Фрэнк Маккорт - Tamsta mokytojas

Švietimo taryba nusprendė, kad pamoką būtina apibendrinti, susiejant viską, kas joje buvo kalbėta, ir pereinant prie namų užduočių, įtvirtinimo ar kokios nors išvados, bet aš pamiršau tai padaryti, ir kai nuaidėjo skambutis, mes klausėmės, kaip ginčijasi du vaikinai: vienas gynė Džoną Veiną, kitas rėkė, kad jis didžiulis apgavikas ir niekada nebuvo kare. Aš mėginau viską susieti didingu apibendrinimu, tačiau diskusija nesiliovė. Sakau jiems: ačiū, pakaks. Niekas manęs nesiklauso, vedėjas kasosi kaktą ir kažką užsirašinėja.

Žingsniavau metro link, mintyse keikdamas save. Kam šito reikėjo? Mokytojas, kurgi. Reikėjo pasilikti kariuomenėje, su šunimis. Reikėjo verčiau dirbti dokuose ir krovinių sandėliuose, kilnoti, nešioti, keiktis, valgyti milžiniškus sumuštinius, gerti alų, sekioti uosto mergas. Bent jau būčiau tarp saviškių, tokių pačių neišmanėlių kaip aš, ne kokių išsišokėlių, po perkūnais. Reikėjo klausyti, ką man Airijoje sakė kunigai ir protingi žmonės, — saugokitės tuštybės, pasitenkinkite tuo, kas jums skirta, danguje visada atsiras vietelė nuolankiai širdžiai, kukliai sielai.

Pone Makortai, pone Makortai, palaukit.

Tai vedėjas šaukia, atsilikęs už keleto namų. Palaukit. Aš sugrįžtu pas jį. Jo veidas geraširdiškas. Tikriausiai paguos mane, pasakys ką nors, pavyzdžiui: man labai gaila, jaunuoli.

Jis visai uždusęs. Klausykit, man nederėtų su jumis šnekėtis, bet norėjau tik pasakyti, kad po kelių savaičių sužinosite egzaminų rezultatus. Jūs galite tapti puikiu mokytoju. Klausykit, dėl Dievo meilės, juk žinojote ir Sasuną, ir Oveną. Pusė čia dirbančių žmonių nesugebėtų atskirti Emersono nuo Mikio Spileino. Žodžiu, kai sužinosite rezultatus ir ieškosite darbo, paskambinkite man. Gerai?

O, taip, žinoma, taip, būtinai. Ačiū.

Toliau ėjau šokio žingsniu, tarsi skriedamas. Metro platformoje giedojo paukščiai. Žmonės į mane žiūrėjo su šypsena ir pagarbiai. Jie aiškiai matė, kad aš — žmogus, dirbantis mokytoju. Tai vis dėlto nesu visiškas idiotas. O Viešpatie. O Dieve. Ką pasakys mano namiškiai? Mokytojas. Visas Limerikas sužinos. Ar girdėjot apie Frenkį Makortą? Jaaazau, jis Amerikoje, dirba mokytoju. O kas toks buvo prieš išvažiuodamas? Nulis. Štai kas jis buvo. Vargšas nevykėlis, atrodė kaip šiukšlių maišas. Paskambinsiu Džunai. Pasakysiu jai, kad jau gavau mokytojo darbą. Dėstyti vidurinės mokyklos aukštesniosiose klasėse. Ne toks aukštas postas kaip dėstytojo Normano, bet vis dėlto... Įkišau dešimt centų į telefono automatą. Moneta įkrito. Aš vėl padėjau ragelį. Paskambinti jai reiškė pripažinti, kad man jos reikia, o man reikėjo, kad jos nereikėtų. Galėjau apsieiti be jos, be jos jūrų velnio ir baltojo vyno. Atgrumėjo traukinys. Man knietėjo visiems keleiviams, sėdintiems ir stovintiems, pasakyti: aš gavau mokytojo darbą. Jie nusišypsotų, pakėlę galvas nuo laikraščių. Ne, neskambinsiu Džunai. Tegu ji sau gyvena su Normų, kuris gadina jūrų velnius ir nieko neišmano apie vyną, iškrypėliu Normų, negalinčiu pasitenkinti vien tik Džuna. Ne, aš verčiau važiuosiu į uosto sandėlius ir pasisiūlysiu padirbėti, kol gausiu mokytojo diplomą. Mokytojo diplomą. Mielai pamojuočiau juo nuo Empair Steito dangoraižio viršaus.

Kai paskambinau dėl darbo, mokyklos administracija man atsakė, kad, deja, geraširdis vedėjas pasimirė, deja, laisvų vietų nėra, linkime sėkmės ieškant darbo. Visi man sakė, kad kai įsigysiu diplomą, darbą susirasti bus vieni juokai. Kas norės dirbti tokį darbą? Ilgos darbo valandos, niekingas užmokestis, be to, kas tau padėkos už tai, kad kauniesi su išlepintais Amerikos paaugliais? Todėl šalyje ir trūksta mokytojų.

Vienoje, kitoje, trečioje mokykloje man atsakė: atleiskite, jūsų tarmė mums netinka. Juk pats suprantate, vaikai, jie taip mėgsta mėgdžioti, nė mirktelėti nespėsi, kaip visa mokykla prašneks airiška tartimi. Ką pasakys tėvai, kai jų vaikai pareis namo, kalbėdami, na, žinote, kaip Baris Ficdžeraldas? Jūs mus suprantate? Direktorių pavaduotojai stebėjosi, kaip man su tokiu akcentu išdavė diplomą. Nejau Švietimo taryba jau visai nieko nebepaiso?

Mane tai nuvylė. Didžiojoje Amerikos svajonėje man vietos nebuvo. Grįžau į uostą, kur jaučiausi gerokai jaukiau.

4

Ei, pone Makortai, o jūs kada nors dirbote — tai yra ne mokytoju, bet, na, normalų darbą?

Gal juokaujate? Kuo jūs laikote mokytojo darbą? Apsidairykite po šią klasę ir paklauskite savęs, ar norėtumėte kasdien stoti prieš jus visus. Jus. Mokytojui sunkiau negu visiems dokų ir sandėlių darbininkams. Kiek iš jūsų turite giminių, dirbančių uoste?

Pusė klasės, daugiausia italai, keletas airių.

Prieš ateidamas į šią mokyklą aš dirbau Manheteno, Hobokeno ir Bruklino prieplaukose, sakau. Vienas vaikinas prisipažįsta, kad jo tėvas mane atsimena iš tų laikų, kai dirbau Hobokene.

Aš pasakoju: baigęs kolegiją išlaikiau egzaminus mokytojo diplomui gauti, bet nemaniau, kad tinku dirbti mokytoju. Nieko neišmaniau apie Amerikos paauglius. Nebūčiau žinojęs, apie ką su jumis kalbėti. Dokuose dirbti lengviau. Atvažiuoja sunkvežimis. Mes nuleidžiame kablius. Prikabiname, keliame, traukiame, stumiame. Sukrauname dėžes ant padėklų. Privažiuoja krovininis sunkvežimukas, pakiša keliamąsias šakes, pakelia krovinį, apsisuka, nugabena krovinį į sandėlį ir vėl grįžta į platformą. Dirbi raumenimis, o smegenys tuo metu ilsisi. Darbas nuo aštuntos ryto iki vidudienio, tada pietums suvalgai pėdos ilgio sumuštinį, išplempi kvortą alaus, nuo pirmos iki penktos valandos viską išprakaituoji ir trauki namo, pasirengęs sušlamšti vakarienę, pažiūrėti kokį filmą ir išgerti keletą bokalų alaus Trečiojo aveniu bare.

Kai įpranti, darai viską kaip robotas. Gali padaryti tiek pat, kiek stipriausias platformos darbininkas — dydis nesvarbu. Stengiesi remtis keliais, saugai nugarą. Jei pamiršti, ant platformos dirbantys vyrukai tuoj užrinka: dėl Dievo meilės, tavo nugara gal guminė, ar ką? Įpranti kiekvienai krovinių rūšiai vis kitaip kabinti kablį: kartono dėžėms vienaip, maišams, medžio dėžėms, baldams, didžiulėms tepaluotoms mechanizmo dalims kitaip. Maišas, pilnas pupų ar pipirų, krovikų neklauso. Jo forma gali keistis, o tau tenka prisitaikyti. Tik dirsteli į krovinį, pamatai jo pavidalą, dydį bei svorį ir iškart žinai, kaip jį reikės kelti ir pernešti. Susipažįsti su visais sunkvežimių vairuotojais ir jų pagalbininkais. Lengviausia dirbti su nepriklausomais vairuotojais. Jie dirba patys sau, patys nustato darbo tempą. Bendrovei dirbantys vairuotojai vis ragina krovikus, nagi, žmogau, judinkis, kelk tą sumautą krovinį, greičiau, aš noriu iš čia dingti. Vairuotojų pagalbininkai visada paniurę, kad ir kam dirbtų. Jie amžinai sugalvoja visokiausių šelmysčių krovikams išmėginti, stengiasi juos išmušti iš pusiausvyros, ypač tuos, kurie, jų manymu, ką tik išlipę iš laivo. Jei dirbdamas atsistoji per arti prieplaukos ar platformos krašto, jie staiga paleidžia maišą ar dėžę iš savo pusės, tau beveik išnyra ranka — taip išmoksti nestovėti arti krašto. O jie juokiasi, sako: narsiai laikykis, Pedi. Arba mėgdžiodami airišką tarmę: gero rytmetėlio! Viršininkui nepasiskųsi. Jis tau atsakys: kas yra, sūneli? Juokų nesupranti? Skųsdamasis tik viską sugadinsi. Apie skundus gali sužinoti sunkvežimių vairuotojai arba jų pagalbininkai, tada kuris nors netyčia ims ir nustums tave nuo platformos, gal net nuo prieplaukos. Toks stambus naujokas iš Majo įsižeidė, kai kažkas jam į sumuštinį įkišo žiurkės uodegą, pagrasino nugalabyti tą, kuris tai padarė, ir neilgai trukus buvo netyčia įstumtas į Hudzoną; visi garsiai juokėsi ir tik prisijuokę numetė virvę, tas išlipo, visas aplipęs nešvarumais. Išmoko juoktis su visais ir jį liovėsi persekioti. Niūrus žmogus negali dirbti prieplaukoje. Praeina kuris laikas, tave liaujasi erzinti ir visi jau žino, kad tas vyrukas supranta, kas ir kaip. Edis Lincas, platformos viršininkas, kartą man pasakė, kad esu kietas airiūkštis, ir ta diena man buvo svarbesnė už tą, kai gavau Jungtinių Valstijų kariuomenės kapralo laipsnį; puikiai žinojau, kad nesu toks jau kietas, tiesiog neturėjau kitos išeities.