčiai. Jūsų paties motina irgi atrodė gerokai nusikamavusi, bet nė iš tolo neprilygtų tam vaizdui, kurį išvystumėte didžiajame nespalvotame ar spalvotame ekrane.

Tėvą galėtų vaidinti Klarkas Geibias, tačiau jis, deja, a) veikiausiai nesugebėtų perteikti jūsų tėvo Šiaurės Airijos tarmės, b) tai būtų siaubingas nuosmukis po „Vėjo nublokštų“, kuriuos, atsimenate, Airijoje uždraudė; pasakojama, dėl to, kad Retas Batleris užnešė savo žmoną Skarlet laiptais į antrą aukštą, į miegamąjį: tai įžeidė Dublino kino cenzorius ir paskatino juos filmą visai uždrausti. Ne, tėvą turėtų vaidinti kas nors kitas, nes Airijos cenzoriai akyli, o jums būtų labai skaudu, jei Limeriko, jūsų gimtojo miesto, ir visos Airijos gyventojai netektų galimybės pamatyti filmo apie jūsų vargingą vaikystę bei tolesnį pergalingą mokytojo ir kino žvaigždės gyvenimą.

Bet tuo istorija nesibaigtų. Tikroji istorija visai kita — kaip jūs galiausiai atsispyrėte Holivudo sirenų giesmėms, kaip po daugelio vakarų, per kuriuos jus valgydino, girdė, linksmino ir viliojo į lovą pradedančios bei gerai žinomos kino žvaigždės, jūs įžvelgėte jų gyvenimo tuštybę; kaip jos nuoširdžiausiai išsipasakojo jums ant įvairių atlaso pagalvių, kaip jūs klausėtės, graužiamas kaltės, o jos žavėjosi jumis, nes jūs, būdamas toks atsidavęs moksleiviams, visam Holivudui tapote pavyzdžiu ir stebuklu; kaip jos, tos stulbinamos pradedančios bei gerai žinomos kino žvaigždės, apgailestavo nuklydusios nuo tikrojo kelio ir paskendusios holivudiškuose savo gyvenimuose, o juk jų atsisakiusios galėtų kasdien džiaugtis, stropiai ir sąžiningai mokydamos būsimus Amerikos amatininkus, prekiautojus ir sekretores mašininkes. Koks tas jausmas, klausinėtų jos, kai rytą atsikėlęs džiugiai šokate iš lovos, žinodamas, jog prieš akis dar viena diena, skirta geriems darbams Amerikos jaunimo labui, ir patenkintas už juos gaunamu kukliu atlygiu, nes tikrasis jūsų darbo įvertinimas — dėkingumas, šviečiantis moksleivių akyse, šiems atnešant dėkingų ir susižavėjusių tėvų dovanas: sausainių, duonos, namie gamintų makaronų, o kartais butelaitį vyno, italų šeimų išspausto iš prie namų augančių vynuogienojų derliaus; tai jūsų šimto septyniasdešimties Niujorko mieste, Steiteno salos apygardoje, Makėjaus profesinėje technikos mokykloje besimokančių moksleivių tėvai ir motinos.