Фрэнк Маккорт: Tamsta mokytojas

Tai, mokytojau, kaip jūs atsidūrėte Amerikoje, ir šiaip?

Pasakoju jiems, kaip atvykau į Ameriką, būdamas devyniolikos metų amžiaus: nė vienas mano turimas daiktas, drabužis ar mintis neišdavė, kad po kelerių metų turėsiu kasdien vesti penkias pamokas Niujorko paaugliams.

Mokytojas? Nė nesvajojau, kad galėčiau taip aukštai iškilti.

Viskas, ką vilkėjau ir ką išsinešiau iš laivo, išskyrus vieną knygą lagamine, buvo gauta iš antrų rankų. Ir galvoje nebuvo nieko savito: katalikybė, liūdna Airijos istorija, skausmų ir kankinysčių litanija, įkalta ne kažin ką išmanančių kunigų, mokytojų, tėvų.

Rudas kostiumas, kurį vilkėjau, buvo pirktas Nouzio Parkerio lombarde, Limerike, Parnelo gatvėje. Motina ilgai dėl jo derėjosi. Nouzis pasakė, kad kostiumas kainuoja keturis svarus, o ji atsiliepė: ar tik jūs manęs nemaustote, pone Parkeri?

Ne, aš jūsų nemaustau, atsakė šis. Tą kostiumą kadaise vilkėjo pats Danraveno grafo pusbrolis, o drabužiai, kuriuos anksčiau dėvėjo aristokratai, visada brangesni.

Motina atrėžė, kad jai nesvarbu, net jei kostiumą būtų dėvėjęs ir pats grafas — kiek jau čia gero jis ir jo giminiečiai padarė Airijai, tik prisistatė pilių, prisisamdė tarnų ir nė karto gyvenime nepagalvojo apie vargšus žmones. Ji duosianti tris svarus ir nė penso daugiau.

Nouzis pareiškė, kad lombardas — ne vieta rodyti patriotizmą, o motina atkirto, kad jei patriotizmą būtų galima parodyti, tai jis jau seniausiai būtų jį nublizginęs, užkėlęs ant lentynos ir pardavinėjęs vargšams siaubinga kaina. Jis atsakė: dėl Dievo meilės, ponia. Jūs tokia anksčiau nebuvote. Kas gi atsitiko?

Ogi štai kas atsitiko — tai jos paskutinė proga. Jos sūnus Frenkas išvažiuoja į Ameriką ir ji negali jo išleisti visai nuplyšusio, senais nunešiotais marškiniais, senomis nutriušusiomis kelnėmis. Paskui staiga parodė, kokia yra sumani. Jai liko labai nedaug pinigų, bet jei ponas Parkeris kaip nors įstengtų prie kostiumo pridėti porą batų, dvejus marškinius, dvi poras kojinių ir dar aną dailų žalią kaklaraištį su išsiuvinėtomis aukso arfomis, tai ji tokios malonės gyvenime nepamirštų. Jau labai greit Frenkas pradės siųsti namo dolerius iš Amerikos, ir kai jai prireiks puodų, keptuvių ar žadintuvo, pirmiausia į galvą ateis Nouzio parduotuvė. Jau dabar ji mato lentynose pustuzinį daiktų, be kurių tiesiog negalės apsieiti, kai tik į kišenę ims plūsti doleriai.

Nouzis nebuvo mulkis. Tiek metų išstovėjęs už prekystalio, jis puikiai permatė klientų gudrybes. Be to, žinojo, kad mano motina liguistai sąžininga ir negali pakęsti būti kam nors skolinga. Jis pasakė labai vertinąs jos ateities pirkimo planus; ir pats nenorėtų, kad vaikinas Amerikoje išliptų nudryžęs. Ką pasakys jankiai? Todėl pridėkite dar vieną svarą, na, gerai, šilingu mažiau, ir imkite tuos daiktus.

Motina atsakė, kad jis doras žmogus, kad tikrai gausiantis danguje lovą, o ji irgi jo nepamiršianti; buvo keista klausytis, kaip jie giria vienas kitą. Limeriko skersgatvių gyventojai nelabai mėgo lombardų savininkus, bet ką jie būtų darę be jų?

Nouzis neprekiavo lagaminais. Jo klientai ne iš tų, kurie daug keliauja, pasakė jis, ir juodu su motina gardžiai iš to pasijuokė. Jis pasakė: pasaulio klajūnai, kaip jūs laikotės? Motina pažvelgė į mane, tarsi sakydama: gerai įsižiūrėk į Nouzį, nes ne kasdien pamatysi jį juokiantis.

Užtat Plunksnius Berkas Airištaune turėjo lagaminų. Jis pardavinėjo viską — senus daiktus, dėvėtus drabužius, iškamšas, niekam tikusį šlamštą, visiškas šiukšles. O, taip, jis turįs kaip tik tai, ko reikia jaunuoliui, išvykstančiam į Ameriką, telaimina jį Dievas, ir netrukus pradėsiančiam siųsti pinigus namo savo senai motinai.

Nepasakyčiau, kad esu sena, atrėžė mama, todėl prilaikykit liežuvį. Kiek tas lagaminas?

O, ponia, aš jums jį atiduosiu už du svarus tik dėl to, kad nenoriu užkirsti berniukui kelio į Ameriką ir turtus.

Motina atsakė nė neketinanti mokėti dviejų svarų už du suplyšusius kartono gabalus, suklijuotus tik seilėmis ir maldomis, jau verčiau susuksianti mano daiktus į vyniojamąjį popierių, surišianti virvele ir išsiusianti mane į Niujorką su tokiu bagažu.

Plunksnius atrodė sukrėstas. Moterys, gyvenančios Limeriko skersgatviuose, paprastai taip nesielgia. Jos privalo gerbti aukštesnius už save, neįsivaizduoti esančios kažin kas; aš ir pats stebėjausi, matydamas motiną taip vaidingai nusiteikusią.

Ji laimėjo — pareiškė Plunksniui, kad jo kainos yra grynas plėšikavimas, kad jau geriau buvo gyventi anglų priespaudoje, o jei jis nė kiek nenuleisiantis, tai ji tuojau pat apsisuksianti ir eisianti pas tą dorą žmogų Nouzį Parkerį. Plunksnius pasidavė.

Viešpatie aukščiausias, ponia. Kaip gerai, kad aš neturiu vaikų, nes jei jų turėčiau ir jei kas dieną tektų derėtis su tokiomis pirkėjomis kaip jūs, tai jie stovėtų štai čia kampe ir dejuotų iš alkio.

Ji atsakė: užjaučiu jus ir tuos vaikus, kurių neturite.

Ji sulankstė drabužius, sudėjo juos į lagaminą ir pasakė parnešianti viską namo, o aš galintis eiti nusipirkti knygos. Ir nuėjo tolyn Pamėlo gatve, dūmydama cigaretę. Tą dieną vaikščiojo labai žvaliai, tarsi drabužiai, lagaminas ir mano išvykimas būtų atvėrę kokias nors duris.

Aš nuėjau į O’Mahonio knygyną nusipirkti pirmosios gyvenime knygos, tos, kurią lagamine atsivežiau į Ameriką.

Tai buvo vienatomis „Viljamo Šekspyro raštų rinkinys“, leidėjai Shakespeare Head Press, Oldhams Press Ltd. ir BasilBlackwood, MCMXLVII. Štai jis, subyrėjusiu, nukritusiu viršeliu, kurį tik iš širdies gerumo prilaiko lipni juosta. Knyga daug kartų skaityta, pilna pastabų bei įrašų. Pabrauktos kai kurios ištraukos, kurios kadaise man turbūt atrodė svarbios, bet dabar, žiūrėdamas į jas, nė nebeprisimenu kodėl. Pastabos paraštėse, klausimai, pagyrimai, susižavėjimo Šekspyro talentu išraiškos bei šauktukai rodo mano pagarbą ir sumišimą. Vidiniame viršelio puslapyje įrašiau: „O, kad tasai grubus, niekingas kūnas / Sunyktų ar ištirptų kaip rasa.“ Akivaizdu, kad buvau niūraus būdo jaunuolis.

Kai buvau kokių trylikos keturiolikos metų, klausydavau Šekspyro pjesių per radiją pas ponią Persel, mūsų aklą kaimynę. Ji man paaiškino, kad Šekspyras buvo airis, tačiau gėdijosi savo šaknų. Tą vakarą, kai mes klausėmės „Julijaus Cezario“, išlėkė kamščiai, o man taip rūpėjo sužinoti, kas toliau ištiko Brutą ir Marką Antonijų, kad nuėjau į O’Mahonio knygyną ir norėjau perskaityti pjesę iki galo. Pardavėjas manęs iš aukšto paklausė, ar ketinu knygą pirkti; aš atsakiau, kad buvo tokių minčių, bet pirmiausia turiu sužinoti, kuo viskas baigėsi, ypač mano mėgstamiausiam veikėjui Brutui. Pardavėjas atsakė, kad nesirūpinčiau jokiais brutais, ištraukė knygą man iš rankų, pareiškė, jog čia ne biblioteka, ir paprašė išeiti. Aš klupdamas išslinkau į gatvę, labai susigėdęs, išraudęs ir svarstydamas, kodėl žmonės nuolat kabinėjasi vieni prie kitų. Dar buvau mažas, kokių aštuonerių ar devynerių metų, bet jau tada stebėjausi, kodėl žmonės vieni prie kitų kabinėjasi — tuo nesilioviau stebėjęsis iki šiol.

Knyga kainavo devyniolika šilingų, tai prilygo pusei savaitės uždarbio. Mielai pasakyčiau, kad ją nusipirkau skatinamas gilaus susidomėjimo Šekspyru. Tačiau iš tikrųjų viskas buvo visai kitaip. Privalėjau ją nusipirkti, nes viename mano matytame filme amerikietis kareivis, atsidūręs Anglijoje, visur nešiojosi Šekspyrą, ir merginos tiesiog ėjo dėl jo iš proto. Be to, pakakdavo bet kam užsiminti, kad esi skaitęs Šekspyrą, ir į tave imdavo žiūrėti su pagarba. Pamaniau, kad jei išmoksiu atmintinai keletą ilgų ištraukų, galėsiu padaryti įspūdį Niujorko merginoms. Jau buvau išmokęs monologą „Draugai, romėnai, bendrapiliečiai...“, bet kai padeklamavau jį vienai merginai iš Limeriko, ji labai keistai mane nužvelgė, tarsi svarstydama, ar aš kuo nors nesergu.