Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Ė, tamsta... — ir vėl Džojis. Burna skuba gelbėti klasės.

Džoji, aš jau tau sakiau, prašau mane vadinti ponu Makortu. Ponas Makortas. Ponas Makortas.

Jo, jo. O ką, tamsta, jūs Airijoje draugavot su mergiščiom?

Ne, po šimts velnių. Su avim. Mes draugavome su avimis. Kaip tu pats manai, su kuo mes draugavom?

Klasėje tikras sprogimas. Jie kvatoja, susiėmę už krūtinių, kumščiuoja vieni kitus, stumdosi alkūnėmis, apsimeta, kad iš juoko krinta nuo kėdžių. Tas mokytojas. Brolau, jis beprotis. Koks juokingas. Draugavom su avim. Žiūrėk, avis reikia saugiai uždaryti.

Atsiprašau. Malonėkite atsiversti sąsiuvinius. Reikia baigti rašybos pratimus.

Kvatojimas virsta isterija. Ar rašysim apie avis? Ojė, brolau.

Tas mano sąmojis buvo visiškai ne vietoje. Susilauksiu nemalonumų. Gerutis, šventasis ir kritikas būtinai mane paskųs: oi, mama, oi, tėti, oi, pone direktoriau, jūs tik įsivaizduokite, ką šiandien per pamoką sakė mokytojas. Kaip jis baisiai kalbėjo apie avis.

Nesu tam pasirengęs, nieko panašaus nesimokiau, nežinau, kaip suktis. Čia ne mokymas. Tai neturi nieko bendra nei su anglų literatūra, nei su gramatika, nei su rašymu. Kada galiausiai tapsiu toks stiprus, kad galėsiu ramiai įeiti į klasę, patraukdamas visų moksleivių dėmesį, ir pradėti mokyti? Šioje mokykloje esama ramių, darbščių klasių, su kuriomis mokytojai susitvarko. Bufete senesni mokytojai man sako: na, taip, reikia mažiausiai penkerių metų.

Rytojaus dieną mane išsikviečia direktorius. Jis sėdi už savo stalo, kalba telefonu ir rūko. Vis kartoja: labai atsiprašau. Tai daugiau nepasikartos. Aš būtinai su juo pakalbėsiu. Deja, supraskite, jaunas mokytojas.

Jis padeda ragelį. Avys. Kas ten buvo su tom avim?

Avim?

Nebežinau, ką man su jumis daryti. Turiu skundą, kad per pamoką ištarėte žodžius „po šimts velnių“. Žinau, kad ką tik išlipote iš laivo, kad iki tol gyvenote žemės ūkio šalyje ir nieko neišmanote, bet gal turite bent kiek sveiko proto?

Ne, pone. Ne tiesiai iš laivo. Aš gyvenu čia jau aštuonerius su puse metų, iš jų dvejus tarnavau kariuomenėje, neskaičiuoju Brukline praleistos kūdikystės.

Gerai, paklausykit. Iš pradžių sumuštinis, paskui avys. Telefonas, po velnių, visą dieną nenutyla. Tėvai sukilo ir ginkluojasi. Aš turiu ką nors daryti. Jūs pas mus dirbate tik dvi dienas ir jau įsivėlėte į istoriją. Kaip jums taip pavyksta? Atleiskite, kad taip sakau, bet jūs tikriausiai linkęs į nemalonumus. Kokio velnio jums prireikė pasakoti vaikams apie tas avis?

Aš labai atsiprašau. Jie niekaip nesiliovė klausinėję, nebežinojau, ko griebtis. Jie stengėsi man užkalbėti dantis, kad nereikėtų atlikti rašybos pratimų.

Ir viskas?

Tada man pasirodė, kad apie avis visai gerai pajuokavau.

O, taip, kurgi ne. Stovite prieš klasę ir giriatės sodomijos nuotykiais. Trylika tėvų reikalauja, kad jus tuojau pat atleisčiau. Steiteno saloje teisuolių netrūksta.

Aš tik juokavau.

Ne, jaunuoli. Čia juokams ne vieta. Juokaukite kitur. Viską, ką sakote per pamoką, jie suvokia rimtai. Jūs mokytojas. Pasakėte, kad esate draugavęs su avimis, — jie ryte prarijo kiekvieną žodį. Juk nieko neišmano apie airių poravimosi įpročius.

Atsiprašau.

Šį kartą nuleisiu negirdomis. Pasakysiu tėvams, kad esate airis imigrantas, vakar išlipęs iš laivo.

Bet aš čia gimiau.

Gal galėtumėte minutėlę patylėti ir netrukdyti man jus išgelbėti, a? Šį kartą nuleisiu negirdomis. Nieko neįrašysiu į jūsų asmens bylą. Jūs nė neįsivaizduojate, ką reiškia įrašas asmens byloje. Jei turite planų bent šiek tiek pakilti karjeros laiptais — tapti direktoriumi, direktoriaus pavaduotoju, konsultantu, — žinokite, kad įrašas byloje tam sutrukdys. Juo prasideda ilgas kelias žemyn.

Pone, aš nenoriu būti direktorius. Aš noriu mokyti vaikus.

Jo, jo. Visi taip sako. Praeis. Per tuos vaikus pražilsite, dar nė trisdešimties nesulaukęs.

Aiškiai supratau, kad netinku būti ryžtingu mokytoju, vienu iš tų, kurie sugeba atsiriboti nuo visų klausimų, prašymų, skundų ir tęsti pamoką, kaip suplanuota. Tai man būtų priminę aną mokyklą Limerike, kur pamoka buvo karalienė, o mes — nulis. Jau tada svajojau apie mokyklą, kurioje mokytojai būtų vadovai ir auklėtojai, o ne brigadininkai. Neturėjau susikūręs jokios ypatingos ugdymo filosofijos, tik labai nemėgau biurokratų ir iškilėlių, kurie pabėgo iš klasių vien tam, kad galėtų persekioti tose klasėse likusius mokytojus bei moksleivius. Niekad nemėgau pildyti jų siunčiamų blankų, laikytis jų nustatytų taisyklių, rengti egzaminus taip, kaip jie nurodė, toleruoti jų šniukštinėjimą, prisiderinti prie jų sukurtų programų ir mokymo kursų.

Įsivaizduoju, jei direktorius man būtų bent kartą pasakęs: štai, mokytojau, tavo klasė. Daryk su ja ką nori. Aš būčiau pasakęs moksleiviams: išstumdykite kėdes į šalis. Susėskite ant grindų. Dabar prašau miegoti.

Ką?

Sakiau — miegoti.

Kodėl?

Atsigulkite ant grindų ir patys sugalvokite kodėl.

Jie sugultų ant grindų, kai kurie užsnūstų. Būtų girdėti kikenimas, vienas kitas vaikinas pasislinktų arčiau merginų. Miegantieji švelniai knarkčiotų. Aš išsitiesčiau drauge su jais ant grindų ir paklausčiau, ar kas nors moka lopšinę. Žinau, pirmoji uždainuotų kuri nors mergaitė, kitos pritartų. Kuris nors berniukas paklaustų: klausykit, o kas bus, jei dabar įeis direktorius? Jo. Skamba lopšinė, klasėje girdėti murmesys. Pone Makortai, kada kelsimės? Kas nors sudraudžia: ša. Jis nutyla. Suskamba skambutis, visi lėtai keliasi nuo grindų. Atsipalaidavę, susimąstę eina iš klasės. Tik neklauskite manęs, kodėl elgčiausi būtent taip. Tikriausiai mane įkvėpė dvasia, kuri pučia kur nori.

2

Jei man tik pradėjus dirbti Makėjaus mokykloje būtumėte užėję į mano pamoką, būtumėte pamatę liesą jaunuolį, artėjantį prie trisdešimties, netvarkingais juodais plaukais, chroniško uždegimo kamuojamomis akimis, prastais dantimis ir nevidono veidu — tokie nuotraukose būna ką tik į Eliso salą atvykę imigrantai arba suimti kišenvagiai.

Nevidono veidas atsirado ne šiaip sau.

Aš gimiau Niujorke, tačiau dar nesulaukęs ketverių metų buvau išgabentas į Airiją. Turėjau tris brolius. Mano tėvas, alkoholikas, nevaržomo būdo žmogus, didis patriotas, kiekvieną akimirką pasirengęs žūti už Airiją, paliko mus, kai ėjau vienuoliktus metus. Kūdikystėje mirė mano sesutė, dvyniai broliukai, gimė dar du. Mano motina prašinėjo maisto, drabužių ir anglių, kad galėtų užvirinti arbatinį. Kaimynai siūlė jai atiduoti mus į prieglaudą — mane ir mano brolius. Ne, ne, jokiu būdu. Kokia gėda. Ji šiaip taip sukosi. Mes augome. Sulaukę keturiolikos, mes su broliais metėme mokyklą, pradėjome dirbti, svajojome apie Ameriką ir vienas paskui kitą ten išplaukėme. Motina atvyko pas mus su jauniausiu broliu ir tikėjosi ilgai, laimingai gyventi. To Amerikoje visi tikėjosi, bet jai tai nepavyko.

Niujorke aš dirbau samdiniu bei juodadarbiu, kol buvau paimtas į Jungtinių Valstijų kariuomenę. Dvejus metus atitarnavęs Vokietijoje, įstojau į Mokytojų kolegiją, pasinaudojęs lengvata buvusiems kareiviams. Kolegijoje buvo dėstomi literatūros ir kompozicijos kursai. Dėstytojai, patys nemokėdami dėstyti, mokė to kitus.

Na, pone Makortai, tai kaip jūs augote toje, na, Airijoje?

Man dvidešimt septyneri, aš jaunas mokytojas, rausiuosi savo praeityje, norėdamas įtikti šiems amerikiečiams paaugliams, kad jie ramiai sėdėtų ir per pamokas nevaikščiotų po klasę. Niekad nemaniau, jog praeitis man taip pravers. Kam galėtų būti įdomus varganas mano gyvenimas? Tik paskui supratau, kad lygiai taip pat elgėsi mano tėvas, prie židinio sekdavęs mums istorijas. Jis pasakojo apie vyrus, vadinamus pasakoriais, kurie klajojo po visą šalį ir sekė pasakas, jų šimtus mokėjo atmintinai. Žmonės juos priimdavo pasišildyti prie ugnies, pavaišindavo stikleliu, pamaitindavo tuo, ką valgydavo patys, duodavo kokią antklodę ar maišą užsikloti, lovą ar šiaudų kūlį prie sienos. Jei pasakorius išsiilgdavo meilės, kartais pasitaikydavo kokia nelabai jauna duktė.