Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

Ginčijuosi pats su savimi: tu jiems seki pasakas, o juk turėtum juos mokyti.

Aš ir mokau. Pasakojimas irgi yra mokymas.

Pasakojimas — tai tuščias laiko gaišimas.

Bet aš kitaip negaliu. Nemoku skaityti paskaitų.

Tu apgavikas. Apgaudinėji vaikus.

Nepanašu, kad jie taip manytų.

Tie vargšai nieko neišmano.

Aš — Amerikos mokyklos mokytojas ir pasakoju apie savo mokyklos dienas Airijoje. Taip jau susiklostė, gal man pavyks jiems įsiteikti ir tokiu būdu nejučiomis išmokyti kokio nors programos reikalaujamo dalyko.

Kartą mano mokytojas pajuokavo, kad aš atrodau kaip šiukšlių maišas. Visa klasė juokėsi. Mokytojas irgi iššiepė didelius, geltonus kaip arklio dantis, o jo gerklėje raičiojosi skreplių gumulai. Klasės draugams tai pasirodė juokinga, bet kai jie juokdavosi kartu su mokytoju, aš jų nekenčiau. Mokytojo irgi nekenčiau, nes puikiai žinojau, kad dabar ilgai ilgai mokyklos kieme mane pravardžiuos šiukšlių maišu. Jei mokytojas būtų taip pajuokavęs apie kokį nors kitą berniuką, aš irgi būčiau su visais juokęsis, nes buvau nė kiek ne menkesnis bailys už kitus ir klaikiai bijojau lazdos.

Klasėje buvo vienas vaikas, kuris nesijuokė drauge su kitais: Bilis Kempbelas. Kai visa klasė juokdavosi, Bilis žiūrėdavo į tolį, o mokytojas įsmeigdavo žvilgsnį į jį, laukdamas, kol jis pasielgs kaip kiti. Mes manėme, kad kada nors jis nutrauks Bilį nuo kėdės, tačiau to taip ir neatsitiko. Manau, mokytojas žavėjosi jo savarankiškumu. Aš juo taip pat žavėjausi, labai norėjau irgi būti toks drąsus. Bet taip ir netapau.

Vaikai toje airiškoje mokykloje tyčiojosi iš amerikietiško akcento, kurį buvau atsivežęs iš Niujorko. Neįmanoma pasprukti nuo gimtosios tarmės, ir kai žmonės pradeda iš jos tyčiotis, nė pats nebežinai, ką galvoti, kaip jaustis ar ką daryti, kol nepradeda stumdytis, ir tada jau aiškiai supranti, kad tave nori įsiutinti. Tau tenka stoti prieš keturiasdešimt berniukų, užaugusių Limeriko skersgatviuose, o pabėgti niekaip negali, nes jei pabėgsi, paskui visą gyvenimą būsi pravardžiuojamas lepūnėliu arba skystablauzdžiu. Jie tave išvadina gangsteriu, raudonodžiu, o tu puoli muštis; mušiesi, kol kas nors užveža tau per nosį, kraujas pasrūva tiesiai ant marškinių, o tai reiškia, kad sulauksi baisiausių nemalonumų iš mamos, kuri atsikels iš krėslo prie ugnies ir kaip reikiant barkštels per galvą už muštynes. Nėra jokios prasmės mamai aiškinti, kad marškinius išsikruvinai gindamas savo amerikietišką akcentą, kurį, tiesą sakant, iš jos ir gavai. Ne, ji pradės pasakoti, kad dabar reikės užsivirinti vandens, išskalbti tavo kruvinus marškinius ir stengtis išdžiovinti juos prie ugnies, kad rytoj galėtum apsivilkti, eidamas į mokyklą. Nė žodžio nesakys apie amerikietišką akcentą, dėl kurio apskritai visos nelaimės ir prasidėjo. Bet tai nieko, nes po kelių mėnesių akcentas išnyks; jį, dėkui Dievui, pakeis Limeriko tarmė, kuria didžiuotųsi kiekvienas, tik ne mano tėvas.

Tačiau nelaimės, susijusios su tėvu, tuo nesibaigė. Atrodytų, man ketverių metų įgijus nepriekaištingą Limeriko tarmę, berniukai turėjo liautis mane kamavę, bet ne, jie pradėjo mėgdžioti mano tėvo Šiaurės Airijos tarmę, sakydami, jog jis tikriausiai koks nors protestantas, tad dabar jau turėjau ginti jį ir vėl kasdien pareidavau namo kruvinais marškiniais, o motina rėkė, kad jei dar kartą teks juos skalbti, drabužis suplyš į skutus. Blogiausia buvo tą kartą, kai mamai nepavyko iki ryto marškinių išdžiovinti ir man teko juos vilktis drėgnus. Grįžau namo užgulta nosimi, visas drebėdamas ir vėl šlapias, tik jau nuo prakaito. Motina labai susijaudino, ėmė garsiai verkti, kad yra tokia bjauri ir išsiuntė mane į mokyklą šlapiais marškiniais, kurie nuo nepaliaujamų muštynių darėsi vis raudonesni. Ji paguldė mane į lovą, gausiai apklojo senais paltais bei savo antklode, kol galiausiai lioviausi drebėjęs ir užsnūdau, klausydamasis, kaip ji apačioje kalbasi su tėvu, apraudodama tą dieną, kai teko išvykti iš Bruklino ir vežti vaikus kankinti Limeriko skersgatvių vaikigaliams.

Dvi dienas išgulėjęs lovoje vėl grįžau į mokyklą su marškiniais, kurie dabar jau buvo blyškiai rausvi. Berniukai pareiškė, kad rausvus marškinius nešioja tik lepūnėliai — tai gal aš mergaitė?

Bilis Kempbelas pakilo ir priėjo prie didžiausiojo. Palik jankį ramybėje, liepė jis.

Oi, pasimaivė berniūkštis. Ir kas gi mane privers?

Ogi aš, atsakė Bilis, ir berniūkštis nuėjo žaisti į kitą kiemo galą. Bilis suprato mano padėtį, nes jo tėvas buvo iš Dublino; kartais vaikigaliai net iš to pradėdavo šaipytis.

Aš pasakojau apie Bilį, nes būtent tokia drąsa kaip jo man kėlė susižavėjimą. Staiga vienas Makėjaus mokyklos moksleivis pakėlė ranką ir pareiškė, kad Biliu, aišku, galima žavėtis, bet juk ir aš stojau vienas prieš visą draugiją, gindamas savo amerikietišką akcentą; ar nevertėtų žavėtis ir manimi? Aš atsakiau, kad ne, tiesiog negalėjau kitaip elgtis toje airių mokykloje, kur visi mane stumdė ir erzino, bet tas penkiolikmetis iš Makėjaus mokyklos atkakliai tvirtino, jog tuo irgi galima didžiuotis, žinoma, nepernelyg, nes tai jau primintų pagyras. Aš atsakiau — gerai, pripažįstu, mane verta pagirti už tai, kad nepasidaviau, tačiau vis tiek nebuvau toks drąsus kaip Bilis, kuris kovojo ne už save, bet užsistojo kitą. Jis man nieko nebuvo skolingas ir vis tiek stojo manęs ginti — štai kokios drąsos tikiuosi kada nors įgyti.

Moksleiviai ima klausinėti apie mano šeimą, galvoje sukasi praeities nuotrupos. Pats suprantu, kad stengiuosi pažinti save; papasakoju šią istoriją taip, kaip mano mama ją pasakojo kaimynei:

Stūmiau vežimėlį, kuriame sėdėjo Malachis, dar visai mažiukas, ką tik buvo suėję dveji. Šalia manęs ėjo Frenkas. Staiga O’Konoro gatvėje prie Todo parduotuvės sustoja ilgas juodas automobilis, iš jo išlipa turtinga moteris, visa apsikarsčiusi kailiais ir papuošalais. Ką tu pasakysi — ji tik pažiūrėjo į vežimėlį ir tuojau pat pasisiūlė nupirkti Malachį. Įsivaizduoji, kokia buvau sukrėsta — prieina moteriškė ir nori nusipirkti Malachį, tokiais auksaspalviais plaukučiais, rausvais skruosteliais, dailutėliais, mažyčiais, baltais kaip perlai dantukais. Tame vežimėlyje jis atrodė toks gražutis, kad aš aiškiai pajutau, jog jei atiduosiu, man širdis plyš. Be to, ką pasakys vyras, jei aš pareisiu namo ir pareikšiu, kad pardaviau vaiką? Todėl atsakiau tai moteriai, kad neparduosiu, o ji baisiai nuliūdo, man jos net pagailo.

Kai aš truputį paaugau, o ji tą istoriją pasakojo gal kokį šimtąjį kartą, neiškentęs tariau, kad verčiau būtų pardavusi Malachį, tada mes, likusieji, turėtume bent kiek daugiau maisto. Ji atsakė: na, aš tai moteriškei pasiūliau tave, bet ji nesutiko.

Mergaitės klasėje sujudo: oi, ką jūs, pone Makortai, motina negalėjo taip su jumis pasielgti. Negalima pardavinėti savo vaikų. Jūs ne toks jau ir bjaurus.

O berniukai atsiliepė: na, bet ir ne Klarkas Geibias. Juokaujam, juokaujam, pone Makortai.

Mea culpa.

Kai buvau šešerių, Airijoje mokytojas man pasakė, kad esu labai blogas vaikas. Tu labai blogas vaikas. Jis sakė, kad visi berniukai mūsų klasėje — labai blogi. Priminė, kad vartoja žodį „labai“, žodį, kurį laiko tyčia tokiems atvejams kaip šis. Jei mes nors kartą pavartosime šį žodį atsakinėdami į klausimus arba rašydami rašinėlius, jis mums galvas nusuks. Tačiau šiuo atveju tas žodis tinka. Dėl to, kad mes tokie blogi. Jam dar nėra tekę matyti panašios klasės, todėl net pats stebisi, kokia prasmė mokyti valkatas bei puspročius. Mūsų galvos grūste prigrūstos amerikietiško šlamšto iš „Lyrikos“ kino teatro. Todėl dabar nulenkime tas savo galvas, muškimės kumščiais į krūtinę ir kartokime: Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa. Aš maniau, kad tai reiškia „Atsiprašau“, bet jis užrašė ant lentos: „Mea culpa. Esu kaltas.“ Jis sakė, kad mes paženklinti gimtosios nuodėmės, kurią turėtų nuplauti krikšto vandenys. Tačiau, pridūrė jis, iš karto aišku, kad tokių kaip mes krikšto vandenys nė kiek nepaveikė. Vien pažvelgęs į lakstančias, klastingas mūsų akis jis įsitikina, kokie nedorėliai esame.