Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Man patiko, kaip jis tarė žodį „karžygys“ — pirmą kartą išgirdau šį žodį vartojant ne nuotykių romane. Pažadėjau sau, kad kai būsiu mokytojas; irgi vartosiu tokius žodžius. Jie skamba kažin kaip įtaigiai, priverčia žmones suklusti ir atkreipti į jus dėmesį.

Man be galo patiko, kad galima atsistoti ant neaukštos pakylos su stalu ir visą valandą kalbėti, o visi, sėdintys priešais tave, užsirašinėja; jei esi bent kiek įdomesnis ar išvaizdesnis, merginos lips viena kitai ant kulnų, kad tik gautų vėliau pasikalbėti su tavim kabinete ar kur nors kitur. Taip tada maniau.

Dėstytojas pasakojo, kad jis atlikęs neformalų vidurinių mokyklų aukštesniųjų klasių moksleivių elgesio tyrimą, ir jei mes būsime jautrūs bei pastabūs mokytojai, tai dar prieš nuskambant skambučiui į pamoką sugebėsime nemažai įžvelgti. Pastebėsime, kaip pakyla moksleivių temperatūra, pagreitėja kraujotaka, o adrenalino išsiskiria tiek, kad pakaktų kovos laivui vairuoti. Jis nusišypsojo ir buvo aiškiai matyti, jog yra labai patenkintas savo idėjomis. Mes irgi šypsojomės, nes dėstytojai turi galią. Jis kalbėjo, kad mokytojas turi stebėti, kaip prisistato moksleiviai. Sakė: labai daug — kartoju, labai daug — galima nustatyti iš to, kaip moksleiviai įeina į klasę. Stebėkite, kaip jie tai daro. Vieni velka kojas, kiti puikuojasi, treti vos slenka, ketvirti nuolat į visus atsitrenkia, penkti juokauja, šešti kažką vaizduoja. Jums, jums pačiam gal atrodo, kad įeiti į klasę — gryni juokai, bet paaugliui tai be galo svarbu. Įeiti į klasę — tai persikelti iš vienos aplinkos į kitą, o paaugliui tokie dalykai labai sunkūs. Ten pilna slibinų, kasdienybėje gausu pavojų, nuo spuogų iki bėrimų.

Beveik nė žodžio nesupratau iš dėstytojo kalbos, tačiau ji man padarė didžiuli įspūdį. Nė nemaniau, kad įeiti į klasę taip neapsakomai sudėtinga. Maniau, mokytojo darbas paprastas: atėjai, papasakojai moksleiviams, ką žinai, patikrinai jų žinias ir surašei pažymius. O štai dabar sužinau, koks gali būti komplikuotas mokytojo gyvenimas, ir labai žavėjausi dėstytoju, kuris tiek daug apie jį išmano.

Studentas, sėdintis greta manęs paskaitoje, sušnibždėjo: tas vyrukas klaikiai skiedžia. Jis niekada gyvenime nėra vedęs nė vienos pamokos vidurinėje mokykloje. Studentas buvo vardu Simoras. Jis dėvėjo šlikę, tad nenuostabu, kad kartais pasakydavo ką nors išmintinga, o gal tik norėjo pasirodyti prieš rudaplaukę merginą, sėdinčią priešais. Kai ji atsisukdavo ir per petį nusišypsodavo Simoro pastaboms, buvo matyti, kad yra labai graži. Būčiau norėjęs ir pats gerai pasirodyti, bet retai susivokdavau, ką sakyti, užtat Simoras apie viską turėjo savo nuomonę. Rudaplaukė pasakė Simorui, kad jei jis tikrai taip mano, tai kodėl nepasako garsiai.

Na jau ne, po šimts, atsakė Simoras. Išlėksiu, nė mirktelėti nespėjęs.

Ji nusišypsojo jam, paskui man, ir aš pajutau, jog plaukiu su visa kėde. Mergina pasakė, kad yra vardu Džuna, ir pakėlė ranką, prašydama dėstytojo dėmesio.

Taip?

Dėstytojau, kiek pamokų jūs esate vedęs vidurinėje mokykloje?

O, per tiek metų esu stebėjęs dešimtis pamokų.

Bet ar kada nors pats dėstėte vidurinėje mokykloje?

Kuo jūs vardu, panele?

Džuna Somers.

Ar aš jums ką tik neatsakiau, kad esu stebėjęs ir vertinęs dešimtis pradedančiųjų mokytojų?

Mano tėvas yra vidurinės mokyklos mokytojas, dėstytojau, ir jis sako, kad žmogus, kuris pats nedėstė vidurinėje, negali nieko apie tai išmanyti.

Jis atsakė nesuprantąs, kur link ji sukanti. Ji tik veltui gaišinanti visų studentų laiką, bet jei norinti pratęsti šią diskusiją, tegu susitarianti su jo sekretore dėl susitikimo po paskaitų.

Ji atsistojo ir užsimetė ant peties rankinę. Ne, ji neketinanti tartis dėl jokio susitikimo ir visiškai nesuprantanti, kodėl jis negali atsakyti į paprasčiausią klausimą, dėstė vidurinėje ar ne.

Pakaks, panele Somers.

Ji atsisuko, pažvelgė į Simorą, dirstelėjo į mane ir nuėjo durų link. Dėstytojas spoksojo jai įkandin ir išmetė iš rankos gabalą kreidos. Kai ją pakėlė, mergina jau buvo išėjusi.

Kaip jis toliau elgsis su panele Džuna Somers?

Niekaip. Dėstytojas pareiškė, kad paskaita beveik baigėsi, pasimatysime kitą savaitę, pasiėmė portfelį ir išėjo. Simoras pareiškė, kad Džuna Somers jį klasiškai sukirto. Klasiškai. Pasakė: pasakysiu tau vieną dalyką. Neužkabinėk dėstytojų. Prieš juos laimėti neįmanoma. Jokiu būdu.

Kitą savaitę jis paklausė: ar tu matei? Jėzau.

Pagalvojau, kad žmogus, kuris dėvi šlikę, neturėtų taip švaistytis žodžiu „Jėzus“. Kaip jam patiktų, jei žodžiai „Jahvė“ arba „D-as“ būtų keiksmai ir aš pradėčiau jais keiktis jo akivaizdoje? Bet nieko nepasakiau, bijodamas, kad jis iš manęs pasijuoks.

Simoras tęsė: jie susitikinėja. Mačiau, kaip sėdi Makdugalo gatvės kavinėje, susiglaudę kaip balandėliai, laikosi už rankų ir spokso vienas kitam į akis. Po velnių. Tikriausiai ji trumpam užėjo padiskutuoti pas jį į kabinetą, ten viskas ir prasidėjo.

Man išdžiūvo burna. Tikėjausi, kad kada nors netyčia susitiksiu Džuną, nebesijausiu tarsi prarijęs liežuvį, ir mudu nueisime į kiną. Pasirinksiu kokį nors užsienietišką filmą su subtitrais, kad parodyčiau, koks esu išsilavinęs, o ji manimi susižavės, tamsoje leis pabučiuoti, praleis kokį tuziną subtitrų ir nebesupras, apie ką filmas. Tačiau tai bus nesvarbu, nes mudu turėsime begalę kalbos jaukiame italų restoranėlyje, kuriame švysčios žvakių liepsnelės, išryškinančios rudus jos plaukus, ir nežinia, kuo viskas pasibaigs, nes toliau aš nebesvajodavau. Kuo aš save laikiau? Nejau maniau, kad ji bent sekundę atkreips į mane dėmesį?

Slampinėjau po visas Makdugalo gatvės kavines, tikėdamasis, jog ji manė pastebės ir nusišypsos, aš irgi atsakysiu šypsena ir taip atsainiai nugersiu kavos, kad ji susidomės ir nuspręs pasižiūrėti į mane iš arčiau. Pasistengsiu, kad ji pamatytų viršelį knygos, kurią nešiojuosi — bet kokios, kad tik ją būtų parašęs Nyčė arba Šopenhaueris, — ir ji pati susimąstys, kam tuščiai gaišta laiką su dėstytoju, kai galėtų susidraugauti su jautriu airiu, nirte panirusiu į vokiečių filosofiją. Ji atsiprašys jo ir pakeliui į moterų tualetą numes man ant staliuko popierėlį su savo telefono numeriu.

Būtent taip ji ir pasielgė tą dieną, kai pamačiau ją „Figaro“ kavinėje. Jai pakilus nuo stalo, dėstytojas taip išdidžiai ir savininkiškai žvelgė pavymui, kad aš vos susilaikiau nenuspyręs jo nuo kėdės. Paskui jis dirstelėjo į mane ir aš supratau, kad nė nesusivokė, jog esu jo studentas.

Jis paprašė atnešti sąskaitą, ir kol padavėja stovėjo prie stalo, užstodama jį nuo manęs, Džuna mestelėjo man ant stalo popieriuką. Aš palaukiau, kol jie išeis. „Frenkai, paskambink rytoj.“ Telefono numeris buvo pakeverzotas lūpų dažais.

Dieve. Ji pastebėjo mane — dokų darbininką, vargais negalais siekiantį mokytojo karjeros, o juk dėstytojas, Jėzau, ir lieka dėstytojas. Bet ji žino mano vardą. Iš laimės man apsisuko galva. Štai mano vardas, užrašytas ant popierinės servetėlės lūpų dažais, lietusiais jos lūpas; žinojau, kad saugosiu tą popierėlį amžinai. Man jį įdės į karstą.

Paskambinau Džunai, o ji paklausė, ar aš nežinantis, kur mudu galėtume ramiai išgerti.

Pas Čamlį.

Gerai.

Kaip man elgtis? Kur sėstis? Ką kalbėti? Susitariau susitikti išgerti su gražiausia Manheteno mergina, kuri veikiausiai kas naktį miega su tuo dėstytoju. Mintys apie jį buvo mano kalvarija. Vyrai Čamlio bare žiūrėjo į mane ir pavydėjo, o aš žinojau, ką jie galvoja. Koks čia menkystė su ta gražuole, tuo stebuklu, kurią pamačius pakerta kojas? Na, taip, gal aš jos brolis, gal pusbrolis. Ne, ir tai nepanašu į tiesą. Man nepakako išvaizdumo net būti jos trečios ar ketvirtos eilės pusbroliu.