Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Išėjęs iš egzamino, pamačiau ją koridoriuje; ji rišosi šalį ir kalbėjo: gryni juokai.

O man ne. Jie manęs klausinėjo apie Santajaną.

Tikrai? Normas dievina Santajaną.

Ar ta moteris išvis ką nors supranta, ko ji jaukia mano smegenis tuo savo Normų ir Santajana?

Man nusispjauti ant Normo. Ir ant Santajanos.

Oje, oje. Kokia iškalba. Mano mielas airis aikštijasi?

Norėjau rankomis apsiglėbti krūtinę, kad sutramdyčiau įniršį. Tačiau to nepadariau, tik nuėjau šalin ir nesustojau net išgirdęs ją šaukiant: Frenkai, Frenkai, gal galim pasikalbėti rimtai?

Perėjau visą Bruklino tiltą, mintyse kartodamas: „Gal galim pasikalbėti rimtai“, kol priėjau Maksorlio užeigą Rytų septintojoje gatvėje. Ką ji norėjo pasakyti?

Gėriau alų, bokalą po bokalo, valgiau kepeninę dešrą su svogūnais ir traškučiais, audringai šlapinausi į masyvius Maksorlio pisuarus, skambinau jai iš taksofono, padėjau ragelį, kai atsiliepė Normas, pradėjau gailėtis savęs, užsimaniau vėl paskambinti Normui ir pakviesti jį pasiaiškinti čia pat, ant šaligatvio, nukėliau ragelį, vėl padėjau, grįžau namo, pažliumbiau į pagalvę, pajutau sau panieką ir apsvaigęs užmigau, kartodamas, kad esu asilas.

Rytojaus dieną, kenčiantis ir pagiringas, nuvažiavau į Rytų apygardos aukštesniąją vidurinę mokyklą Brukline laikyti praktinio mokymo egzamino — tai buvo paskutinė užduotis prieš gaunant diplomą. Turėjau atvykti likus valandai iki pamokos, bet įsėdau ne į tą metro traukinį ir atvykau pusvalandžiu pavėlavęs. Anglų kalbos katedros vedėjas pasakė, kad galiu ateiti kitą kartą, bet aš norėjau kuo greičiau viską baigti, juo labiau dabar, kai žinojau vis tiek esąs pasmerktas nesėkmei.

Vedėjas padavė man kelis popieriaus lapus su pamokos tema: Pirmojo pasaulinio karo laikų poezija. Eilėraščius mokėjau atmintinai: tai buvo Zigfrido Sasuno „Ar tai svarbu?“ ir Vilfredo Oveno „Himnas pasmerktai jaunystei“.

Mokytojas, vedantis pamoką Niujorke, privalo laikytis pamokos plano. Pirmiausia reikia įvardyti pamokos tikslą. Paskui — motyvuoti moksleivius, nes juk visi žino, kad tie piemenys išvis nenori nieko mokytis.

Aš motyvavau savo moksleivius, papasakodamas apie savo tetos vyrą, kuris Pirmajame pasauliniame kare apsinuodijo dujomis ir grįžęs namo rado vienintelį darbą — kasti anglis, koksą ir šlakus Limeriko dujų bendrovėje. Klasė ėmė juoktis, o vedėjas nusišypsojo: geras ženklas.

Nepakanka moksleivius priversti išmokti eilėraštį. Dar būtinąjį „paaiškinti ir pagyvinti“, patraukti moksleivių dėmesį dėstoma medžiaga. Sukelti jų susidomėjimą. Tai žodis, kurį labai mėgsta Švietimo taryba. Būtina klausti moksleivius esminių dalykų, skatinti juos aktyviai dalyvauti pamokoje. Geras mokytojas turėtų prigalvoti tiek esminių klausimų, kad klasė visas keturiasdešimt penkias minutes sėdėtų tarsi ant adatų.

Keletas vaikų pakalbėjo apie karą, apie savo šeimos narius, kurie dalyvavo Antrajame pasauliniame ir Korėjos kare. Jie sakė, kad karas labai neteisingas, nes kai kurie žmonės grįžo iš jo subjaurotais veidais ir be kojų. Netekti rankos dar ne taip blogai, nes lieka antroji. Netekti dviejų rankų jau blogiau, nes tada kas nors privalo tave maitinti. O jau grįžti sumaitotu veidu visai blogai. Veidas juk tik vienas, ir jei jis nueina šuniui ant uodegos, tai baigta, vaikeli. Viena dailios figūros mergina rausva nėrinių palaidinuke papasakojo, kad jos sesers vyras buvo sužeistas prie Pchenjano ir grįžo visai be rankų, neliko net bigių, prie kurių būtų galima pritvirtinti protezus. Tai dabar seseriai tenka jį maitinti, skusti, viską daryti, o jam reikia tik vieno — sekso. Tik sekso, sekso ir sekso, nieko jis daugiau nenori, sesuo jau visai nusikamavo.

Vedėjas iš paskutinio suolo įspėjamu balsu ištarė: Helena. Mergina visai klasei pareiškė: tai kas, aš juk nemeluoju. Ar jums labai patiktų gyventi su žmogumi, kurį reikia maudyti, maitinti, o paskui dar tris kartus per dieną eiti su juo į lovą? Keli vaikinai ima kikenti, bet tuojau pat nutyla, Helenai pareiškus: atsiprašau. Man taip liūdna dėl sesers ir dėl Rodžerio, nes ji sako daugiau taip nebegalinti. Ji jį paliktų, bet tada jam tektų gulti į veteranų ligoninę. O jis tvirtina, kad jei taip atsitiksią, jis nusižudysiąs. Helena atsisuka į vedėją, sėdintį klasės gale, ir kreipiasi į jį: aš atsiprašau dėl to, ką pasakiau apie seksą, bet taip jau yra, aš nenorėjau nieko įžeisti.

Aš taip žavėjausi Helena, tokia subrendusia, drąsia ir turinčia tokias dailias krūtis, kad vos galėjau tęsti pamoką. Pamaniau, jog sutikčiau atiduoti amputuoti savo rankas, jei ji per dienas būtų šalia, mane praustų, šluostytų, masažuotų. Žinoma, mokytojams nedera taip galvoti, bet ką daryti, kai tau dvidešimt septyneri, o tokia mergina kaip Helena sėdi tiesiai prieš akis, kalba apie seksą, ir dar taip atrodydama?

Vienas vaikinas niekaip nenorėjo baigti šios temos. Jis ėmė samprotauti, kad Helenos seseriai nėra ko nerimauti dėl savo vyro, jis nenusižudysiąs, tai neįmanoma, juk likęs be rankų. Žmogus be rankų neturi jokios galimybės nusižudyti.

Du vaikinai pareiškė, kad negalima net įsivaizduoti gyvenimo, kai tau dvidešimt dveji, o jau nebeturi kojų arba veido. Na, žinoma, galima prisitaisyti dirbtines kojas, bet dirbtinių veidų nebūna — kas norės su tavimi susitikinėti? Tau galas, niekada nebeturėsi nei vaikų, nei nieko. Net tikra motina nebenorės į tave pažiūrėti, o valgyti teks skystą maistą pro šiaudelį. Baisiai liūdna žinoti, kad daugiau niekada gyvenime nebenorėsi pasižiūrėti į savo atvaizdą vonios veidrodyje, nes bijosi prisiminti tai, kas yra, ar, tiksliau, ko nebėra — savo veido. Įsivaizduokite, kokia sunkia širdimi vargšė mama turės išmesti sūnaus skutimosi putas ir skustuvą, nes žinos, kad JIS daugiau niekada nebesiskus. Niekada, niekada gyvenime. Ji juk negalės taip paprastai įeiti į jo kambarį ir pasakyti: sūnau, tuvis tiek daugiau nebenaudosi tų skutimosi priemonių, o vonioje tiek visko prisikaupė, kad aš gal imsiu ir jas išmesiu. Įsivaizduojate, kaip jausis sūnus, sėdėdamas be veido ir klausydamas, kaip tikra motina jam sako, neva viskas baigta? Taip pasielgti galima tik su žmogumi, kurio nemėgsti, o juk sunku įsivaizduoti motiną, nemėgstančią savo sūnaus, tai kas, kad jis neturi veido. Kad ir kas tau atsitiktų, motina visada tave mylės ir palaikys, taip visi sako. O jei ne, tai kaip čia yra ir kokia išvis prasmė gyventi?

Keletas vaikinų pareiškė norą patys eiti į kokį nors karą, kad galėtų už viską atsilyginti. Vienas moksleivis jiems pareiškė: oi, kokie niekai, neįmanoma už tai atsilyginti. Bet jie užriko ir jį nutildė. Jo vardas Ričardas; kalbama, jog jis visoje mokykloje pagarsėjęs komunistas. Vedėjas kažką užsirašinėja, veikiausiai fiksuoja, kaip aš paleidau vadžias, leidau kalbėti keliems moksleiviams vienu metu. Netenku vilties. Prabylu garsiau, kad juos perrėkčiau. Ar kas nors iš jūsų matėte filmą „Vakarų fronte nieko naujo“ apie vokiečių kareivius? Ne, jie jo nematė, ir gerai: nejau turėtų mokėti pinigus, kad pamatytų filmą apie vokiečius, juo labiau po to, ką jie mums padarė? Prakeikti kopūstgalviai.

Kiek iš jūsų esate italai? Pusė klasės.

Ar tai reiškia, kad niekada neisite ir į italų filmus — juk Italija kare kovojo su Amerika?

Ne, tai neturi nieko bendra su karu. Jie tiesiog nemėgsta žiūrėti filmų su tais idiotiškais subtitrais, kurie taip greitai keičiasi, kad nespėji skaityti ir pameti pasakojimo giją, o kai filme rodo sniegą ir ant jo baltus subtitrus, kaip, po šimts, juos įžiūrėti? Daugelyje tų itališkų filmų rodo sniegą ir šunis, keliančius kojas prie sienų, — be to, tie filmai ir šiaip slogūs, apie žmones, slampinėjančius gatvėmis, kažko laukiančius ir neturinčius ką veikti.