Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Jo tikslas buvo parengti mus pirmajai išpažinčiai ir Šventajai Komunijai, padėti mums išgelbėti bevertes savo sielas. Jis mus mokė, kaip atlikti sąžinės sąskaitą. Reikia žvelgti vidun, atidžiai apžiūrėti savo sielos kraštovaizdį. Esame paženklinti gimtosios nuodėmės-bjaurios dėmės, suteršusios skaistų sielos baltumą.

Krikštas tą baltumą atgaivina. Bet dabar mes nebemaži, tad sieloje atsirado nuodėmių: žaizdų, pjūvių, pūlinių. Šiuos neklusnius, besispyriojančius, perpuvusius daiktus privalome ištraukti į prakilnią Dievo šviesą. Sąžinės sąskaita, vaikai, o paskui — mea culpa. Galingi laisvinamieji, vaikai. Išvalo vidurius geriau negu dėžė specialių druskų.

Kiekvieną dieną mes mokėmės atlikti sąžinės sąskaitą, išpažindami savo nuodėmes jam ir klasės draugams. Mokytojas nieko nesakė, tik sėdėjo už stalo, linkčiojo galva ir čiupinėjo lanksčią lazdelę, kurios padedamas stengėsi mus išlaikyti malonės būsenos. Mes išpažinome visas septynias didžiąsias nuodėmes: puikybę, išdidumą, gobšumą, gašlumą, rūstumą, pavydą, nesaikingumą valgant ir geriant, tingumą. Mokytojas besdavo lazdele ir paliepdavo: Madiganai, išpažink, kaip atlikai mirtinąją pavydo nuodėmę. Mes visi labiausiai mėgdavome išpažinti nusidėję mirtinąja nesaikingumo valgant ir geriant nuodėme; kai mokytojas parodė lazdele į Pedį Klohesį ir nurodė: Klohesi, nesaikingumas valgant ir geriant, Pedis papasakojo apie skanumynus, kuriuos galėjai regėti tik svajonėse: kiaulės galvą su bulvėmis, kopūstais ir garstyčiomis, tai galima užsigerti upėmis limonado, paskui ledų, sausainių, arbatos su galybe pieno bei cukraus, o paskui, jei nori, dar gali atsipūsti ir vėl valgyti tą patį, o mama nė nemirktels, pamačiusi tokį godumą, nes maisto pakanka visiems ir jo niekada nepritrūks.

Mokytojas tarė: Klohesi, tu tikras gomurio poetas. Niekas nežinojo, kas tas gomurys, tad mes trise nuėjome už kampo svarstydami, gal bibliotekininkė iš Endriaus Karnegio bibliotekos leis pasižiūrėti į savo didįjį žodyną, kurį laiko pasidėjusi šalia stalo. Ji paklausė: kam jums tas gomurys? Kai papasakojome, kad Pedis Klohesis yra jo poetas, ji pažiūrėjo į žodyną ir pareiškė, kad tam mūsų mokytojui veikiausiai protelis susimaišė. Pedis nepasidavė. Jis jos paklausė, kas yra gomurys, ir kai ji atsakė, jog tai burnos dalis, kuria juntamas skonis, jis labai savimi apsidžiaugė ir ėmė įnirtingai pliaukšėti liežuviu. Pliaukšėjo net eidamas gatve, kol Bilis Kempbelas paliepė liautis, nes jam nuo tų garsų norisi valgyti.

Mes prisipažindavome sulaužę visus dešimt Dievo įsakymų. Jei pasakydavai, kad svetimavai arba geidei savo artimo žmonos, mokytojas iškart suprasdavo, kad šneki pats nebežinai ką, liepdavo per daug neįsivaizduoti ir imdavosi kito nusidėjėlio.

Po Pirmosios Komunijos tęsėme sąžinės sąskaitą ir rengėmės sutvirtinimo sakramentui. Kunigas kalbėjo, kad sąžinės sąskaita ir išpažintis išgelbės mus nuo pragaro liepsnų. Jis buvo vardu tėvas Vaitas ir kėlė didelį mūsų susidomėjimą, nes vienas iš berniukų pasakojo, kad jis visai nenorėjęs būti kunigu. Motina jį privertusi. Mes nelabai tikėjome tuo berniuku, bet jis sakė pažįstąs vieną kunigo namuose dirbančią tarnaitę; ši pasakojo, kaip per pietus tėvas Vaitas prisigėrė ir papasakojo kitiems kunigams, jog vaikystėje teturėjęs vieną svajonę — užaugęs vairuoti autobusą, važinėjantį iš Limeriko į Golvėjų ir atgal, bet motina jam neleidusi to daryti. Buvo labai keista atlikti sąžinės sąskaitą vadovaujamiems žmogaus, kuris tapo kunigu dėl to, kad taip liepė motina. Kartais pagalvodavau, ar stovėdamas prie altoriaus ir laikydamas mišias jis nesvajoja vairuoti autobuso. Ne mažiau keista buvo girdėti apie tai, kad kunigas prisigėrė, nes juk visiems žinoma, jog jiems to daryti negalima. Būdavo, žiūriu į pravažiuojančius autobusus ir įsivaizduoju jį vairuotojo vietoje, besišypsantį, nusimetusį smaugiančią ir varžančią kunigo apykaklę.

Sykį pradėjus reguliariai atlikinėti sąžinės sąskaitą, sunku liautis, ypač jei esi airis, katalikas ir vaikas. Vos padaręs ką nors negero, imi žvelgti į savo sielą, o ten pilna pūliuojančių nuodėmių. Viskas, ką darai, yra arba nuodėmė, arba ne — šią sampratą veikiausiai nešiosiesi galvoje iki mirties. Vėliau, užaugus ir nutolus nuo Bažnyčios, mea culpa virs tik tyliu praeities šnabždesiu. Ji niekur nedingo, bet tu dabar jau vyresnis ir nebe taip lengvai išgąsdinamas.

Kai esi malonės būsenos, tavo siela yra skaisti, tyra ir baltutėlė, bet kiekviena padaryta nuodėmė joje pasėja votį, kuri pūliuoja ir dvokia. Visą laiką stengiesi išsigelbėti tuo mea culpa, vieninteliais lotyniškais žodžiais, kuriuos judu su Dievu tikrai suprantate.

Jei galėčiau persikelti į tuos laikus, kai man buvo dvidešimt septyneri ir tik pradėjau mokytojauti, pavaišinčiau save tų laikų žlėgtainiu, keptomis bulvėmis ir pinta tamsaus alaus. Ir pasikalbėčiau su savim iš širdies. Dėl Dievo meilės, vaike, išsitiesk. Nekūprink tų savo kaulėtų pečių. Liaukis burbėjęs po nosim. Kalbėk garsiai ir aiškiai. Nustok save menkinęs. Šioje srityje tau pagelbės visas pasaulis. Tu tik pradedi dirbti mokytoju, o tai nelengvas darbas. Aš žinau. Pats jį dirbau. Jau geriau būti faru. Bent turėtum savigynai pistoletą ar vėzdą. Mokytojas nieko daugiau neturi, tik savo liežuvį. Jei nepamėgsi šio darbo, visą gyvenimą raitysiesi tarsi pragare.

Kaip būtų gerai, jei kas nors man būtų pasakęs: ei, Makai, tavo gyvenimas, Makai, — trisdešimt metų gyvenimo, — bus toks: mokykla, mokykla, mokykla, vaikai, vaikai, vaikai, sąsiuviniai, sąsiuviniai, sąsiuviniai, tu juos skaitysi ir taisysi, skaitysi ir taisysi, namuose ir klasėse kaupsis kalnai sąsiuvinių, dieną naktį tu skaitysi rašinėlius, eilėraščius, dienoraščius, savižudžių atsisveikinimo raštelius, pagyras, pasiteisinimus, pjeses, referatus, net romanus, tūkstančių — tūkstančių! — Niujorko paauglių, kelių šimtų dirbančių vyrų ir moterų darbus; nebus laiko paskaityti Greihamo Grino ar Dešielo Hemeto, Fransio Skoto Ficdžeraldo ar mielojo P. G. Vudhauzo, net savo mėgstamiausio Džonatano Svifto. Apaksi, skaitydamas Džojo ir Sandros, Tonio ir Mišelės kūrinius apie jų menkutes kančias, aistras ir pasigėrėjimus. Kalnai vaikiškų paistalų, Makai. Jei kas nors atvertų tavo kaukolę, rastų smegenimis laipiojantį kokį tūkstantį paauglių. Kiekvieną birželį jie baigs mokyklą, suaugs, ras darbą, užsiims kuo nors kitu. Jie susilauks vaikų, Makai, kurie kada nors irgi ateis pas tave mokytis anglų kalbos, ir tavęs lauks dar vienas semestras su Džojais ir Sandromis, Toniais ir Mišelėmis; tau rūpės tik viena — ar tai ir viskas? Ar toks ir bus tavo pasaulis dar dvidešimt, trisdešimt metų? Atmink, jei tai tavo pasaulis, tai tu irgi liksi vienas iš jų — paauglys. Gyvensi du gyvenimus. Ištisas dienas leisi su jais ir nė pats nepastebėsi, Makai, kaip tai paveiks tavo protą. Liksi amžinas paauglys. Ateis birželis, ir vėl sudie, mokytojai, buvo smagu pas jus mokytis, rugsėjį jūsų klasėje bus mano sesė. Bet yra dar kai kas, Makai. Kiekvienoje klasėje visą laiką kas nors vyksta. Vaikai neleis tau apsnūsti. Neleis apsamanoti. Tu niekada nepasensi, bet yra pavojus, kad visada dvasia išliksi paauglys. Tai rimta problema, Makai. Priprasi kalbėtis su vaikigaliais taip, kaip pratę kalbėti jie. O kai nueisi į barą išgerti alaus su draugais, būsi pamiršęs, kaip kalbama su draugais, ir jie nustebę žiūrės į tave. Žiūrės, tarsi tu būtum ką tik atvykęs iš kitos planetos, ir bus visiškai teisūs. Dienų dienas leisdamas klasėje, tu iš tiesų gyvensi kitame pasaulyje, Makai.