Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

Nepasakiau nieko.

Direktorius pareiškė, kad jo tikslas — man padėti, nes, cha, cha, panašu, jog pagalbos prireiks nemažai. Pripažįstu, toliau kalbėjo jis, jūs visiškai valdėte jų dėmesį. Tai gerai, bet pamėginkite tą patį padaryti ne taip dramatiškai. Pavyzdžiui, mokymu. Tam jūs čia ir esate, jaunuoli. Kad mokytumėte. Dabar teks labiau susiimti. Ir viskas. Prisiminkite, kad klasėje negalima valgyti nei moksleiviams, nei mokytojams.

Aš atsakiau: taip, pone. Jis pamojo man, rodydamas, kad grįžčiau į klasę.

Klasė paklausė: ką jis sakė?

Sakė, kad negalima valgyti pietų devintą valandą ryto visos klasės akivaizdoje.

Jūs nevalgėte jokių pietų.

Žinau, bet jis pamatė, kaip valgau sumuštinį, ir liepė daugiau taip nebesielgti.

Brolau, bet tai neteisinga.

Pitis tarė: pasakysiu mamai, kad sumuštinis jums patiko. Papasakosiu, kaip dėl jos sumuštinio pakliuvot į bėdą.

Gerai, Piti, tik nesakyk, kad tu jį numetei ant žemės.

Ne, ne. Ji mane užmuštų. Ji iš Sicilijos. Ten, Sicilijoje, jie labai greitai užsiplieskia dėl tokių dalykų.

Pasakyk jai, Piti, kad skanesnio sumuštinio gyvenime nebuvau valgęs.

Gerai.

Mea culpa.

Užuot juos mokęs, aš pradėjau pasakoti istorijas.

Svarbiausia, kad tylėtų ir ramiai sėdėtų savo vietose.

Jie manė, kad aš mokau.

Aš ir pats taip maniau.

O iš tikrųjų — mokiausi.

Ir tu sakai, kad esi mokytojas?

Aš nieko nesakiau. Buvau kur kas daugiau negu tik mokytojas. Ir mažiau. Vidurinės mokyklos aukštesniosiose klasėse tenka būti kariuomenės seržantu, rabinu, bičiuliu, kuriam galima išsiverkti, drausmintoju, dainininku, ne paties aukščiausio lygio mokslininku, valstybės tarnautoju, teisėju, klounu, patarėju, drabužių stilistu, dirigentu, pasakėtininku, filosofu, bendradarbiu, Stepo šokėju, politiku, terapeutu, kvailiu, eismą reguliuojančiu pareigūnu, kunigu, mama-tėčiu-broliu-sese-dėde-teta, buhalteriu, kritiku, psichologu ir paskutine instancija.

Mokytojų bufete vyresnieji kolegos mane įspėjo: vaikeli, tik nepasakok jiems apie save. Po šimts, jie dar vaikai. Tu mokytojas. Turi teisę į privatų gyvenimą. Juk žinai, kaip kartais būna, ar ne? Jie tikri velniūkščiai. Jie niekada, kartoju — niekada netaps tavo draugais. Jie iš tolo užuodžia, kada rengiesi pradėti tikrą pamoką apie gramatiką ar ką nors panašaus, ir sukirs tave dar nė neprasižiojusį. Neprarask budrumo. Tie vaikigaliai praleidę mokykloje jau po vienuolika, dvylika metų, jie seniausiai perkando visus mokytojus. Iškart pamatys, kad jau pradedi galvoti apie gramatiką arba rašybą: tuoj pat pradės kelti rankutes, nutaisys susidomėjusius veidelius ir pradės klausinėti, kokius žaidimus mėgdavai vaikystėje arba kas, tavo manymu, laimės Pasaulio taurę. O, taip. Ir tu leisiesi apmulkinamas. Nė mirktelėti nespėsi, ir jau, žiūrėk, išsipasakojai iki paskutinio siūlo, o jie traukia namo, nė velnio neišgirdę apie gramatiką, ir puola pasakoti apie tavo gyvenimą mamoms bei tėčiams. Ir negalvok, kad jiems tai rūpi. Jie išsisuks, bet keis laukia tavęs? Niekada nebeatgausi tų savo gyvenimo gabalėlių, kuriuos palikai jų galvelėse. Tai tavo gyvenimas, brolau. Tu turi tiktai jį. Nieko jiems nepasakok.

Patarimai nuėjo šuniui ant uodegos. Aš mokiausi bandymų ir klaidų metodu ir už viską susimokėjau. Privalėjau pats išmokti būti vyras, būti mokytojas; tą ir stengiausi padaryti visus trisdešimt metų Niujorko mokyklų klasėse bei už jų sienų. Mano moksleiviai nė nesuprato, kad prieš juos stovi vyriškis, besistengiantis išsilaisvinti iš Airijos istorijos bei katalikybės kokono, visur paliekantis šio kokono plaušelių.

Mano gyvenimas man išgelbėjo gyvybę. Antrąją darbo dieną Makėjaus mokykloje vienas berniukas uždavė klausimą, kuris privertė mane sugrįžti į praeitį ir nulėmė visą mokymą ateinančius trisdešimt metų. Jis mane stumtelėjo į praeitį, į mano gyvenimą.

Džojis Santosas šūkteli: ė, mokytojau...

Klasėje nešaukiama iš vietos. Prašau pakelti ranką.

Jo, jo, sako Džojis, bet...

Tą „Jo, jo...“ jie taria taip, kad iškart darosi aišku, jog vos pajėgia tave pakęsti. Tame „Jo, jo...“ įrašyta: mes labai stengiamės neprarasti kantrybės, brolau, daug tau atleidžiame, tačiau tik dėl to, kad dar esi naujokas.

Džojis pakelia ranką. Ė, mokytojau...

Vadink mane ponu Makortu.

Jo. Tvarka. Tai jūs ką, gal škotas?

Džojis yra klasės burna. Kiekvienoje klasėje yra burna, be to, yra nepatenkintasis, klounas, gerutis, grožio karalienė, amžinas savanoris, stipruolis, intelektualas, mamos lepūnėlis, mistikas, išskydėlis, romantiškas herojus, kritikas, keistuolis, religinis fanatikas, visur įžiūrintis nuodėmę, svajoklis, kuris sėdi gale ir nieko nereginčiomis akimis spokso į lentą, viskuo patenkintasis ir šventasis, kuris visuose įžvelgia ką nors gera. Burnos darbas klausinėti — visomis įmanomomis priemonėmis trukdyti mokytojui pradėti nuobodžią pamoką. Aš naujokas, bet aiškiai įžvelgiu Džojo taktiką. Ji universali. Aš pats Airijoje darydavau tą patį. Limio valstybinėje mokykloje pats buvau klasės burną. Būdavo, mokytojas užrašo ant lentos algebros užduotį arba linksniuoti airišką veiksmažodį, ir berniukai iškart pradeda šnypšti: paklausk ko nors, Makortai. Nukreipk jo dėmesį nuo nelemtos pamokos. Nagi, na?

Ir aš, būdavo, pradedu: pone, o ar senaisiais laikais Airijoje buvo algebra?

Ponas O’Haloranas mane mėgo — geras berniukas, dailiai rašo, visad mandagus ir klusnus. Jis padėdavo kreidą ir iš to, kaip sėsdavosi prie stalo, kaip susikaupdavo, prieš pradėdamas atsakinėti, buvo aiškiai matyti, kad pats džiaugiasi proga pabėgti nuo algebros ar airių kalbos sintaksės. Jis pradėdavo: berniukai, jūs tikrai turite teisę didžiuotis savo protėviais. Jūsų proproprotėviai, gyvenę šioje puikioje šalyje, gerokai anksčiau už graikus, net už egiptiečius, sugebėjo žiemos vidury pagauti saulės spindulius ir kelioms aukso akimirkoms nukreipti juos į tamsius savo būstų kambarius. Jie išmanė dangaus kūnų judėjimą, o tai reiškia, berniukai, kad jie žinojo kur kas daugiau negu tik algebrą, negu tik logaritmus, o nepalyginti, nepalyginti daugiau.

Kartais šiltomis pavasario dienomis jis užsnūsdavo ant kėdės, o mes, visi keturiasdešimt, sėdėdavome tylutėliai, laukdami, kol jis pabus, nedrįsdami išeiti iš klasės net tada, kai pamoka pasibaigdavo, o jis tebemiegodavo.

Ne. Aš ne škotas. Aš airis.

Džojo veidas nuoširdus. O, jo? Kas tie airiai?

Airiai — tai žmonės, kilę iš Airijos.

Kaip šventasis Patrikas, teisybė?

Na, ne, ne visai taip. Neišvengiamai tenka papasakoti apie šventąjį Patriką, o tai reiškia, kad jau nespėsime grįžti prie nuobodžiosios anglų kalbos, užtat galima klausinėti toliau.

Ei, tamsta. Ten, toje Airijoje, visi kalba angliškai?

Kokius žaidimus jūs žaisdavote?

Jūs ten, Airijoje, visi katlikai?

Neleisk jiems užgrobti valdžios klasėje. Atsilaikyk. Parodyk, kas čia viršiausias. Elkis griežtai, arba tau galas. Nenusileisk. Sakyk jiems: Atsiverskite sąsiuvinius. Atliksime keletą rašybos pratimų.

Oi, mokytojau, oi, Dieeeve, oi. Rašyba. Ta rašyba, rašyba, rašyba. Ką, būtinai reikia? Jie vaitoja: rašybos pratimai — kaip nuoboduuuu. Apsimeta, kad daužo galvas į suolų kraštus, kniaubiasi veidais į rankas. Maldauja išleisti iš klasės. Man reikia. Man labai reikia. Ė, mes manėm, tu savas vyrukas, toks jaunas, ir viskas. Kodėl visi anglų kalbos mokytojai vienodi? Visiems tik rašyba, tik žodynas, amžinai ta pati velniava, atleiskit už žodį. Gal galit dar ką nors papasakoti apie Airiją?